Apdovanoti klipus apie AIDS kūrę moksleiviai, pašoko šokėjai, pagrojo „Suicide DJ-s“ ir „In Culto“. Ir ministerijų atstovai labai trumpai kalbėjo, kad renginio nepagadintų... Pagirtina. Todėl tai, kas žemiau surašyta, nėra kritika. Tai tik nostalgija legendinėms „Sargio šventėms“.
Na, koks koncertas būtų idealus Pasaulinei AIDS dienai paminėti? Šiek tiek protingesnei ir išrankesnei publikai, be abejo, tiktų Marice‘o Bejarto baletas arba „Queen“ dainų koncertas. Tačiau masinei ir impulsyviai, hormonų audrų draskomai publikai, ko gero, reikia kitaip kalbėti apie AIDS pavojų. Kalbėti ir nevengti atsakymų. Apie tai, kad virusas ateina nelauktai, kad ŽIV nešiotoju gali tapti bet kuris iš mūsų.
Šiais laikais masių elgesį formuoja masinė kultūra. Pavyzdžiui, radijo stočių DJ-ai ir draugų pavyzdys. O minėtų DJ-jų logika pastaruoju metu paprasta: kiekvieną savaitgalį tu turi eiti į klubą, susirasti antrą pusę, šokti iki paryčių. O paskui, kad liktų jėgų pasimylėti (čia aš cituoju), išgerti to ar ano energetinio gėrimo (suprask, čia reklama). Tokie tekstai nuskamba itin dažnai ir jau nieko nestebina. O aš sakyčiau, kad toks gyvenimo būdas reklamuojamas labai panašiai, kaip reklamuojami populiarieji narkotikai XTC ar LSD. Tik pavadinimai kiti. Bet leksika ta pati, kurios esmė – propaguojamas greitas atsitiktinis seksas. Kaip būtinybė ar bent mada. Neva, neišssikirk iš masių, pavaryk!
Ką į tai gali atsakyti Sveikatos ir Švietimo ministerijos, jau seniai išaugusios iš paaugliškų marškinėlių ir vilkinčios oficialius kostiumus? Ar valstybės tarnautojai turi priešnuodžių, ar tik surengia moksleivių konkursą, koncertą, ir viskas. Pliusiukas uždėtas. Ar pareigūnai turi ką pasakyti ir kalbėti kaip guru? Reikėtų įsisąmoninti paprastą dalyką: su priešu (AIDS ir kitomis per narkotikus ar lytinių santykių metu plintančiomis ligomis) reikia kovoti JO PATIES GINKLU. Pasižiūrėkite, kokia kalba reklamuojami seksualūs savaitgalio vakarėliai, ir jūs ta pačia kalba kalbėkite. Tik savo pusėn traukite. O kai nekalba švietimo žmonės arba popžvaigždės, švietimas tampa tik kiekvienos šeimos vidaus reikalu. Jeigu ta šeima yra...
Prisimenu, man didžiausią įspūdį paliko darytas interviu su dviem broliais narkomanais iš Klaipėdos. Abu užsikrėtė ŽIV vienas nuo kito, ta pačia adata. O, kad tokie žmonės viešai prakalbėtų! Žiaurus realizmas. Bet poveikis masėms – garantuotas! Juk geriausia, kai lygus kalba su sau lygiu ir dalijasi patirtimi. To labiausiai ir pasigendu mūsų švietimo sistemoje.Ministerija nemano, kad sąvoka „saugus seksas” būtų galima suderinti su pradėtąja Lietuvos švietime vykdyti dorinio ugdymo programa, kuri remiasi baltiškąja skaistos ir ištikimybės samprata ir krikščioniškąja etikaMano galva, šaunus projektas buvo kadaise rengtos „Sargio šventės“ ir nederėtų jo pamiršti. Idėja: sutraukti visas įmanomas popso žvaigždes (nes jų pavyzdžiu seka paaugliai), sugalvoti originalų scenarijų (publika iš kelių pretendentų renka „Saugiausią žmogų“). Trys viename: ir šou, ir humoras (ko verti vien „saugiausiais“ išrinkti Vytautas Šerėnas, Rolandas Kazlas, Asta Stašaitytė), ir lytinis švietimas. Tiesa, iš pradžių „Sargio švenčių“ rengėjai gal ir perlenkdavo lazdą, kalbėdami tik apie sargius. Bet nebuvo tada vietinės Britnės Spears, kuri reklamuotų nekaltybę. Ir dabar nėra. Ir, bijau, nebebus.
Todėl, jei negalime keisti situacijos, turime keisti požiūrį į situaciją. Kalbėkime kasdiene paprasta kalba: apie aistras, kurių verpetuose neišvengiamai sukamės nuo paauglystės iki senatvės. Ir apie galimybę pasirinkti.
Taigi su nostalgija galima prisiminti „Sargio švenčių“, kuriose buvo apie TAI kalbama, populiarumą. Nors už bilietus reikėdavo ir pinigų pakloti, publika į tuometinius Sporto rūmus plūsdavo upėmis, net su stiklais kartais pro duris įeidavo. Ir visiems buvo aišku, kas yra blogybė, kurios reikia bijoti. Tačiau tais laikais buvo rėksnių, kurie draudė kalbėti apie seksą ir tikėjo „nekaltu prasidėjimu“. Todėl rašydavo tokio turinio laiškus.
Kultūros ir švietimo ministerijos raštas „Dėl “Prezervatyvo šventės“ tikslingumo“ (92.11.04)
P.S.: kalba netaisyta
„Dorinio ugdymo mokytojai, gydytojų asociacija „Už gyvybę“, religinės organizacijos, taip pat ir mūsų ministerija nemano, kad sąvoka „saugus seksas” būtų galima suderinti su pradėtąja Lietuvos švietime vykdyti dorinio ugdymo programa, kuri remiasi baltiškąja skaistos ir ištikimybės samprata ir krikščioniškąja etika. Dorinio ugdymo specialistai įsitikinę, jog prieš AIDS galėtų būti geriausiai kovojama diegiant jaunimui teisingas vertybines orientacijas.”
Kaip jums patiko šita leksika? Ar įtikino? Man keista, kad po tokio „švietimo“, atitrūkusio nuo realybės, Lietuvos nuo 1988 m. iki šiol neapėmė tikra AIDS pandemija. Broliai latviai, nukentėję gerokai labiau, šį fenomeną paaiškino taip: „jūs, lietuviai, doresni, nes gyvenate Marijos žemėje“.
Gal ir taip. Bet tikėtis vien mergelės Marijos ar Dievo pagalbos jau vėlu. Virusas prasiskverbė į visus visuomenės sluoksnius. Su AIDS Lietuvoje jau gimsta vaikai. Todėl sutikčiau, kad tinkamų AIDS švietimo kelių yra daug: ir dorinis, ir dvasinis, ir lytinis. Bet ar visi švietėjai žino, kur kairė, o kur dešinė? Nes kai kuriuos mano amžininkus, deja, pamokė tik pats gyvenimas, o ne švietėjai.
