Dabar populiaru
Publikuota: 2018 lapkričio 22d. 18:29

Rita Miliūnaitė: Bendrinės kalbos niekas neatšaukė, bet...

Rita Miliūnaitė Gerai, kad yra proga dar kartą sugrįžti prie lietuvių kalbos ir stiliaus vertinimo aprašų, kuriais naudojasi baigiamųjų lietuvių kalbos ir literatūros darbų vertintojai.

Tų aprašų istorija aiškiai rodo metai iš metų trunkantį mūsų švietimo sistemos bejėgiškumą sutelkti pastangas ten, kur kaupiasi esminės problemos, ir greitai racionaliai jas spręsti. Galbūt tiems, kas ištisas darbo kadencijas sukasi toje švietimo sistemoje, viskas aišku, galbūt kur nors susėdus iš tų problemų pasikikenama, bet žmogui iš šalies, matant akivaizdžias bėdas, sunku perprasti tokį darbo stilių.

Iš kur tas kalbos vertinimo aprašas?

Kalbos vertinimo aprašą parengė baigiamuosius abiturientų darbus vertinantys mokytojai, jausdami poreikį turėti bendrai sutartą dokumentą, kad vertinimas būtų kuo mažiau subjektyvus. 2014 metų pradžioje, rengdamiesi tų metų vertinimui, šį aprašą jie atnešė į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ir paprašė pakonsultuoti kai kuriais keblesniais klausimais. Pati tuo metu būdama VLKK narė, dalyvavau tame pasitarime.

Tiek aprašo sandara, tiek turinys ir forma buvo įvertinti kaip neatitinkantys šių dienų mokinių kalbos aktualijų ir poreikių. Paaiškėjo, kad aprašas parengtas pagal mokyklos vadovėlius, kurių dalis jau yra gerokai senstelėję.

Kadangi iki egzaminų buvo likę keli mėnesiai, iš esmės perdaryti tą aprašą, o juolab parengti naują nebūtų buvę įmanoma. Pasiūlyta pataisyti bent akivaizdžiausius trūkumus. Kartu sutarta, kad tas aprašas gali būti tik laikinas, reikia rengti naują ir visai kitais pagrindais.

Ką parodė aprašo ekspertizė ir vertintojų apklausa?

Tų pačių 2014 metų rudenį Nacionalinis egzaminų centras užsakė Lietuvių kalbos, literatūros ir tautosakos institutui kartu su Lietuvių kalbos institutu lietuvių kalbos ir literatūros valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino dokumentų ekspertizę.

Mokytojų nuomonė buvo tokia pati: kalbos vertinimo aprašai reikalingi, bet juos reikia iš esmės atnaujinti ir atrinkti tik pačius aiškiausius dalykus.

Ją atliekant, be kitų dalykų, buvo iškelta hipotezė, kad menkstantis bendrasis raštingumas mokykloje ir negerėjantys egzamino rezultatai gali būti susiję ne tik su prastėjančiomis mokinių žiniomis, taip pat mokymo turinio, metodikos bei mokymo priemonių neatitiktimi dabarties poreikiams, bet iš dalies ir su vertinimo grandimi, – ypač su kalbos taisyklingumo bei stiliaus vertinimo sistemos ir vertintojų kvalifikacijos trūkumais.

Su kalbos srities ekspertizės išvadomis galima susipažinti čia.

Jose aiškiai pasakyta, kad turi būti parengtas konceptualiai naujas dokumentas, ir jis turi būti patogia skaitmenine forma prieinamas visiems – ne tik vertintojams, bet ir mokiniams, ir mokytojams, ir mokinių tėvams.

2015 metais atlikta mokytojų, vertinančių brandos egzaminus ir besinaudojančių kalbos ir stiliaus aprašais, apklausa. Mokytojų nuomonė buvo tokia pati: kalbos vertinimo aprašai reikalingi, bet juos reikia iš esmės atnaujinti ir atrinkti tik pačius aiškiausius dalykus. Ar brandos egzaminas – vieta blusinėti stilių? Kadangi pati su NEC leidimu esu mačiusi ištaisytų brandos darbų, sakyčiau, kad su tokiu stiliaus supratimu – tikrai ne.

Kas turi imtis atsakomybės?

Va čia ir prasideda įdomioji dalis. Kas tą naują aprašą turi rengti? Kas už jį atsako? Akivaizdu, kad vieniems mokytojams sunku tai padaryti.

Apie minėtos ekspertizės rezultatus 2014 m. rudenį kalbėta Lietuvos švietimo taryboje. Problema viešai iškelta. Ugdymo plėtotės centro ir NEC darbuotojos pokalbiuose pritarė, kad aprašą atnaujinti reikia, bet į klausimą, kas už jį atsakingas, į ką kreiptis, atsakymo nebuvo.

Toliau – tyla. Jos netvėrusi kreipiausi į tuometinę švietimo viceministrę Genoveitą Krasauskienę, bet ji, kad ir pažadėjusi, gal net nespėjo pradėti šiuo klausimu domėtis, nes greitai savo darbą ŠMM baigė.

Ir vėl tyla. Tik kasmet baigiamieji mokinių rašto darbai tebevertinami remiantis supeiktaisiais aprašais.

2017 m. rudenį po vienos diskusijos apie brandos egzaminus NEC direktorės Saulės Vingelienės akivaizdoje išdėsčiau reikalą švietimo ministrės patarėjui Arminui Varanauskui, o kitą dieną išsiunčiau jam laišką su visu situacijos išaiškinimu (tiek glaustąjį variantą, jei neturėtų laiko skaityti, tiek ilgesnį su priedais). Atsakymo nėra iki šiol.

Pasitaikius progai, šių metų kovą apie reikalą užsiminiau esamam švietimo viceministrui Giedriui Viliūnui. Jis paprašė parašyti raštu. Persiunčiau viską, ką buvau rašiusi ministrės patarėjui. Atsakymo nėra iki šiol.

Šį reikalą mėgino judinti ir VLKK. 2017 metų rugpjūtį ji raštu kreipėsi į ŠMM, prašydama informacijos dėl aprašo atnaujinimo. Atsakymo nėra iki šiol.

Tie klaidų aprašai gali būti tik pagalbinis dokumentas mokymo pažangai ir rezultatams įvertinti.

Rugsėjį VLKK po pokalbio su ŠMM atstove įtraukė naujo kalbos vertinimo aprašo rengimą į Valstybinės kalbos politikos gairių įgyvendinimo priemonių planą. Bet galutiniame to plano variante šio punkto neliko – išbraukta ŠMM valia.

Gerai – jeigu ŠMM tyliai mano, kad aprašas išvis nebereikalingas, kodėl to nepasako garsiai ir nepadeda taško? Kam tas senasis aprašas kabo viešai ir vienus kankina, kitus piktina, trečius klaidina? Galima ieškoti kitų būdų, kaip padėti mokytojams, bet negalima apsimesti, kad problemos nėra.

Beje, žodį klasiokas VLKK dar 2015 m. įteisino kaip norminį, būdingą laisvajam stiliui (iki tol jis buvo laikomas nevartotinu bendrinėje kalboje). Kadangi nuo 2015 m. aprašas nebuvo judinamas, Lietuvių kalbos institutas raštu 2017 m. įspėjo Nacionalinį egzaminų centrą bent klasioką (ir kitus šio tipo darinius – kambarioką, grupioką ir kt.) iš jo išbraukti. Galbūt vidiniu vertintojų susitarimu šie žodžiai brandos darbuose ir nebetaisomi, bet apraše viskas likę po senovei.

Bendrinės lietuvių kalbos normų niekas neatšaukė. Mokiniai, kaip ir visuose civilizuotuose kraštuose, bendrinės kalbos, jos sistemos ir įvairių raiškos būdų mokomi mokykloje. Ne kartą kalbėta ir rašyta, kad turi būti mokoma būtent bendrinės kalbos normų, o ne klaidų. Kai išmokstama normų, apie klaidas nėra prasmės ir kalbėti. Tie klaidų aprašai gali būti tik pagalbinis dokumentas mokymo pažangai ir rezultatams įvertinti.

Mokytojams akivaizdu, kad tokio dokumento reikia, bet tiems, kurie reguliuoja švietimo sistemą, kažkodėl patogiau to negirdėti. O gal ir nebemokama girdėti, kol kalbama mandagiai ir ne per žiniasklaidą. Apie rašinių turinio vertinimo sistemos ydingumą literatūros specialistai ir mokytojai taip pat ne mažiau kalba. Ir, kiek suprantu, taip pat negirdimi.

Rita Miliūnaitė yra Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vyriausioji mokslo darbuotoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:11
01:08
00:29
Parašykite atsiliepimą apie 15min