Biudžeto tvirtinimas yra politinis veiksmas, už kurį atsakinga valdančioji dauguma. Biudžeto tvirtinimo kontekste mes turime matyti, ar Lietuvoje valdžia veikia: ar yra dauguma, ar yra koalicija, ar koalicija gali priimti svarbiausius sprendimus ir galiausiai, ar jai rūpi valstybė.
Vienas resursų – antrojoje pensijų pakopoje sukaupti pinigai
Nieko neįprasto, kad Seimo nariai siūlymų į biudžetą pateikė visokiausių: kai kada neaišku net kam siūloma, kai kada pasiūlymu tiesiog dubliuojama savivaldybių funkcija, kiti siūlymai dažniausiai kritikuojami dėl nenurodyto finansavimo šaltinio.
Tačiau pribloškia pati Finansų ministerija, kuri oficialiai teigia, jog vienas iš kitų metų biudžeto didėjimo resursų – padidėjęs vartojimo mokesčių surinkimas dėl pasitraukusiųjų iš antrosios pensijų pakopos kaupimo ir jų išlaidavimo. Argumentas, jog valdantieji rūpinasi asmens pasirinkimo teise, keliauja į šiukšlinę, o ant stalo dedamas faktas, kad kitais metais regėsime labai neįprastai paskatintą pinigų kiekį ir juo paremtą laikiną biudžeto augimą. Vis dėlto ši pasaka greitai baigsis ir teks grįžti į realybę.
Valstybės investicijų programos klasta
Kiekviena ministerija, išskyrus Krašto apsaugos, turėjo susimažinti savo asignavimus 5 proc. Dauguma jų tai ir padarė, tik kaip išlaidų mažinimą nurodė kitais metais jau nebenumatomas Valstybės investicijų programos finansuojamų projektų lėšas. Ir nesvarbu, kad pagal įstatymą ši programa baigiasi šiais metais – jokių suplanuotų investicijų pagal šią programą tiesiog nebėra.
Tačiau socialdemokratai slepia ir garsiai neįvardija, kad valstybės investicijos savivaldybių projektams regionuose paprasčiausiai baigėsi! Valstybė nebefinansuos kultūros namų, bibliotekų, sporto aikštynų rekonstrukcijų. Gerbčiau tokią poziciją, jei investicijų įšaldymas būtų aiškiai iškomunikuotas nurodant, kad šį finansinį resursą kelerius metus nukreipsime šalies gynybos poreikiams. Deja, socialdemokratai faktą slepia. Dar įdomu, kaip į tai reaguos savivaldybės ir jų pačių partiečiai merai.
Nepotizmo ir palankumo draugams rizika
Valstybės biudžeto išlaidos būna tęstinės. Tačiau naudojamos ir vadinamosios Pažangos lėšos, skirtos naujiems projektams ar naujoms priemonėms, procesams diegti. Jas skirstant velnias slypi detalėse. Pažangos lėšomis gali būti dirbtinai finansuojami atskiri objektai: be konteksto, be paskelbtų programų, ekspertinio vertinimo, atrankos procedūrų ir pan.
Tai jau stebime sporto infrastruktūros srityje, kai iš niekur atsirado keli objektai, kuriuos nutarta finansuoti. Tai stebėjome ir Vyriausybės programos priemonių įgyvendinimo plane, kai lengva ranka buvo įrašytas Klaipėdos Jonų bažnyčios atstatymas. Tokia tvarka kuria ypač neskaidrią sistemą, kai viską lemia partiškumas, politinės pažintys, nepotizmas. Gal tokioje terpėje socialdemokratai ir ruošiasi planuoti investicijas, tačiau tai slepia?
Pažangos lėšos suplanuotos dar praėjusią kadenciją ir tai, matyt, labiausiai erzina socialdemokratus. Vis dėlto valstybė turi gyventi ir keičiantis kadencijoms, o politinė konkurencija turėtų nenumarinti tokių projektų kaip Nacionalinė koncertų salė, Klaipėdos centrinis paštas. Nenumatytas finansavimas ir STEAM centrams, nors priemonė buvo ypač taikli ir teigiama.
Kultūros srityje ateina šalta ir niūri žiema
Nuo bendrų Kultūros ministerijos asignavimų nubraukta 14,3 mln. eurų, dar 10 mln. eurų nurėžta nuo investicinių projektų. Kultūros srityje daugiau nei pusę išlaidų sudaro atlyginimai, o jie yra neliečiami, nežymiai ir didinami. Tai reiškia, kad visiems kitiems dalykams nebeužteks nurėžti 5 proc. taupant dėl gynybos. Reikės braukti net 10-15 proc. nuo Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos kino centro, Lietuvos kultūros instituto, galiausiai – nuo Paveldotvarkos programų.
Tai yra valdančiųjų kerštas ar nekompetencija? Pastebiu, kad finansavimas ryškiai mažinamas ten, kur laisvieji kūrėjai, NVO arba, kitaip tariant, labai pilietiška visuomenės dalis, kuri nevengia ryškiai ir drąsiai pasisakyti politinių procesų klausimais. O kas vyksta toliau? Bandoma šiek tiek sušvelninti kultūros srities biudžeto apkarpymą panaudojant LRT finansavimo augimo (kurį užtikrina įstatymas) lėšas. Sudaužiant atskiras struktūras galvomis, kuriama nepasitikėjimo ir skaldymo atmosfera.
Švietimo ministrė nustebusi, jog finansų ministras nustebęs
Kitų metų biudžetas buvo formuojamas gana keistu būdu: įprastai formuojant biudžetą nuo pat pradžių įvertinami įvairūs partijų susitarimai, sektoriniai susitarimai. Švietimo, mokslo ir sporto ministrė į tiesiąją išėjo avantiūriškai, neturėdama nei vienos profesinės sąjungos palaikymo. Vėliau, jau net ne kaip ministrė, o kaip Seimo narė registravo papildomą finansavimą mokytojų algoms, po protestų prie ministerijos prabilta apie dar didesnę pateikto biudžeto korekciją.
Nenuostabu, kad finansų ministras nebesupranta, kiek dar milijonų jam teks ieškoti panikuojant švietimo ministrei. Lyginant su kultūra, jis vis dėlto švietimo ministrės nenuskriaus: net ir 5 proc. sutaupius dėl gynybos, biudžetas auga 7 proc. Galėtume tuo pasidžiaugti, jeigu į akis taip nekristų kiti labiau mylimi ar nemylimi sektoriai, kiti mylimi ar nemylimi ministrai.
