Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Saulius Lapėnas: Kodėl liberalai prieš eurą?

Šaltinis: 15min
0
A A

Saulius Lapėnas Kodėl keliu šį klausimą? Prisipažinsiu, mane labai nustebino populiarios laidos vedėjo replika viešo interviu su manimi metu: „Negalvojau, kad liberalai prieš eurą!” Tai ir paskatino šia tema parašyti straipsnį, nes Lietuvoje apie tai niekas nekalba, prieinamos plačiam skaitytojų ratui informacijos nėra, ir jos neskleidžia net ir tie, kuriems tai būtų privalu daryti...

Kodėl liberalai prieš eurą? Toks klausimas neišvengiamai kyla, perskaičius daugybę pripažintų liberalių pažiūrų ekonomistų, ekonomikos profesorių ir Nobelio premijos laimėtojų publikacijas žinomų liberalių tyrimų centrų pasaulyje internetinėse svetainėse: pradedant nuo klasikinio liberalizmo pagrindus klojančio Ludwigo von Miseso, Adamo Smito Jungtinėje Karalystėje, L'Institut économique Molinari Prancūzijoje ir galų gale Šveicarijos liberalizmo instituto, kuris yra įtrauktas į įtakingiausių neoliberalių tyrimų Stokholmo tinklą (Stockholmo tinklas įsikūręs Londone, vienija 110 ekspertų grupių iš 40 Europos šalių).

Jau vien publikacijų pavadinimai ko verti: „Euro tragedija“, „ Euras – vargas, gimdantis krizę“ ir tt. Beveik visi liberalių pažiūrų ekonomistai (neradau tarp liberalų nuoseklaus euro šalininkų, nors peržvelgiau daugybę svetainių) iš Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos, Vokietijos ir kitų šalių sutaria dėl vieno dalyko: šiandien euras yra didžiausia grėsmė rinkos ekonomikai, gilina krizę ir ne tik nuosekliai naikina euro zonos šalių nepriklausomybę, bet veda prie socializmo diktatūros (iš kurios mes taip sunkiai ištrūkome prieš daugiau kaip dvidešimt metų).

Tai kuo euras neįtiko liberalams?

Liberali ekonomika – tai klasikinio (ir bet kokios kitos pakraipos) liberalizmo pagrindas. Todėl pagrindiniai liberalizmo vedliai ir šalininkai yra liberalių pažiūrų ekonomistai.

Kiekvienas, kuris bent kiek domėjosi liberalizmo pagrindais, žino, kad kuo mažiau valstybė kišasi į ekonomiką, tuo sėkmingiau ji vystosi ir tuo turtingesnė tampa tauta bei pati valstybė. Liberalizmo aksioma yra faktas, kad tik laisvoje rinkoje, kurioje visi rinkos dalyviai yra laisvi gali abipusiai naudingai vykti prekių ir paslaugų mainai – ir tai yra gerai. Taigi, kas tam trukdo? Kuris valdžios svertas yra didžiausias kliuvinys šio tikslo įgyvendinimui?

Kadangi aukso standartas valdžios pastangų dėka senai atšauktas, popieriniai pinigai iš natūralaus rinkos elemento tapo absoliučia gyventojų apgaulės priemone.

Kiekvienam liberalių pažiūrų ekonomistui atsakymas akivaizdus – pagrindinė priemonė įgalinanti mainus tarp pirkėjo ir pardavėjo bet kurioje rinkoje – tai pinigai. Ir ypač niekuo nepadengti pinigai. Kadangi aukso standartas valdžios pastangų dėka senai atšauktas, popieriniai pinigai iš natūralaus rinkos elemento tapo absoliučia gyventojų apgaulės priemone.

Būtent šioje vietoje monopolinis valdžios tarpininkavimas ir suduoda skaudžiausią smūgį liberaliai ekonomikai ir sudaro sąlygas infliacijos augimui, krizės gilėjimui. Valstybinis pinigų kiekio reguliavimas daro žalingą poveikį rinkos santykių sistemai, iškraipo svarbiausius realios pasiūlos ir paklausos rodiklius, o tai neišvengiamai veda prie apgaulingų investicinių sprendimų versle. Tačiau dar didesnę grėsmę laisvei ir ekonomikai kelia pinigų kiekio koncentracija vienos politinės grupės rankose.

Paklausykime ką apie tai mano liberalizmo klasikai

Murray Rothbardas – pasaulinio garso liberalus ekonomistas, atstovaujantis Austrijos ekonomikos mokyklai, vienas iš Ludwigo von Miseso tradicijų pasekėjų, tyrimo „Ką valstybė padarė su mūsų pinigais“ („What Has Government Done to Our Money“) autorius teigia:

„Mitas apie tai, kad valstybė yra pajėgi sukurti tvarką pinigų sistemoje, yra ypač gajus. Atrodo, kad pinigai, be abejonės, turi būti kontroliuojami valstybės. Tačiau pinigai – tai kraujas ekonomikoje. Jie dalyvauja visuose sandėriuose. Jei valstybė kontroliuoja pinigų sistemą, tai reiškia, kad ji savo rankose laiko visos ekonominės sistemos raktą, kitaip tariant, tai veda mus tiesiu keliu į socializmą“.

„Pinigai, nepadengti auksu, be visų savo gerų savybių yra blogi, nes jie leidžia valstybei subtilesniu būdu nei mokesčiai, pasisavinti materialias vertybes. Laisvoje rinkoje žmonės gauna pinigus mainais už prekes ir paslaugas. Bet jei valstybė gali tapti nebaudžiama pinigų klastotoja (t. y. kurti pinigus iš nieko), jai nebūtina užsiimti paslaugų pardavimu – ji pati gali sau skirti pinigus. Tada valstybė gali savintis materialinius išteklius slapta ir beveik nepastebimai. Skirtingai nuo mokesčių, šis būdas nesulaukia didelio pasipriešinimo, be to, jis sukuria tiems, kurie nukenčia nuo padirbtų pinigų, precedento neturinčią gerovės iliuziją.“

Pasaulis turi sugrįžti prie laisvos pinigų rinkos, kitaip tariant, prie aukso – prie natūralios rinkos pasirinktos piniginės prekės. O iš valstybės būtina atimti teisę reguliuoti pinigų apyvartą.

„Iniciatyva įvesti europinę popierinę valiutą, kurią išleidžia Europos centrinis bankas, beveik pavyko. Propagandinė kampanija grindžiama tuo, kad patikli visuomenė tiesiog klaidinama: bandoma įtikinti, kad laisvoji prekyba Europos ekonominėje bendrijoje yra neįmanoma be bendro Europos biurokratinio antstato, vienos mokesčių sistemos, be Europos centrinio banko ir be europinių popierinių pinigų. Pasaulinė pinigų sistemos ateitis atrodo liūdnai. Vienintelis būdas išvengti katastrofos – radikaliai pertvarkyti pasaulio pinigų sistemą. Pasaulis turi sugrįžti prie laisvos pinigų rinkos, kitaip tariant, prie aukso – prie natūralios rinkos pasirinktos piniginės prekės. O iš valstybės būtina atimti teisę reguliuoti pinigų apyvartą.“

Miltonas Friedmanas – amerikiečių ekonomistas, Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje, Čikagos neoliberalizmo mokyklos kūrėjas ir propaguotojas:

„Mūsų pačių išvada yra tokia, kad pinigų ir bankininkystės sistemos perdavimas į rinką būtų davę geresnius rezultatus, nei tai, kas pasiekta su valstybės įsikišimu.“

Friedrichas Augustas von Hayekas – austrų kilmės britų liberalus ekonomistas. Kartu su Ludwigu von Misesu buvo svarbiausias austrų ekonomikos mokyklos atstovas ir laisvosios rinkos gynėjas, už savo veikalus ekonomikos srityje gavęs Nobelio premiją. Tyrimo „Privatūs pinigai“ („Denationalisation of Money“) autorius teigia:

„Nors aš visiškai remiu siekį baigti Vakarų Europos šalių ekonominį suvienijimą visiškai liberalizavus pinigų srautus tarp jų, aš labai abejoju, kad tai turėtų būti daroma per europinės valiutos sukūrimą, valdomą viršnacionalinio darinio. Labai abejotina, kad net pačiomis palankiausiomis sąlygomis vieninga politika bus geriau nei dabartinis nacionalinių valiutų reguliavimas. Dar daugiau, daugeliu atžvilgiu vieninga tarptautinė valiuta, jei ji nebus protingiau valdoma nei dabar, bus ne geriau, o net blogiau nei nacionalinės valiutos.“

„Pagrindinė problema rinkos ekonomikoje ir pasikartojantys krizių ir nedarbo laikotarpiai – ilgaamžė vyriausybės monopolijos pasekmė, išleidžiant pinigus. Dabar aš neabejoju, kad privačios įmonės, jei joms netrukdytų vyriausybė, jau senai būtų pateikusios visuomenei platų valiutų pasirinkimą, ir tie piniginiai vienetai, kurie laimėtų konkurencinėje kovoje, turėdami stabilią vertę sulaikytų nuo investicijų pertekliaus, kaip ir nuo po to sekančių nuosmukių“.

Jesus Huerta de Soto – vienas svarbiausių šiuolaikinių austrų ekonomikos mokyklos atstovų teigia:

„Euro sistema demaskuoja save kaip susinaikinančią sistemą, kuri veda prie masinio finansų perskirstymo per Europos centrinį banką ir skatina vyriausybes pasinaudoti ECB kaip mechanizmu padengti savo finansinius deficitus.“

„Akivaizdu, kad euras jokiu būdu neatitinka idealių pinigų standartų. Ideali pinigų sistema yra įmanoma tik sugrąžinus klasikinį aukso standartą, su 100 procentiniu bankiniu rezervu ir panaikinus cetrinių bankų viešpatavimą.“

Jörgas Guido Hülsmannas – Angers universiteto (Prancūzija) ekonomikos profesorius, Ludwigo von Miseso instituto vyresnysis bendradarbis:

Nacionalinės valstybės laikomos nesąžiningomis skolininkėmis ir joms vis mažiau ir mažiau lieka galimybių gauti paskolas jų vardu. Ateityje jos turės gauti Europos Komisijos laidavimą, jei dar neprasiskolino galutinai.

„Europos centrinis bankas ir euras sukelia ne tik infliaciją – jie prisideda prie politinių institucijų centralizavimo. Tikėtina, kad nacionalinės valstybės pateks į priklausomybę nuo naujos centralizuotos valstybės – pirmiausia finansinę, o po to į politinę. Šiuo metu nacionalinės valstybės laikomos nesąžiningomis skolininkėmis ir joms vis mažiau ir mažiau lieka galimybių gauti paskolas jų vardu. Ateityje jos turės gauti Europos Komisijos laidavimą, jei dar neprasiskolino galutinai. Taip pat tikėtina, kad ir pati Komisija skolinsis ir leis pinigus gautus iš ES valstybių narių . Bet kuriuo atveju, įsiskolinusios nacionalinės valstybės taps naujos centralizuotos valstybė vasalais – ir politiškai ir finansiškai.“

Philippas Bagusas – liberalų ekonomistas, „Euro tragedija“ (The TRAGEDY of the EURO) tyrimo autorius, Rey Juano Carloso universiteto Madride ekonomikos profesorius:

„Euras, nuo įvedimo momento, buvo vertinamas kaip patikimas politinis projektas, kuris negalėjo nepavykti. Jis laikėsi ant Vokietijos garantijų. Tai paskatino Pietų Europos valstybių valdžią (Graikija ir kt.) didinti valstybės skolą, kuri ateityje ir sukėlė krizę. Be euro, šios šalys niekada nebūtų galėjusios sukaupti tokių didelių skolų. Jų niekas nebūtų davęs. Ir bankrutavusios būtų gerokai anksčiau... Problema su subsidijomis šioms šalims yra tai, kad jos mažina politikų paskatas realiai mažinti biudžeto deficitą ir įvykdyti struktūrines reformas. Visose Europos šalyse valstybės skola tik auga. Tačiau Graikijoje jis auga net greičiau, nei prieš metus.“

Nuo euro įvedimo socialistinės tendencijos sustiprėjo ir tai lėmė dar didesnę Europos vyriausybių centralizaciją. Tai pati liūdniausia euro tragedija.

„Europos Sąjungoje vyksta nuožmi kova tarp socialistinių ir liberalių idėjų. Liberalai nori sukurti Europą be sienų. Laisvas prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių ir idėjų judėjimas. Bendradarbiavimas taikoje ir santarvėje. Tai prieštarauja socializmo koncepcijai, kuria siekiama tik sukurti Europos supervalstybę (imperiją), kurioje Briuselis reguliuoja ir apmokestina visą Europą. Deja, nuo euro įvedimo socialistinės tendencijos sustiprėjo ir tai lėmė dar didesnę Europos vyriausybių centralizaciją. Tai pati liūdniausia euro tragedija.“

Galų gale, net jei jūsų (ar kažko) nejaudina liberalizmo tėvų – kūrėjų nuomonės apie pinigų sistemą, elkimės pragmatiškai ir išgirskime garsaus britų finansų analitiko Alasdairo MacLeodo nuomonę:

„Skirtumas tarp šios popierinės valiutos ir visų kitų yra tas, kad jos negarantuoja nei viena vyriausybė. Šalys perdavė visas savo valiutos reguliavimo teises Europos centriniam bankui, kurio balansas vis labiau atrodo nestabilus. Paprastai tai nebūtų tiek svarbu, nes rinkas paguostų galimybė paremti vieną konkrečią vyriausybę, kuri turi įgaliojimus pati rinkti mokesčius. Šiuo atveju mes turime 17 vyriausybių, iš kurių kai kurios yra nemokios, o tos, kurios gali mokėti, nenori garantuoti bankrotų.

Pagal labai apytikslius Europos finansinio stabilumo fondo įsipareigojimų paskaičiavimus, įvertinant įsipareigojimų apimtis, 41 proc. remiančių eurą paprašė arba artimiausiu metu paprašys pagalbos patys sau. Tai grąžina mus prie euro problemos, kaip popierinės valiutos, kurios vertė priklauso nuo valstybinių pažadų. Tačiau nėra jokių konkrečių vyriausybinių pažadų, garantuojančių eurą ir Europos centrinį banką.”

Saulius Lapėnas yra Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min