Karingą atmosferą palaiko ir kai kurie sportininkai. Raumenų kalnai išmarginami tatuiruotėmis, karo spalvomis tepami veidai, komandų žaidėjai prieš rungtynes į vieną krūvą sudeda rankas ir sušunka ką nors užvedančio, pavyzdžiui: „Už Lietuvą!“. Naujosios Zelandijos regbio rinktinė prieš varžybas gąsdina varžovus karo šokiu. Penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis viename vaizdo klipe taip ir sako: „Mūsų sporto šakoje reikia visko – kaip kare“.
Sportas neabejotinai pranašesnis už karą. Pirmiausia kur kas humaniškesnis: kitaip nei tikrame kare (ar meilėje) yra taisyklės, kurių visi privalo laikytis. Mažos valstybės gali pasijusti galingos, kai jų atstovai laimi rungtynes prieš varžovus iš šimtamilijoninių šalių. Sporte visada būna nugalėtojų, o kare ką nors pralaimi abi pusės.
Susidūrimas arenoje pareikalauja kur kas mažiau aukų nei mūšio lauke. Retkarčiais pasitaiko nelaimių, kai įsiaudrinę žiūrovai sukelia tikras kautynes, tačiau beveik visada sporto varžybos veikia prevenciškai: padeda aistruoliams, palaikantiems savo komandą, nuleisti garą.
Sporte galima pasiekti ekonominę naudą patiriant nepalyginamai smulkesnius nuostolius nei per karą. Pavyzdžiui, parduokite kiekvienam kinui po Kobe Bryanto ar LeBrono Jameso marškinėlius ir jums bus nusispjauti, kad kas nors šiame pasaulyje pabrango.
Technologijos taip pat stumiamos į priekį ne lėčiau nei siekiant sunaikinti mirtiną priešą. Prisiminkime kad ir garsiuosius naujos kartos plaukimo kostiumus, prie kurių gamybos prisidėjo ir JAV Nacionalinė aeronautikos ir kosmoso administracija (NASA).
Galima būtų vardinti sporto ir karo pranašumas bei trūkumus tol, kol maratoną įveiks paskutinis bėgikas, tačiau metas paminėti dar vieną ypatingai svarbų psichologinį aspektą. Mūsų laikų sportas vis dar turi didvyrius – kitaip nei karas. Anų laikų vadai – Vytautas Didysis ar Aleksandras Makedonietis – dar ir šiandien žadina patriotiškumo ar taurumo jausmą, tačiau daug rečiau tai pasakoma, tarkime, apie George’ą Bushą.
O Lietuvai, išvargintai smulkių politinių intrigų, užkulisinių kovų be taisyklių, socialinių antirekordų ir viso kito purvo, didvyrių labiausiai ir reikia. Heraklio Virgilijaus Aleknos, finišo tiesiojoje į draugo Edvino Krungolco rankas krintančio A.Zadneprovskio, plačiapečio Mindaugo Mizgaičio, kukliai drąsios Gintarės Volungevičiūtės, krepšininkų, vikriojo Kęstučio Navicko ir visų kitų.
Žaviausia, kad jiems net nebūtina visada laimėti. Jei kauniesi iš širdies, atiduodamas visas jėgas už savo tautą, svarbiausia yra nebe rezultatas švieslentėje. Tu didvyris, nes suteiki savo žmonėms pasididžiavimo jausmą.
