Jiems nepavyko paskirti savo direktoriaus į visuomeninę televiziją ir radiją – tuomet bent prakiš saviškius į teatrų ir koncertinių įstaigų vadovus. Paskyrus direktorių savą, koalicijos partneriui per kitą turą nebereikės mokėti už privačią pokylių salę – direktorius suteiks kultūros centro patalpas, juk saviškis. Varnas varnui akies nekerta.
Pagal naujai paruoštą konkurso į nacionalinio ir valstybinio teatro arba koncertinės įstaigos tvarką konkurso organizatorius – meras arba ministras, pats rinksis, kuris konkurse pirmą ir antrą vietą užėmęs pretendentas yra geresnis (suprask – partiškenis?), ir tuomet paskirs jį direktoriumi. Net Centriniai Komitetai geriau imituodavo demokratiją skirdami asmenis.
Kultūros viceministras Matas Drukteinis LRT radijui aiškina, kad „sprendimo svertas turėtų priklausyti įstaigai, kuri atlieka steigėjos funkciją valstybėje“, suprask, reikia valstybei suteikti daugiau galių skiriant vadovus. Tai atitinka socialdemokratų žygį didinti valstybės dalyvavimą visose srityse, o praktiškai reiškia, kad jie didina politinį dalyvavimą visame kame. Ne tik ekonominėje, socialinėse sferose, bet ir žiniasklaidos, kultūros.
Dar jie aiškina, kad tvarką reikia keisti, nes praėjusią kadenciją kilo daug teisminių ginčų. Man einant kultūros ministro pareigas 2020-2024 m. kadencijoje, ministerija organizavo per 40 įstaigų vadovų konkursų. Įvyko vos 4 teismai, vykstant ginčams įstaigų veikla nebuvo sutrikusi net laikinai. Jeigu esi nepatenkintas skaidraus konkurso rezultatu – kreiptis į teismą kiekvieno teisė. Tačiau Kultūros ministerija visus keturis ginčus laimėjo. Įstatymai veikia, teismų praktika aiški, konkursų sistema skaidri, ambicinga, depolitizuota.
Dar jie aiškina, kad pakeitimais atsižvelgia į Specialiųjų tyrimų tarnybos pastabas. Atsižvelgdami į pastabas socialdemokratai vis tiek padaro išvirkščiai. Kad ir kokia ekspertinė įstaiga (nuo Venecijos komisijos iki Vilniaus universiteto) socialdemokratų valdžiai paduoda pastabų, jei tyčia padaro priešingai.
Praėjusią kadenciją kai kurie pralaimėjusieji konkursus skundėsi viešumoje. Tai buvo realios konkurencijos išdava – laimėdavo iš tikrųjų daugiausia įdėję darbo ir daugiausia žinių turintys kandidatai. Jeigu spręs meras, geriausias kandidatas gali būti išmestas. Todėl pareigas einantys vadovai artėjant konkursams pradės daryti ne tai, ką reikia, o pataikauti ministrui arba merui. Be to, kokią žinią socialdemokratai dar siunčia regionuose, kuriais tariamai taip rūpinasi? Žinia tokia: jauni profesionaliai geriau tegu nė nebando pretenduoti ir realizuoti savo žinių miestuose ir miesteliuose, nes meras žinos geriau. Socialdemokratų meras, žinoma.
Prieš pusantrų metų socialdemokratai atėjo su šūkiu kurti valstybę, kuri veikia. Jau beveik pusę metų politinę sistemą ir valstybę kausto paralyžius nuo jų kryžiaus žygio prieš žiniasklaidos laisvę. Susisiekimo ministerijai pavaldžiose įstaigose – nuo oro uostų iki geležinkelių – prasidėję vadovų ir valdybų išsivaikščiojimai jau primena politinį valymą.
Nepriklausomų kultūros finansus skirstančių tarybų finansavimas šįmet prikirptas – tai irgi kontrolės įrankis. Kauno rajono muziejaus vadovo Zigmo Kalesinsko atleidimas socialdemokratų mero rankomis – tai ypač žeminantis susidorojimas. Tuo metu į Konstitucinį Teismą ir Seimo kontrolierius taikėsi įsodinti žmones pagal vienintelį kriterijų – partinį, socdeminį (pasipriešinome, neleidome). Dabar jie dar kiša savo letenas prie skaidrios ir depolitizuotos teatrų ir koncertinių įstaigų vadovų atrankos tvarkos.
Regis, jie nusiteikę išties rimtai: per tuos likusius pustrečių metų į valdžioje kuo daugiau prisigrobti, visur prikaišioti bebalsių lojalistų ir užčiaupti burnas visiems tiems, kurie nesutinka.
Nei čia veikia, nei valstybė.
