Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rūta Vainienė: Kas čia neraštingesnis – imantis greitąjį kreditą ar didinantis minimalią algą?

Šaltinis: 15min
0
A A

Rūta Vainienė Lietuvoje apie 100 tūkstančių gyventojų naudojasi greitaisiais kreditais. Iš viso kreditų rinkoje sukasi apie 20 mln. eurų. Apie 160 tūkstančių Lietuvos gyventojų Lietuvoje gauna mažiau nei minimalią algą. Sakysite, kas čia bendro – tarp greitųjų kreditų ir minimalios algos?

Pirma mintis – juos sieja tai, kad greitųjų kreditų vartotojai ir yra tie, kurie gauna minimalią algą? Tikrai taip gali būti. Dar bendro yra tai, kad politikai ir vėl užsimojo „rūpintis“ šiais žmonėmis. Vieniems sugriežtins kreditų gavimo sąlygas, kitiems – nuo liepos gal pakels minimalią algą.

Greitųjų kreditų gavimo sąlygos jau buvo gerokai sugriežtintos, bet politikai neatlyžta. Jų argumentas toks: žmonės nėra pakankamai finansiškai raštingi, todėl imdami greitąjį kreditą tiesiog klysta, ir tik vėliau suvokia, į kokius spąstus pakliuvo.

Su politikais reikia iš dalies sutikti – mokėti iki 200 procentų siekiančias metines palūkanas negalėtų joks milijonierius. Tačiau gaunantis minimalią algą – sugeba.

Šio paradokso paaiškinimas glūdi tame, kad milijonierius skolinasi milijonais, o greitųjų kreditų vartotojas veikia mažų skaičių aplinkoje. Kai kreditas – mažas, net ir didelės palūkanos pasidaro įkandamos absoliučia suma. Čia panašiai kaip arbatpinigiai. Ir milijonierius, ir studentas, išgėręs kavos puodelį, gali palikti 1 eurą arbatpinigių.

Mokėti iki 200 procentų siekiančias metines palūkanas negalėtų joks milijonierius. Tačiau gaunantis minimalią algą – sugeba.

Kelti žmonių finansinį raštingumą tikrai reikia. Pavyzdžiui, nuostata, kad dėl greitojo kredito galima persigalvoti per 14 dienų – panašiai kaip dėl batų ar bet kokios kitos prekės – tikrai logiška.

Terminas apmąstymams duotas netgi labai solidus. Per tą laiką galima skolą „refinansuoti“, gal net ir iš algos grąžinti. Tačiau politikai finansinį raštingumą nori didinti kitaip – griežtumu ir draudimais. Bet kadangi iki gyventojo jiems prisikasti sunku, tai visą griežtumo naštą jie nori uždėti kreditų teikėjams. Galvojama dar mažinti maksimalią palūkanų normą, dar griežtinti paskolos suteikimo sąlygas. Rezultatas bus greitas, tačiau ar dėl to padidės žmonių finansinis raštingumas ir atsakomybė? Tikrai – ne.

Politikams nepavyksta mokyti gyventojų finansinio raštingumo, nes jie patys stokoja ir raštingumo, ir nuoseklumo savo „pamokose“. Kai politikas siūlo 25 eurais didinti minimalią algą, ką jis sako „finansiškai neraštingam“ žmogui?

Jis sako: tu čia ne prie ko, tu dirbi gerai, viskas su tavimi gerai, čia darbdavys kaltas. Mes – politikai, tavimi pasirūpinsime. Mes pakelsime minimalią algą, nes mes žinome geriau, kiek vertas žmogaus darbas. Ir tada žmogus nurimsta – politikai jais pasirūpins ir kai jis dirbs, ir kai jis skolinsis. Koks čia dar raštingumas, ir kam jo reikia, jei „apie viską politikų pagalvota“.

O juk raštingas politikas turi žinoti elementarias tiesas, kad minimalios algos didinimas – nėra vien minimalios algos pakėlimas tiems, kurie ją gauna. Tai yra visos atlyginimo ir motyvavimo piramidės koregavimas įmonėje. Tai yra žymiai didesnės neigiamos sisteminės pasekmės visai ekonomikai, įskaitant nedarbą, mokesčių vengimą arbą visišką šešėlį.

Bet politikai nemato visumos, jie yra taškinio regėjimo. Patys darydami makroekonomines klaidas jie nepraleis progos finansinio raštingumo „mokyti“ žmogų – draudimais ir ribojimai, normatyvais ir įpareigojimais. O juk patys nėra nei kiek labiau raštingi, nei tie žmogeliai, kuriuos gelbsti. Juokiasi puodas, kad katilas juodas, tik raštingumo nuo to tai nedaugėja.

Šis ekonomistės Rūtos Vainienės komentaras perskaitytas per LRT radiją

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min