Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Salomėja Zaksaitė: Apie kultūrinius įvaizdžius ir karą, kuris vyksta ne filme

Sakoma, kad Putinas būdamas vaikas praėjus kuriam laikui po gniuždančios Leningrado blokados užspietė į kampą žiurkę ir ją uždarė. Bet žiurkė ištrūko, kirto per veidą ir įdrėskė būsimajam šalies prezidentui. Anot buvusio britų diplomato Johno Sawerso, ši alegorija (beje, pasakojama paties Rusijos prezidento) tinka ir dabartiniams Putino veiksmams bei jų egzistenciniams motyvams paaiškinti.
Salomėja Zaksaitė
Salomėja Zaksaitė / Asmeninio albumo nuotr.

Jis jaučiasi kaip toji žiurkė – kurią NATO šalys ilgus metus bandė įsprausti į kampą. Vis parodydamas, kad žaisti su žiurke gali būti pernelyg pavojinga.

Rusijos-Ukrainos karas melagingas ir nepagrįstas, bet dėl to ne mažiau įdomus. Daugiasluoksnis ir archaiškas.

Vis pasigirsta Lietuvos gynybos ekspertų įžvalgų, kad Rusijos kariuomenė mažai patobulėjo. Kariauja senomis priemonėmis ir jau išbandytais metodais – tarsi tai būtų karas dėl karo, kuriam progreso ir modernizmo koncepcijos netaikytinos. Tai ir kova dėl (tariamos) istorijos, dėl įžeistų imperinių ambicijų. Be kita ko, kova tarp musulmoniškojo ir krikščioniškojo pasaulio. Tarp hierarchija paremtos valstybės sanklodos ir demokratinio dialogo.

Kažin ar atsitiktinumas yra tai, kad juodą darbą Rusijos-Ukrainos kare pavedama atlikti čečėnų kovotojams. Genocidą patyrusiai, nesutramdomai ir autokratiškai tautai, gebančiai „suderinti“ šydą su ginklu, piligrimystės vietas su sukilėlių slėptuvėmis, sufijų poeziją su karo agitacija.

Tokio karo fone klasikinės kriminologinės teorijos kažin ar pakankamos. Galima vardyti įvairias prieigas: atpirkimo ožio, anomijos ar sąžinės neutralizavimo. Pastaroji nusikaltimų žmoniškumui kontekste apibūdinama taip: agresorius paprastai nesugeba atpažinti ir suprasti savo vykdomos politikos pobūdžio ir pragaištingumo.

Jei kančia pripažįstama, ji neutralizuojama tariamos „teisės veikti“ kontekste. Agresorius dažnai nepripažįsta, kiek jo „operacija“ padarė žalos. Atsakomybės neigimas, aukų nužmoginimas ir apeliavimas į aukštesnes vertybes (t. y. nacionalinį saugumą ir valstybės interesą) neretai naudojamas neutralizuojant nusikaltimus žmoniškumui. Paraleliai galima prisiminti orveliškus eufemizmus ir dvikalbę, kurią pastiprina kryptingai diegiama propaganda.

Šiame kare taip pat neužteks užsiimti patogios teisuoliškos pozicijos, aiškinančios, kad Vladimiras Putinas – išprotėjęs teroristas, su kuriuo reikia skaitytis kaip su bet kuriuo kitu neprognozuojama asmeniu.

Kaip per 2022 m. Vilniaus knygų mugę kalbėjo kunigas Ričardas Doveika, Putinas kažkuo įtikėjęs, tik ne visai aišku, kuo. Jei tai būtų meno kūrinys, į pagalbą ateitų nemenkas klodas kultūrinių užuominų. Tai ir Hamelno miesto burtininkas, iš keršto kartu su žiurkėmis nužudęs ir miesto vaikus, ir Joaquino Phoenixo įkūnijamas Džokeris, kuris neva išpildo Jeremijo 11:11 pranašystę: „Todėl taip sako Viešpats: Aš užleisiu jiems nelaimę, iš kurios jie negalės ištrūkti, ir, kai jie šauksis manęs, Aš jų neišklausysiu.“

Šios Senojo Testamento eilutės lyg ir dera su archetipiniais spąstų ir graužikų įvaizdžiais. Dera jos ir su Putino vaikystėje išgyventais Leningrado blokados liekamaisiais reiškiniais, iš kurių jis, panašu, vis dar mėgina „išsivaduoti.“ Semantiškai toks „vadavimasis“ gali būti įvelkamas į slaviškų kalbinių žaidimų rūbą: amžinai nuo (įsivaizduojamo) priešo bėganti žiurkė vis ieško užtarėjo, kuris ją pridengtų. Galų gale žiurkė pati tampa tuo užtarėju, suteikdama panašiems graužikams „stogą“, tik, deja, kiaurą (rus. крыса – крыша).

Vis dėlto, kad ir ką yra matęs Putinas, pabaigai galima pacituoti Yuvalio Noah Harari mintis – istorija ir tai, ką patyrė tautos ar atskiri žmonės, yra svarbi, bet ji nelemia ir nedeterminuoja.

Žmogus ir tautos visada turi pasirinkimą. O Rusijos prezidentas šią paprastą tiesą siekia paneigti – bandydamas visam pasauliui pademonstruoti, kad Ukraina pasirinkimo neturi. Kaip pastebėjo režisierius Vitalijus Manskis 2018 m. filme „Putino liudininkai“, ir nemaža dalis Rusijos žmonių savo pasirinkimu tapo įkaitais žmogaus, žadėjusio vesti į šviesią ateitį, kuri, kaip bebūtų gaila, primena tamsią praeitį.

Tuo tarpu Ukrainos žmonės yra vedami aktoriaus, kuris neprilygstamai sugeba vaidinti tautos didvyrį. Ir jis, bevaidindamas šią likimo skirtą rolę, ją išgyvena taip, kad filmas tampa tikresnis už gyvenimą.

Salomėja Zaksaitė yra Lietuvos socialinių mokslų centro Teisės instituto vyresnioji mokslo darbuotoja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius