Dabar populiaru
Publikuota: 2014 kovo 11d. 16:05

Rūta Vainienė: Tylūs taikos sąjungininkai

Rūta Vainienė Įžengėme į 25-tuosius nepriklausomybės metus. Ukraina, kaip prieš šešerius metus Gruzija, šią šventę dar labiau suaktualino. Priminė, kad laisvė ir nepriklausomybė nėra garantuota, ir dėl jos reikia stengtis. Taika nėra viskas, bet be taikos viskas gali tapti niekuo.

Ką šiandieniniame kontekste reiškia stengtis dėl taikos? Pirmieji siūlymai buvo tokie – kaip įmanoma greičiau krašto apsaugos sistemai skirti 2 procentus nuo bendrojo vidaus produkto (BVP), kas sudaro apie 2,5 milijardų litų. Dabar skiriama apie 0,8 procento BVP, vadinasi reikėtų perskirstyti arba papildomais mokesčiais surinkti apie 1,5 milijardo litų. Net jei laipsniškai, misija neatrodo įmanoma. Milijardą traukti iš šešėlio sekasi prastai. Skola jau užauginta su sunkia, 2,2 milijardų litų kasmetinių palūkanų kupra. Fiskalinio deficito rodiklis irgi netiesiogiai riboja galimybes didinti skolą. Mokesčių didinimo ir kėlimo efektyvumas yra išsemtas, ką rodo ne mažiausi mokesčių tarifai, tačiau mažiausias perskirstymo lygis. Taip pat puikiai suprantame ir tai, kad net jei krašto apsaugai skirtume visą Lietuvos BVP, patys vieni neapsigintume.

Reikėtų sąjungininkų pagalbos. Nuskambėjo pasiūlymai raginti, kad tiesioginiai sąjungininkai, t.y. NATO sustiprintų savo pajėgas Lietuvoje. Turbūt gera mintis. Tačiau sąjungininkai yra ne tik tie, kurie turi fizinę karinę jėgą. Dideli sąjungininkai yra gerai išnaudoti ekonominiai interesai. Paieškokime, kaip galime padaryti taip, kad jie tarnautų taikos labui. Padaryti patys, savo sprendimais.

Štai bus referendumas dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Sakykite, kada kitos šalys bus labiau linkusios palaikyti Lietuvą? Ar tada, kai jų piliečiai turės įsigiję žemės Lietuvoje, ar tada, kai visa žemė bus tik mūsų, lietuvių? 

Užsieniečių įdarbinimas Lietuvoje vis dar labai apsunkintas. Sakykite, kada kitos šalys bus labiau linkusios palaikyti Lietuvą? Ar tada, kai jų piliečiai darbuosis Lietuvos įmonėse, ar tada, kai Lietuva atsitvers sunkiai įveikiamais įdarbinimo barjerais ? Kad būtų lengviau, apie save pagalvokime. Mums tikrai yra skirtumas, jei Lietuvai reikėtų apsispręsti, kokiai šaliai padėti, Airijai ir Britanijai, ar, pavyzdžiui, Japonijai.

Investicijos, ypač tos, kurioms reikia teritorijų planavimo procedūrų, susiduria su kosminiais barjerais. Vien poveikio aplinkai vertinimas vertas Sizifo akmens nominacijos. Sakykite, kada kitos šalys bus labiau linkusios palaikyti Lietuvą? Ar tada, kai kiekvienoje savivaldybėje veiks po keliasdešimt užsienio kapitalo įmonių, ar tada, kai Lietuvoje vis sakys „gerai, bet ne mūsų kaimynystėje“? Ne - „daniškoms“ kiaulėms, ne - skalūnų dujoms, ne - šiukšlių deginimui, ne - skandinaviškiems bankams ir taip toliau.

Privati nuosavybė plačiąja prasme, dominuojanti, bet dažnai nuvertinama. Sakykite, kada agresoriui kyla didesnė visokiausio piliečių pasipriešinimo tikimybė? Ar tada, kai viskas „valstybės“, ir galima valdžią ir turtą perimti urmu, ar tada, kai žemė, miškai, akcijos, gamyklos, pastatai yra privatūs? Kai nusavinimo pavojus gresia kiekvienam žmogui tiesiogiai, paliestų jį asmeniškai?

Per 24 nepriklausomybės padarėme labai daug. Nepriklausomybės pradžioje intuityviai jautėme, kad laisva, atvira ekonomika ir privati nuosavybė yra tai, kas padeda bėgti nuo agresoriaus. Jei primiršome, prisiminkime, Kovo 11-toji tam puikia tinka!

Komentaras LRT radijui

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min