Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 23d. 08:20

Robertas Dargis: Seneliai prieš anūkus

Robertas Dargis Demografiniai rodikliai jau skelbia aliarmą – pirmą kartą istorijoje pasaulyje yra daugiau pagyvenusių žmonių nei mažų vaikų, skelbia Jungtinės Tautos. Atlikti tyrimai rodo, kad 2018 m. pabaigoje vyresnių nei 65 metų žmonių skaičius viršijo vaikų skaičių. Šiuo metu planetoje gyvena maždaug 705 milijonų vyresnių nei 65 metų žmonių, o 0–4 metų amžiaus vaikų yra apie 680 milijonų. Iki 2050 m. kiekvienam 0–4 metų amžiaus asmeniui teks daugiau nei du vyresni žmonės.

Šis didėjantis amžiaus atotrūkis jau dabar akivaizdžiai išryškina tendencijas: daugumoje šalių žmonių amžius ilgėja, o gimstamumas mažėja. Mažėjanti ir senstanti visuomenė lemia, kad darbo rinka susitraukia, o tai gali sumažinti ekonominį produktyvumą ir stabdyti ekonomikos augimą. Pavyzdžiui, dėl senėjančios visuomenės per ateinančius 40 metų Japonijos ekonomika gali sumažėti daugiau kaip 25 proc.

Šios problemos jau juntamos ir Lietuvoje. Vyresnio amžiaus žmonių grupė auga. Mirusiųjų skaičius yra didesnis nei gimstančiųjų, ir kasmet dėl natūralios kaitos mes prarandame apie 11 tūkst. žmonių. 57 metų asmenys sudaro didžiausią darbingo amžiaus grupę, todėl valstybė, galvodama apie tolimesnį vystymosi kelią, turi labai rimtai įvertinti tendencijas. Ši žmonių grupė dabar yra skaitlingiausia, per penkerius-septynerius metus jie išeis į pensiją, o jaunesnė amžiaus grupė, galinti dalinai kompensuoti praradimus ateityje, yra aktyviausiai emigruojanti. Nors mes džiaugiamės, kad atvykstančiųjų ar sugrįžusiųjų skaičius yra didesnis nei išvykstančių, deja, turime tik vienerių metų rezultatus ir to dar negalime laikyti tendencija.

Tokiais atvejais daugelis sako, kad įdarbinsime robotus ir situacija bus normalizuota. Bet Ekonomikos ir inovacijos ministerijos paskelbti skaičiai rodo, kad didesnė dalis mūsų įmonių dar tik pradeda galvoti apie technologinį atsinaujinimą ir robotizaciją. Iš 7 807 Lietuvoje veikiančių gamybos įmonių daugiau nei pusė yra mažos įmonės (iki 10 darbuotojų), 709 – vidutinės (50–249 darbuotojai) ir 139 yra didelės (250 darbuotojų ir daugiau). 80 proc. didelių ir vidutinių įmonių galvoja arba planuoja technologinį atsinaujinimą, iš smulkių įmonių, kurios sudaro 56 proc. visų mūsų Lietuvos įmonių, tik 10 proc. yra girdėjusios apie ketvirtąją pramonės revoliuciją ir galvoja kažką keisti. Todėl kol kas robotizacija nėra ta stebuklinga piliulė, padėsianti išspręsti susitraukiančios darbo rinkos problemas.

Jau šiandien turime labai rimtai įvertinti ateities demografinius pokyčius ir pradėti veikti. Iš darbo rinkos nuo 2023 m. pasitrauks ženkliausia šiuo metu dirbančių grupė, kurią sudaro 220 tūkst. žmonių. 2030 m. vyresnio ir darbingo amžiaus žmonių santykis bus 47 proc., kitaip tariant, vienam dirbančiam teks išlaikyti vis daugiau pensinio amžiaus žmonių. Todėl jau dabar būtina optimizuoti valstybės valdymą, viešą sektorių ir infrastruktūrą (švietimą, sveikatos, socialinę apsaugą), kuri atitiktų realų gyventojų pokytį pagal amžiaus grupes ir poreikius.

Didesnė dalis mūsų įmonių dar tik pradeda galvoti apie technologinį atsinaujinimą ir robotizaciją.

Bendras užimtųjų skaičius Lietuvoje 2019–2025 m. gali sumažėti apie 180 tūkst. Siekiant stabilizuoti darbo rinką ir užtikrinti valstybės funkcionavimo tvarumą, būtinos priemonės, užtikrinančios darbo rinkos papildymą 160 tūkst. darbuotojų. Naujų sprendimų niekas iki šiol nesugalvojo ir, matyt, nesugalvos. Atsižvelgiant į demografų skaičiavimus, akivaizdu, kad apie 70 proc. šio darbuotojų trūkumo galime kompensuoti įdarbindami imigravusius žmones – 112 tūkst. per 6 metus, iš kurių apie 60 tūkst. trečiųjų šalių imigrantai ir apie 52 tūkst. iš emigracijos sugrįžę Lietuvos piliečiai.

Būtina galvoti apie aktyvesnį pensinio amžiaus gyventojų įdarbinimą – apie 32 tūkst. per 6 metus. Reikia sudaryti sąlygas pensinio amžiaus žmones išlaikyti darbo rinkoje, galvoti, kaip jiems pritaikyti darbo vietas, kaip atnaujinti jų žinias ir t.t. Neįgaliųjų darbinimas taip pat nesulaukia reikiamo dėmesio, o turėtume galvoti, kaip jų įdarbinti papildomai - apie 16 tūkst. per 6 metus. Beje, dar viena tendencija, kelianti rimtų klausimų – kai Lietuvoje buvo 3,6 mln. gyventojų, neįgaliųjų buvo apie 110 tūkst. Dabar Lietuvoje gyvena 2,7 mln., o neįgaliųjų turime 260 tūkst. Ar tai nėra dar viena paslėpta socialinio subsidijavimo formų, kuri, esant netvariai viešųjų finansų būklei, taps pakankamai didele našta valstybei?

Bendra tendencija rodo, kad iki 2030 m. vidutinis gyventojų amžius ilgės, prognozuojama, kad vidutiniškai žmonės sulauks 78 metų, bet bendras medianinis amžius artėja prie 50 metų, kitaip tariant, apie 2035 m. pusė tautos bus penkiasdešimtmečiai. Kaip tauta atgims su tokiais amžiaus rodikliais – didelis klausimas. Nors dabar gimstamumo rodikliai gana geri, bet kol kas nėra pagrindo manyti, kad tokios tendencijos išsilaikys, nes tiesiog nebeliks kam gimdyti. Jeigu 2018 m. turėjome beveik 30 tūkst. gimusių vaikų, tai 2025 m. jų bus tik 25 tūkst., 2030 m. – 20 tūkst. Akivaizdu, kad gimstamumo skatinimo priemonės situacijos nepakeis, reikia galvoti, kaip į Lietuvą pritraukti jaunus žmones.

Būsiu nepopuliarus, bet tokie skaičiai akivaizdžiai rodo, kad turime galvoti apie migraciją. Tam turi būti suformuota aiški ir kryptinga, toli į ateitį nukreipta ir realiomis darbo rinkos prognozėmis pagrįsta valstybės politika, nes vien kvotų peržiūros problemos neišspręs. Turime pagaliau pripažinti, kad ateities gyventojų pokyčių tendencijos priklausys nuo migracijos tendencijų. Kitos išeities neturime, turime didinti bendrus imigracijos srautus, kompensuodami nuolatinį bendrą gyventojų skaičiaus sumažėjimą dėl didesnio mirusiųjų nei gimusiųjų skaičiaus. Būtina užtikrinti teigiamą migracijos saldo (11 tūkst. ar daugiau), kad nuo 2025 m. pradėtų augti bendras gyventojų skaičius.

Reikia diskutuoti, kokiomis formomis, kokiu reguliavimu ir kokiais būdais tai įgyvendinti, aišku tik tiek, kad privalėsime tai padaryti. Kuo anksčiau pradėsime planuoti, tuo mažiau skubotų sprendimų priimsime ateityje. Pirmas žingsnis, kurį galėtume žengti jau dabar - tai sudaryti palankias sąlygas Lietuvoje studijuojantiems užsienio jaunuoliams likti ir įsitvirtini Lietuvos darbo rinkoje, suteikti jiems galimybių po studijų ieškotis darbo. Tai yra geras potencialas mūsų ekonomikai. Turime skirti daug energijos, kad susigrąžintumėme talentus ir užsienyje gyvenančius aukštos kvalifikacijos specialistus. Puikiai žinome, kad pasaulyje juntama konkurencija dėl protų, nes jie yra pagrindinis kiekvienos valstybės strateginis resursas, todėl mūsų talentų fondas yra pagrindinis konkurencinis pranašumas prieš kitas valstybes.

Mažėjant darbuotojų, kurie yra ir vartotojai, lėtės vartojimas, mažės mokesčių mokėtojų, todėl mažės valstybės biudžetas, bus mažiau galimybių finansuoti viešąsias paslaugas.

Kitas svarbus klausimas, kurį dabar užmištame, yra apie tai, kokius iššūkius visai švietimo sistemai nulems toks vaikų mažėjimas. Reikia planuoti, kaip optimizuoti švietimo sistemos infrastruktūrą, kuri jau dabar yra perteklinis. Šis klausimas kol kas politizuojamas ir nesprendžiamas.

Pensinio amžiaus laikotarpio trukmės dalis bendroje šalies žmonių gyvenimo trukmės struktūroje 2005–2035 m. padidės nuo 10 iki 19 proc., o darbingo – sumažės nuo 70 iki 57 proc. Gresia darbo vietų ir mokesčių mokėtojų praradimas, tai darys įtaką viešiesiems finansams ir socialinės apsaugos sistemos tvarumui. Mažėjant tokių darbuotojų, kurie yra ir vartotojai, lėtės vartojimas, mažės mokesčių mokėtojų, todėl valstybės biudžetas taps mažesnis, bus mažiau galimybių finansuoti viešąsias paslaugas. Ilgėjant gyvenimo trukmei ir daugėjant pensinio amžiaus žmonių, mūsų valstybės laukia dar vienas iššūkis – sveikatos ir socialinė sistema. Abu šie sektoriai reikalaus vis daugiau lėšų, išplėtoto priežiūros paslaugų sektoriaus ir t.t. Nagrinėdami tokias ateities tendencijas, mes turime daryti sprendimus ir dėl viešojo sektoriaus optimizavimo. Jis turėtų būti kompaktiškas, efektyvus, progresyvus ir gerai apmokamas. Viso viešo sektoriaus skaitmenizavimas galėtų padėti spręsti kylančias problemas.

Lietuvos demografinės problemos yra bendrų pasaulinių tendencijų atspindys. Nuo to, kaip tvarkysimės su šiomis problemomis, priklausys, kokią ateitį mes savo valstybei sukursime.

Robertas Dargis yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

16:44
03:16
03:00

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min