Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 kovo 5d. 12:09

Ruslanas Baranovas: „Pašalpiniai“ – mandagių ir pažangių žmonių Stambulo konvencija

Ruslanas Baranovas Po kelių savaičių Seimas rinksis į pavasario sesiją, kurioje neišvengiamai bus svarstomi finansinės pagalbos nukentėjusiems nuo pandemijos mechanizmai. Tai reiškia, kad dėmesio centre vėl atsidurs klausimas, kaip išvengti, kad valstybės pagalba nepasinaudotų sukti „pašalpiniai“. Žvelgiant į visą Seimo darbo istoriją „kiek tai kainuos biudžetui?“ ir „ar tuo negalės pasinaudoti „pašalpiniai“?“ yra du faktoriai, į kuriuos bene labiausiai atsižvelgia įstatymų leidėjai. Kaip mes atsidūrėme tokioje padėtyje? Ar tikrai už Seimo rūmų tyko minios suktų „pašalpinių“?

Pradėti reikia nuo to, kad „pašalpinių“ baimė nėra savaime susiformavęs reiškinys. Jau gerus tris dešimtmečius išlaikytiniais norinčiais būti piliečiais mus gąsdina įvairios interesų grupės, smegenų centrai, fondai, partijos ir bankų kalbančios galvos. Viena vertus, „pašalpinių“ vaizdinys siekia paaiškinti daugeliui akivaizdų faktą, kad ne viskas mūsų jaunoje demokratijoje yra gerai. Pralaimėtojai yra pralaimėtojai ne dėl kažkokių sisteminių valstybės ar pasaulio raidos problemų, bet dėl to, kad jie yra „pašalpiniai“ – jie nenori dirbti ir siekia gauti valstybės išmokas, kurias prageria „gamindami“ vaikus. Taip individualizuojama atsakomybė. Tarytum žmonės iškrenta iš darbo rinkos ne dėl didžiulės skurdo reprodukcijos, kai skurstančiųjų vaikai vėliau patys skursta dėl mažesnių galimybių, prasto švietimo, blogų socialinių įgūdžių ir aplinkos, kurioje jie gimė ir užaugo. Ne, žmonės nedirba, nes jie tingi ir nori pasinaudoti mūsų visų gerumu.

„Pašalpinių“ manijos padariniai siekia kur kas toliau nei tai, kaip lengva ar sunku gauti paramą jūsų alkoholizmo problemų turinčiam kaimynui.

Dar svarbiau yra tai, kad „pašalpiniai“ veikia kaip tam tikras valstybės socialinių įsipareigojimų ardymo įrankis. Tik nekelkime išmokų ir negerinkime darbuotųjų teisių – niekas nebenorės dirbti, visi gyvens iš išmokų. Ką daryti, kad taip nenutiktų? Kadangi „pašalpinis“ tokiu yra dėl savo asmeninių savybių, reikia plyta po plytos ardyti visus socialinės apsaugos mechanizmus, kol galop jis nebeturės galimybės gauti jokios pagalbos ir bus priverstas... mesti savo suktybes ir eiti dirbti.

„Pašalpinių“ manijos padariniai siekia kur kas toliau nei tai, kaip lengva ar sunku gauti paramą jūsų alkoholizmo problemų turinčiam kaimynui. Jos rezultatas yra tai, kad, norint gauti paramą, neretai reikia pereiti ugnį ir vandenį. To pasekmė yra tai, kad net jei jūsų vaikui nustatyti sunkūs raidos sutrikimai periodiškai turite aplankyti galybę įvairių komisijų ir įstaigų, kurioms liepta įsitikinti, ar jūsų vaikas stebuklingai nepasveiko. Jums amputavo abi kojas? Po kurio laiko turite iš naujo šturmuoti institucijas ir įrodyti, kad kojos jums stebuklingai neataugo. Visa tai vyksta, nes reikia išgaudyti visus „pašalpinius“. Tokiame kontekste paminėtinos ir įvairios inovacijos. Daugybė organizacijų iki šiol kraipo galvas matydamos mūsų valstybės sukurtą naują darbo santykių variantą – atidirbti už pašalpas.

Tad ar iš tikrųjų „pašalpiniai“ mums taip brangiai kainuoja, kad daugybę piliečių verčiame reguliariai atlikti įvairias žeminančias procedūras? Trumpas atsakymas – ne. Lietuvoje 2018 metais visai socialinei apsaugai išleidome 15,8% nuo BVP kai Europos Sąjungos vidurkis yra 27.9%. „Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo“ duomenimis tais pačiais metais net 86% asmenų, gaunančių išmokas, paslaugas ir lengvatas, nebuvo užtikrintas net minimalių vartojimo poreikių dydis. Bet kalbant apie „pašalpinius“, matyt, svarbiausias klausimas yra žmonių, gaunančių paramą, skaičius.

„Pašalpiniai“ yra tai, ką humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vadiname „tuščiu signifikantu“.

Kaip beskaičiuotume, įvairią socialinę paramą gauna šiek tiek daugiau nei 2 procentai Lietuvos piliečių! Du procentai, Karlai! Žvelgiant detaliau, galime pastebėti, kad jau dabar tik trečdalis Užimtumo tarnyboje registruotų bedarbių turi teisę gauti nedarbo socialinio draudimo išmoką. Tad mes esame toli nuo bet kokių Vakarų valstybių socialinės apsaugos vidurkių. „Pašalpinių“ argumentas tikrai nėra ekonominis – jis ideologinis–moralinis.

„Pašalpiniai“ yra tai, ką humanitariniuose ir socialiniuose moksluose vadiname „tuščiu signifikantu“. Tai reiškia, kad „pašalpinio“ kategorija nėra skirta apibrėžti tam tikrai grupei žmonių, bet veikiau yra kaip daiktas, kuriam galime priskirti visas mums nepatinkančias savybes. „Pašalpiniai“ yra tingūs, geriantys, jie nenori dirbti ir sąžiningai dalyvauti kapitalizmo lenktynėse. Jie prisigimdo vaikų ir kelia mums visiems daug problemų.

Bet tuo pat metu „pašalpiniai“ yra tikri socialinės apsaugos sistemos ekspertai ir nepadarytų gėdos dirbdami Seimo Socialinės apsaugos ir darbo komitete. Jie seka visas pašalpas bei lengvatas ir ieško progos žįsti valstybės biudžetą. Greičiausiai „pašalpiniai“ prenumeruoja „Verslo žinias“, o jų apsukrumui nėra ribų. Jei nieko nedarysime jie niekada nedirbs ir visada sugalvos, kaip išgyventi už svetimus pinigus. „Pašalpinių“ kategorija funkcionuoja lygiai taip pat, kaip Stambulo konvencija, apie kurią sakoma, kad jos nereikia ratifikuoti, nes visas jos turinys ir taip jau yra mūsų teisės aktuose, bet tuo pačiu metu, kad jos ratifikavimas sugriaus šeimą ir padarys visus vaikus belyčiais.

Vakarų valstybėse, kuriuose šis „pašalpinių“ diskursas ypač išplito po Margaret Thatcher ir Ronaldo Reigano valdymo, vis dažniau klausiama, kodėl mes taip susidomėję, kaip savo varganus 300 eurų išleis „pašalpiniai“, bet visiškai nesidomime, kur savo verslą iškėlė milijonieriai, kur jie turi „ofšorus“ ar kaip jie vengia mokesčių. Lygiai taip pat nuolat klausiama, ar išmokos netaps per didelės ir žmonės nenorės dirbti, bet beveik niekada neklausiama, kas ne taip su mūsų verslu, kad jis moka tokius mažus atlyginimus, kad net jokių poreikių neužtikrinančios išmokos juos beveik pasiveja.

Visi šie klausimai parodo, kad „pašalpinių“ baimė yra ideologinio pasakojimo, kuriuo mus įtikino įvairūs liberalai, dalis. Šiandien ypač svarbu išmesti šią pasaką į šiukšliadėžę dėl trijų dalykų. Pirmiausiai, pandemija nedarbą pakelė į naujas aukštumas ir naivu tikėtis, kad nedarbas greitai grįš į „normalias“ ribas. Tai reiškia, kad labai didelė grupė mūsų piliečių pajus „pašalpinių“ manijos efektus savo kailiu. Kita vertus, jau minėtas skurdo paveldėjimas ir tai, kad pats nedarbas yra struktūrinė laisvos rinkos ekonomikos dalis (parodykite bent vieną kapitalistinę šalį, kurioje nebuvo bedarbių) verčia abejoti, ar tikrai visa atsakomybė už gyvenimo nesėkmes tenka tik paskiram žmogui.

Bet svarbiausia yra tai, kad visa kovos su „pašalpiniais“ logika neveikia. Nepaisant to, kad liberalams atrodo, jog geriausia motyvacija dirbti yra alkis ir baimė, taip paprasčiausiai nėra. Žmonės atsidūrę anapus darbo rinkos ir susiduriantys su sunkumais dažniausiai ne „atsispyrę nuo dugno pakyla, susiranda darbą ir susitvarko gyvenimą“, bet atvirkščiai, tik dar labiau skęsta skurdo liūne. Skurdas nieko neišmoko. Tik pagalba, kuri užtikrina bent minimalių poreikių patenkinimą (kad nebūtum alkanas ir negalvotum kaip pragyvensi rytojaus dieną, būtum nusiprausęs, turėtum stogą virš galvos ir t.t.) gali padėti išeiti iš užburto skurdo rato. Apie tai yra daugybė medžiagos, reikia tik norėti skaityti.

Ruslanas Baranovas yra Socialdemokratų partijos narys.

Žiniasklaidai išplatintas pranešimas spaudai, publikuojamas be redakcijos įsikišimo rubrikoje „Pranešimai“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

11:59
01:00:04
01:26

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min