Nors pastarosios paskelbtos nacionalinės saugumo strategijos leitmotyvu ryškėja ne JAV noras dominuoti pasaulyje, skleisti ir ginti vertybėmis grįstą pasaulio tvarką, liberalią demokratiją, laisvosios rinkos vertybes, o atsisukti į savo visuomenę, formuoti savo interesus ir pasaulį keisti tik tuomet, kai tiems interesams kyla grėsmė (affairs of other countries are our concern only if their activities directly threaten our interests). Tai ženklus pokytis, kuris įnešė nemažai nerimo, ypač tokioms šalims kaip Lietuva.
Tokia šalis kaip Rusija saugumo strategiją taiko ne dėl grėsmių, o savo agresijai, karams pateisinti. Putino režimas gyvena imperialistinėmis svajonėmis, tačiau neturi jokių šansų vyrauti pasaulyje. Akivaizdu, jog rusiškasis pasaulis, rusakalbių teisės, sovietinio paveldo saugojimo užsienio šalyse interesai nuosekliai pabrėžiami kaip išgalvotos grėsmės, kad tai vėliau būtų panaudojama kaip karinės agresijos priemonės. Rusijos strategiją plačiau panagrinėsime kitoje dalyje.
Putino režimas gyvena imperialistinėmis svajonėmis, tačiau neturi jokių šansų vyrauti pasaulyje.
Tokia šalis kaip Lietuva Nacionalinio saugumo strategiją taiko nei pasaulinei lyderystei įtvirtinti, nei karinei agresijai pateisinti. Lietuvai aktualu skleisti žinią apie šalį, jog kuo daugiau užsienio šalių partnerių visuomenių ne tik žinotų, kur geografiškai yra Lietuva, bet ir nekiltų klausimų, ar siųsti sąjungininkų karius, suteikti kitų saugumo garantijų. Tokių šalių kaip Lietuva pagrindinis interesas – taisyklėmis ir vertybėmis grįsta pasaulio tvarka, nes tik ji užtikrina savarankiškos, laisvos šalies išlikimą.
Kas bendro tarp išvardintųjų saugumo strategijų? Jų esmė pirmiausia yra telkti savo visuomenę, įgalinti valstybių vadovus veikti pagal apsibrėžtus interesus. Kaip pabrėžiama JAV saugumo strategijoje, visi amerikiečiai turi tiksliai žinoti, kas yra ketinama daryti ir kodėl (all Americans need to know what, exactly, it is we are trying to do and why). Ne kiekvienai saugumo strategijai būtinas griežtas biurokratinis įgyvendinimo planas: kartais svarbiau tiesiog įtikinti visuomenę ar atspindėti savo žmonių lūkesčius ir nuotaikas konkrečiu periodu.
Trijų straipsnių cikle pateiksiu skirtingus pavyzdžius mėgindamas parodyti, kaip saugumo strategijose išnaudojama minkštoji galia ir kultūra. Akivaizdu, jog kalbėsime ne apie meno, kūrybiškumo puoselėjimą, o apie minkštąją galią, istorinę atmintį, kultūrą kaip instrumentus ginti, skelbti ir skleisti savo interesus.
Jau pačioje JAV nacionalinio saugumo strategijos įžangoje atkreipiamas dėmesys į tarptautines institucijas: kai kurios iš jų, neįvardinant konkrečiai, aktyviai skatina atvirą antiamerikoniškumą (outright anti-Americanism). Bandoma pasakyti, jog nuotaikos tarptautiniuose tinkluose nėra palankios JAV ir tai yra priežastis, dėl ko JAV nebemato prasmės, nebenori aktyviai tuose tinkluose dalyvauti. Ryškūs pavyzdžiai – JAV pasitraukimas iš UNESCO, Paryžiaus klimato susitarimo.
JAV savo Nacionalinio saugumo strategijoje ginamu objektu pasirenka ne tik valstybę, jos žmones, teritoriją, ekonomiką, bet ir amerikietišką gyvenimo būdą. Būtent amerikietišką gyvenimo būdą, tas vertybes, kurios jį sudaro, suvesčiau į minkštosios galios sąvoką arba kultūrinį tapatumą bendrąja prasme. Amerikietiškas gyvenimo būdas pastatytas ant individualizmo (savarankiškumo), darbo kulto, vartojimo kultūros (komforto), laisvės bei amerikietiškosios svajonės, į kurios išsipildymą pretenduoti gali kiekvienas. O kur dar Holivudas, priemiesčių kultūra, automobiliai ir BBQ…
Tarp grėsmių taip pat įvardinama destruktyvi propaganda bei kultūrinės subversijos. Nenuostabu, kodėl įvardindama kultūrines subversijas kaip grėsmę, JAV savo saugumo strategijoje siūlo „rauti lauk“ taip vadinamą DEI – įvairovės, lygybės, įtraukties politiką, kuria siekiama sukurti teisingą, saugią ir reprezentatyvią aplinką visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų kilmės ar tapatybės. DEI laikoma „institucijų degradacija“, kurią reikia sustabdyti.
JAV savo saugumo strategijoje teigia, jog jų neprilygstama (unrivaled) minkštoji galia turi pozityvią įtaką pasaulyje, padedančią JAV užsitikrinti savuosius interesus. Teigiama, jog JAV neatsiprašinės už savąją praeitį ir dabartį sykiu gerbdama kitų šalių skirtingas religijas, kultūras bei valdymo būdus. Tačiau, kaip pabrėžiama strategijoje, efektyvi minkštoji galia bus tik tada, kai amerikiečiai patys tikės savos šalies prigimtiniu didingumu ir valia. Amerika turi garbinti savo praeities herojus – tokiu būdu žmonės bus laimingi, optimistiški, besididžiuojantys savo šalimi. Pabrėžiama, jog neužtikrinant ilgalaikio saugumo jausmo, neįmanomas dvasinės ir kultūrinės sveikatos atkūrimas ir atgimimas.
JAV nori, jog Europa atkurtų pasitikėjimą savimi bei vakarietiškąjį identitetą.
Kaip JAV gaus tai, ko nori? Tarp 9 įvairių priemonių išskiriama ir neprilygstama minkštoji galia, kultūrinė įtaka. Taip pat išskiriami ir drąsa, valia ir Amerikos žmonių patriotizmas. Ir JAV Nacionalinio saugumo strategija veikia: šalyje peržiūrimos muziejų ekspozicijos, jog nebūtų „netinkamos ideologijos“, performuojamos atminties institucijų valdybos, vadovai. Federalinė parama menui mažėja, tačiau daug dėmesio skiriama istorinėms asmenybėms, jų įamžinimui, tinkamų simbolių kūrimui. Nesiimsiu vertinti istorinės atminties stiprinimo iniciatyvų, vis dėlto akivaizdu, jog simboliams JAV dabar skiriama daugiau dėmesio nei šiuolaikiniam kultūriniam vyksmui, kūrybinėms iniciatyvoms.
Savo saugumo strategijoje iškeldamos amerikietiškąjį gyvenimo būdą ir jo gynimą, JAV panašius lūkesčius kelia ir savo sąjungininkams. JAV nori, jog Europa atkurtų pasitikėjimą savimi bei vakarietiškąjį identitetą. Pasitikėjimo savimi stoka, kaip įvardijama JAV strategijoje, nulemia ir Europos santykius su Rusija kaip su egzistenciniu priešu.
JAV Nacionalinio saugumo strategijoje atkreipiamas dėmesys į žodžio laisvės cenzūrą bei politinės opozicijos slopinimą. Tokios opozicijos, kuri akcentuoja gimstamumo rodiklius, nacionalinio identiteto, pasitikėjimo savimi praradimą. JAV nori skatinti Europos patriotiškų politinių jėgų įtaką, padėti Europai „pataisyti dabartinę trajektoriją“.
Ne tik Europos, bet ir kitų partnerių atžvilgiu, JAV tikisi savųjų interesų prioritetizavimo: „Pasaulis geriausiai veikia tada, kai tautos prioritetizuoja savuosius interesus“. JAV saugumo strategijoje taip pat pabrėžia tautų viršenybę, o tautinę valstybę apibūdina kaip fundamentalų politinį vienetą.
Tad nenuostabu, kodėl JAV viceprezidentas J.D. Vence’as praėjusių metų Miuncheno saugumo konferencijoje išbarė Europą dėl žodžio laisvės, kodėl JAV atstovai vyko į ką tik pasibaigusius rinkimus Vengrijoje palaikyti Orbaną ir jo partiją „Fidesz“. Matyt, ateityje išvysime ir JAV atstovų palaikymą Prancūzijoje vyksiančiuose rinkimuose M. Le Pen politinei jėgai, ar AfD partijai Vokietijoje.
Ar tai tikrai nuoširdus noras rūpintis žodžio laisve? Ar tokios Europos, kokią įsivaizduoja D. Trump’as ir jo administracija, mes tikrai norime? Klausimai lieka atviri, o žodžio laisvės sąvoka tiek tampoma į kairę ir į dešinę, kad jau dabar nebeatskirame, kur tiesa, o kur manipuliacija.
Kad ir kaip būtų, akivaizdu, kad JAV puikiai supranta minkštosios galios svarbą ir ją taiko. Kaip ir Rusija, agresyviai ir kelis dešimtmečius. Kokie jos aštriausi pastarųjų kelių metų akcentai, kaip Rusija minkštąją galią išnaudoja savo saugumo strategijose, apžvelgsiu kitoje dalyje.
