Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Simona Lipštaitė: Parama ir labdara reikalinga tik kartą per metus?

Šaltinis: 15min
0
A A

Simona Lipštaitė Gruodžio 5-ą dieną Lietuva, kaip ir visas pasaulis, šventė tarptautinę savanorių dieną už ekonominę ir socialinę plėtrą. Šios dienos svarba dvilypė – nemažai organizacijų, savivaldybių ar net politikų į šią dieną pažvelgė, kaip į galimybę oficialiai padėkoti kiaurus metus savo laiką, energiją ir žinias visuomenei dovanojantiems savanoriams. Kitiems tai buvo ne tik šventė, bet ir pats darbymetis, bandant supažindinti visuomenę su savo organizacijų veikla ir paskatinti žmones prisijungti prie neatlygintos veiklos.

Kalėdinės paramos bumas

Turbūt nenuostabu, kad tarptautinė savanorių diena yra būtent gruodį. Prieškalėdinis laikotarpis tradiciškai yra susikaupimo, laukimo, vilties bei taikos metas, kai apima ramybė ir noras pasidalinti su kitais.

Šiuolaikinė šių jausmų apraiška yra ne tik pašėlęs dovanų pirkimo maratonas, bet ir įvairios išsipildymo akcijos, paramos renginiai, įvairiose darbovietėse vykstantis labdaros rinkimo ir lankymosi nevyriausybinėse organizacijose laikas, metas, kai tikrai negaila į aukų dėžutę įmesti papildomą litą ar porą kartų paaukoti SMS žinute.

Stabtelėkime… juk nemažai senolių jaučiasi vieniši visus metus. Benamiai nori valgyti ne tik per šventes.

Puiku, kad visuomenė puoselėja šiuos solidarumo jausmus, puiku, kad per Kalėdas paramos sulaukia tie, kam jos labiausiai reikia. Bet stabtelėkime… juk nemažai senolių jaučiasi vieniši visus metus. Benamiai nori valgyti ne tik per šventes. Sunkiomis ligomis sergantiems ar naujų namų laukiantiems vaikams meilės reikia ne vieną mėnesį per metus.

Šiuose sakiniuose nėra nė lašo patoso, tai akivaizdūs ir paprasti gyvenimo faktai. Nepaisant to, nemažai organizacijų teigia, kad daugiausia lėšų ar paramos daiktais jie gauna būtent prieškalėdiniu laikotarpiu; kartais per šias kelias savaites yra surenkama net iki trečdalio visų metinių pajamų.

Likusią metų dalį jos priverstos suktis, kaip išmanančios, kad ir toliau galėtų kokybiškai ir nepaliaujamai vykdyti savo veiklą, bandant susiplanuoti per Kalėdas sukauptų lėšų panaudojimą bei nuspėti, ar ateinančiais mėnesiais galima bus planuoti ambicingesnius projektus tikintis panašaus dosnumo.

Bendruomeniškumas kiaurus metus įmanomas tik brandžioje visuomenėje

Ko reikia, kad bendruomeniškumas ir solidarumas su tais, kuriems reikia paramos, būtų jaučiamas visus metus, o ne tik prieš didžiąsias šventes? Atsakymas paprastas ir tuo pat metu nepaprastai sudėtingas – reikia brandžios visuomenės.

Visuomenės, kuri nelauktų, kol jai kas nors – valdžia ar turtingieji – duos, o kurios nariai imtųsi inciatyvos patys, visuomenės, kuri noriai ir neatlygintai prisidėtų ne tik prie savo tiesioginės aplinkos, bet ir prie visos bendruomenės, šalies kūrimo, vystymosi, grožio.

Lietuvoje nemažai daliai žmonių dar yra sunku net pamėginti įsivaizduoti, kad už savo gyvenimą jie yra atsakingi patys, kad jaustis surakintu „blogų“ gyvenimo ar darbo sąlygų, „blogos“ šalies, „blogos“ valdžios reiškia atimtas galimybes pačiam imtis iniciatyvų ir bandyti šią situaciją pagerinti. Subrendusiam, pilietiškam žmogui nepakanka pasišvęsti tik savo tiesioginei aplinkai – darbui, šeimai, namams – jis nori, kad jo įnašas, didesnis ar mažesnis, būtų jaučiamas ir ten, kur jo reikia ir kitiems.

Savanoriai taip pat yra filantropai. Tik skiria jie ne savo pinigus, o savo laiką, energiją, talentą bei empatiją.

Viena iš labiausiai subrendusių visuomenės dalių – tai savanoriai. Kaip ir Lietuvoje žinomi didieji filantropai – Juozas Kazickas ar George’as Sorosas, kurie mūsų šalyje įvairioms iniciatyvoms skyrė nemažai savų lėšų, savanoriai taip pat yra filantropai. Tik skiria jie ne savo pinigus, o savo laiką, energiją, talentą bei empatiją.

Labdaringos, nevyriausybinės organizacijos nemaža dalimi remiasi būtent savanorių teikiamos paslaugomis, o kai kurios yra beveik visiškai nuo jų priklausomos.

Savanoriai yra ne tik tie, kurie gatvėse renka aukas, kurie lanko senelius, kurie verda sriubą, kurie išveda pasivaikščioti benamius šunis prieglaudose ar ateina pažaisti su vaikais globos namuose.

Savanoriai yra ir tie, kurie organizuoja renginius, rašo straipsnius, ieško rėmėjų, kuria organizacijų tinklalapius, eina į Seimo posėdžius, užsiima švietimu mokyklose. Savanoriai dirba visus metus, nes jų pastangų paklausa yra neribota. Savanorių visuomet trūksta, nes dirbant labdaringą, visuomenei naudingą darbą, visuomet galima būtų padaryti daug daugiau, greičiau ar dar išsamiau.

Savanoriauja tik maža dalis jaunimo

Atrodytų, kad būtent studentai ir jaunimas turėtų būti patys aktyviausi visuomenės nariai, turintys daugiausiai energijos ir noro keisti pasaulį, tie, kurių idealizmas mažiausiai apsišlifavęs ir labiausiai degantis.

Deja, Lietuvoje studentų ir jaunimo gretose savanorių, palyginus su tokiomis šalimis, kaip Jungtinė Karalystė ar JAV, yra palyginti mažai. Studentai ar ką tik studijas baigęs jaunimas skuba pajusti gyvenimo malonumus, pasinaudoti galimybėmis tobulinti save, o ne aplinką, susirasti gerus darbus.

O aktyviausi ir gausiausi savanorių gretose – jau darbo patirties turintys, gyvenimo prioritetus susidėlioję žmonės, kuriems savanorystė yra ne tik „kažko gero“ padarymas, bet ir veikla, kuri jiems patiems duoda galimybių mokytis, suteikia pasitenkinimo gyvenimu jausmą, leidžia vienaip ar kitaip įtakoti visą pilietinę visuomenę ir įamžinti savo darbus.

Žinoma, įvairiose savanorių organizacijose situacija yra skirtinga ir nevertėtų teigti, jog jaunimui apskritai nerūpi labdara ar bendruomenė. Tačiau reikia pripažinti, kad, žiūrint iš platesnės perspektyvos, jauniems žmonėms šie dalykai turėtų rūpėti kur kas labiau, o apatiškas jaunimas šiandien vargu ar galės subrandinti atsakingą visuomenę ateityje.

Gerosios patirties potencialiūs Lieutuvos savanoriai gali pasisemti ir iš užsienio šalių, kuriose savanorystė yra ypač išvystyta. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės universtetuose ir mokyklose yra daugybė galimybių įsitraukti į savanorišką, labdaringą veiklą.

Neretai jauni žmonės, pabaigę mokyklą ir prieš pradedant studijas vienus metus praleidžia užsiimdami savanoryste savo šalyje ar iškeliavę iš užsienį, pavyzdžiui, mokydami vaikus anglų kalbos Afrikoje ar savanoriaudami gamtos apsaugos organizacijose Pietų Amerikos džiunglėse.

Per tuos metus (vadinamus „gap year“ – intervalo, atotrūkio metais) jaunas žmogus gali ne tik įgauti praktinės patirties, kurios nesuteiks jokia akademinė įstaiga, bet ir praplėsti savo akiratį, šiek tiek subręsti. Taip, šie jauni žmonės per metus galbūt ir neišgelbės pasaulio (o gal mažai dalelei ir padės), tačiau ši patirtis įskiepija suvokimą, atsakingumą, emaptiją – jausmus, kurie gali pasireikšti nebūtinai iš karto, tačiau kurie ateityje šiems žmonės leis būti jautresniems kitų bėdoms ir savaime formuos brandesnę visuomenę.

Parama turėtų būti ne tik sezoninins fenomenas

Kitas brandžios visuomenės požymis – didesnis susidomėjimas ir įsipareigojimas labdarai ir paramai visus metus, o ne sezoniškai. Nepakanka aukoti ir rūpintis visuomenės problemomis tik tada, kai apima pakilimo jausmas prieš šventes, būtina atsakingumo jausmą skatinti kiekvieną dieną.

Jei paramos davėjas įsipareigos kas mėnesį labdaringai organizacijai skirti po kelis ar keliolika litų vietoj to, kad kartą per metus spontaniškai paaukotų, organizacijoms, bus lengviau planuoti biudžetą.

Pasak žymios filantropės Jūratės Kazickas (Kazickaitės), atsakingumo, atsidavimo labdarai praktika turi būti skiepijama šeimoje nuo pat vaikystės, o žmonės turi patys pajausti, kaip smagu ir gera yra duoti. Visuomenė, sudaryta iš vis daugiau socialiai atsakingų, subrendusių žmonių, pati taps brandžia, o brandžioje visuomenėje geriau funkcionuoti galės ir nevyriausybinės organizacijos.

Pavyzdžiui, jei paramos davėjas įsipareigos kas mėnesį labdaringai organizacijai skirti po kelis ar keliolika litų vietoj to, kad kartą per metus spontaniškai paaukotų, organizacijoms, bus lengviau planuoti biudžetą.

Aiškesnis biudžetas leidžia geriau iš anksto suplanuoti projektus ir ne tik reaguoti į skubiausias problemas, bet ir vystyti ilgalaikius, tvarius projektus, kurie ilgainiui gali atnešti didesnę pridėtinę vertę. Jei paremsime benamių nakvynės namus vieną kartą, jie galės nusipirkti apklotų. Jei kas mėnesį jiems skirsime kažkokią pinigų sumą, galima bus planuoti ne tik kaip padėti benamiams šiltai praleisti naktį ar dvi, bet ir švietimo, socialinio įtraukimo programas, kurios jiems galbūt padės įsitvirtinti visuomenėje ir nebegyventi gatvėje. Ir tai tik vienas pavyzdys iš daugybės.

Parama, labdara, savanorystė yra reikalingos ne kartą per metus. Asmeninės filantropijos jausmas turėtų būti skiepijamas nuo pat vaikystės, tai turėtų būti ne spontaniška gerumo apraiška, o socialinė norma. Tik tada gerumas ir pasitenkinimas gyvenimu taps ne Kalėdiniu stebuklu, o kasdienybe.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min