(Nebe)pasitikėjimas politikais ir kultūros bendruomenės būsima dilema
Premjerė I.Ruginienė atsiskleidė kaip manipuliuoti linkusi politikė. Jau nebeprisiminkime tetos Vilijos, nebeprisiminkime atsistatydinusio G.Palucko, atleisto Š.Biručio, paskirtos ir neprisiekusios V.Aleknavičienės ir Ignoto pokštų. Prisiminti verta premjerės kalbas, menamus „susitarimus“, „kompromisus“ – laiko tempimą, kitaip tariant, sukilusių kultūros žmonių dusinimą vardan R.Žemaitaičio, nes tik pastarasis veikėjas garantuoja I.Ruginienės dviejų metrų Kalėdų eglutei vietą Turniškėse ir ji bet ką padarys dėl savo posto, o ne dėl kultūros.
Kultūros bendruomenė, protestų organizatoriai, ne viename mieste vykstančios asamblėjos bus įvarytos į kampą: protestas prieš ,,Nemuno aušrą“ Kultūros ministerijoje, protestas tarsi aliarmas dėl demokratijos būklės šalyje bus paverstas paprastu nepasitenkinimu dėl abejotinos reputacijos asmens viceministro ar kokio patarėjo pozicijoje. Kitaip tariant, protesto kilnų tikslą bus bandoma sumenkinti iki protesto dėl pareigybės.
Nebeegzistuojantys valstybininkai ir autoriteto reikšmė demokratijai
Tikri valstybininkai dėl stabilumo džiaugtųsi pabudusia inteligentiškąja visuomenės dalimi, kuri gali padėti pastatyti į reikiamą vietą nerimstančius marginalus taip tik pridėdami valdantiesiems jėgos. Socialdemokratų partija buvo stabili valstybininkų partija, tačiau šiandien iš to vaidmens beveik nieko neliko. Visą šalį šokdina trečioji pagal rinkimų rezultatus partija, socialdemokratai prieš juos neatsilaiko ir iš valstybininkų tampa jei ne marginalais, tai neišvengiamai oportunistais.
Kultūros bendruomenė užčiuopė svarbų faktorių, kuris įmanomas tik demokratijoje – tai autoritetas. Neabejotinai autoritetas įgyjamas ir rinkimų metu, tačiau tikėtis, jog po rinkimų visuomenė bet kokiu atveju liks rami ir nekvestionuos autoriteto, gali tik autoritarai. Tuo labiau jog niekas nekvestionuoja rinkimų rezultatų. Tačiau koalicijos darbas ir valstybės realus valdymas gali stipriai skirtis nuo to, ką žmonės įsivaizdavo rinkdami. Ignoto torpeda į Kultūros ministeriją skirta išmušti autoriteto lūkestį ir galima tik įsivaizduoti, kiek tokių ignotų ,,Nemuno aušra“ galėtų atsiųsti į kiekvieną ministeriją, jei nebūtų stabdoma.
Kultūros ir Švietimo ministerijų problematika skiriasi dešimt kartų
R.Popovienės paskyrimas prižiūrėti Kultūros ministerijos veiklos barus, viena vertus, logiškas. Kita vertus, švietimo problematika yra tokio dydžio, jog kultūros sektoriaus poreikiai joje tiesiog paskęsta. Geras pavyzdys masteliui palyginti – švietimo ir kultūros darbuotojų darbo užmokesčio didinimas 5 proc. 2026 m. biudžeto projekte: suma šių skirtingų sektorių atstovams skiriasi daugiau nei 10 kartų (atitinkamai 150 mln. ir 12 mln. ir eurų).
Tokia pat yra tiek Vyriausybės požiūrio, tiek švietimo, mokslo ir sporto ministrės laiko, skirto Kultūros ministerijai, proporcija. Ministrė su darbuotojais buvo susitikusi tik kartą, praktiškai tai atrodė taip: ji gavo santrauką dėl poreikių 2026 m. biudžetui, viskas tuo ir baigėsi.
Ar kultūros sektorius pasiruošęs susitraukti 10 proc.?
Pradėkime nuo to, kad pačioje Finansų ministerijoje ne pyragai – finansų ministras kol kas turi tik 9 mėnesių darbo viešajame sektoriuje patirtį, nelabai pats išmano biurokratų triukus, ką jau kalbėti apie Kultūros ministeriją, kurioje vis dar nėra jokio politinio atstovavimo. Nesant tinkamo politinio atstovavimo, biurokratinis atsakymas garantuotas: pinigų nėra, ieškokite vidinių resursų arba užsidirbkite.
Švietimo problematika yra tokio dydžio, jog kultūros sektoriaus poreikiai joje tiesiog paskęsta.
Visos ministerijos, išskyrus KAM, gavo nurodymą nusibraukti 5 proc. nuo savo tęstinių asignavimų: Kultūros ministerijos atveju ta suma sudaro apie 18 mln. eurų. Bet svarbu atkreipti dėmesį į reikšmingą aplinkybę – Finansų ministerija nubraukė 14,4 mln. eurų iš ministerijos, tačiau kol kas nepalietė nacionalinių įstaigų biudžetų, kurie yra formuojami tiesiogiai, nes yra savarankiški asignavimų valdytojai.
Ką tai reiškia? Nevertinant nacionalinių kultūros įstaigų biudžetų ir kultūros sektoriaus darbuotojų atlygio, likusios ministerijos sritys savo biudžetus turės susimažinti apie 10 proc. Tad Lietuvos kultūros tarybos, Lietuvos kino centro, Kultūros paveldo departamento ir įvairių kitų per Kultūros ministeriją finansuojamų programų laukia nemenkas diržų veržimosi laikas, kurio nepatyrėme jau senokai.
Nebėra kam sergėti pagarbaus atstumo nuo valdžios, žiniasklaidos laisvės principų
Kultūros ministras, kaip joks kitas jo kolega, turi ypač akylai saugoti principus. Brandi visuomenė supras: principai dažnu atveju svarbiau nei konkretūs darbai. Jokiame kitame sektoriuje neegzistuoja tokio lygio savireguliacija, jokiame kitame sektoriuje lėšos nėra skiriamos gana sudėtingų mechanizmų būdu per tokias institucijas kaip Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos kino centras, Medijų rėmimo fondas ir pan. Čia nepavyks trinktelėti kumščiu į stalą ir pakeisti, pavyzdžiui, konkreataus festivalio finansavimo sumą.
Dar daugiau – įstatymais taip surėdyta, kad daug sprendimų yra priimami kartu su Kultūros ir meno taryba, kuri sudaryta iš aukščiausio lygio savo srities ekspertų. Tiesa, kultūros sektoriaus ekspertai jau puolami, socialiniuose tinkluose plačiai abejojama jų skaidrumu. Sėjant abejones su šmeižto požymiais ruošiama dirva kitokio stiliaus valdysenai, kai sprendžia ne nepriklausomos organizacijos, o pats ministras. Kyla didelis pavojus demokratiniais bei savireguliaciniais principais veikiantiems kultūros dariniams.
Žiniasklaidos laisvė taip pat yra vienas esminių Kultūros ministerijos uždavinių. Nereikėjo net ,,Nemuno aušros“ nurodymo – patys socialdemokratai ar buvęs jų ministras nė necyptelėjo, kai LRT atžvilgiu buvo užsiundyti turinio auditai. LRT tiesiogiai priklauso nuo valstybės biudžeto, jiems kyla didelė pagunda ten šeimininkauti. Neatsispyrus pagundai dėl LRT, ateis ir privačios žiniasklaidos turinio kvestionavimo laikas.
Nėra ministro su komanda, nėra skaidrumo ir svarbiausia – atsakomybės
Ministerijos specialistams labai sunku veikti, kai nežino ir nejaučia politinės komandos prioritetų, nes kiekvienoje viešojo sektoriaus sistemoje poreikių yra žymiai daugiau nei galimybių. Net dirbtinis intelektas palūžtų bandydamas rasti saliamonišką sprendimą vienos ar kitos srities finansavimui užtikrinti. Kita vertus, ministerijos specialistai negali diktuoti prioritetų, nes jie neturi politinės atsakomybės. Mažėja ir procesų skaidrumas.
Ir prieš metus kultūros ministro komanda formavosi lėtai ir sunkiai. Sunku įsivaizduoti, kas norės prisiimti atsakomybę po chaotiško ministerijos sutorpedavimo Ignotu. Savo srities ekspertų neprikviesi, lieka nedaug laiko, o dirbti tektų patiriant didelį spaudimą. Tikėtina, kad į Kultūros ministerijos politinio pasitikėjimo pareigybes bus pasitelkti partijos (partijų) darbininkai, kurie bandys išvairuoti iki kadencijos galo.
Didžioji strateginė grėsmė kultūrai – įrėminimas į sektoriaus sąvoką
Vienas skubiausių darbų, kuriam reikėtų politikų susitelkimo ir kuriuo turėjo prasidėti Kultūros ministerijos naujoji kadencija, – tai Kultūros politikos pagrindų įstatymo įgyvendinimas.
Didžiausia yda kultūrą suvokti kaip sektorių, kurį reikia administruoti. Įstatymu numatytas kelias nurodo kultūrą įtvirtinti kaip horizontalią vertybę, kuri veikia kaip jungtis su kitomis sferomis. Kitu atveju ministerija visada veiks varguolišku ištiestos rankos principu Vyriausybės pusėn, o ne ištiestos rankos atstumo išlaikymo nuo kultūros sektoriaus principu, kuris yra pamatinis demokratiškumo kriterijus.
Vietoj pozityvaus turinio užsienyje – „Gėda Nausėda“ performansai
Iki šiol kultūra išsiskirdavo kaip išimtinai pozityvų turinį kurianti sfera užsienio šalyse. Dabar grėsmė iškilo ne tik kultūros sezonui Vokietijoje – stebime vis daugiau „Gėda Nausėda“ performansų kitų šalių scenose. Kultūros bendruomenės įspėjimas, jog mus stumia į padėtį kaip Vengrijoje ir Slovakijoje, sklinda greitai. Šalies įvaizdis lemia daugybę dalykų, pavyzdžiui, investuotojų pritraukimą, apie ką daug kalbama regionų politikos kontekste. Dėmesys ir investicijos artimiausiu metu aplenks Lietuvą ne tik dėl šalia vykstančio karo.
Galiausiai jau dabar reikia Briuselio koridoriuose dirbti ir koordinuoti veiksmus, ieškoti sąjungininkų, kad 2027 m. pirmininkaudami ES Tarybai sugebėtume įgyvendinti savo nustatytą prioritetą – kovą su istorijos klastojimu. Laikas tiksi, Kultūros ministerijos lyderystės šiuo klausimu nėra, todėl prioritetas gali likti vien deklaracija.
