Gali į valias stebėtis ar piktintis prezidentūros Teisės departamento, Seimo ir jo Teisės ir teisėtvarkos komiteto, Vyriausybės ir Teisingumo ministerijos užmaršumu ir aplaidumu. Tik ar verta. Ar valdžia turi sukti galvą dėl Lietuvos teisės istorijos, jos vertybių ir datų, jeigu tai nė motais pačiai teismų savivaldai ir abiejų universitetų teisės profesūrai? Antai naujai perrinkta Teismų tarybos pirmininkė Laima Garnelienė praėjusios savaitės interviu kalbėjo apie ką tik nori, bet nė neužsiminė, kad po kelių dienų Lietuvos teismas minės išskirtinę datą. Nenustebčiau, jeigu Teismų tarybos pirmininkė to nė nežinojo.
Pirmojo Lietuvos teisingumo ministro advokato profesoriaus Petro Leono 1918 metų gruodžio 14 dienos įsakymu Lietuvos teismų įsteigimo diena buvo paskirta 1918 metų gruodžio 15 diena. Nuo tos dienos teismai ėmė perimti bylas iš vokiečių karinės valdžios ir pradėjo vykdyti teisingumą. Iki pat sovietų okupacijos gruodžio 15-ąją kaip istorinę datą minėjo Lietuvos teisingumo tarnautojai – teisėjai, prokurorai, advokatai, notarai, taip pat visa valstybė.
Štai 1928 metų gruodžio 15 d. švenčiant Lietuvos teismo dešimtmetį, iškilmingame posėdyje dalyvavo ir teismą sveikino valstybės galva prezidentas Antanas Smetona, ministras pirmininkas Augustinas Valdemaras. Šia proga išleistas straipsnių rinkinys „Lietuvos teismas. 1918 -1928“, redaguotas Vyriausiojo tribunolo pirmininko Antano Krikščiukaičio (šis žymus teisininkas įėjo į lietuvių literatūros istoriją kaip rašytojas Aišbė).
Pirmojo Lietuvos teisingumo ministro advokato profesoriaus Petro Leono 1918 metų gruodžio 14 dienos įsakymu Lietuvos teismų įsteigimo diena buvo paskirta 1918 metų gruodžio 15 diena.
Apie Lietuvos valstybės trečiosios – teisinės valdžios varganą aušrą šioje knygoje rašoma: „Tinkamų darbininkų buvo maža... Reikėjo išsilavinusių žmonių į teisėjų ir tardytojų vietas, o skirti nebuvo kas. Tuomet teismas darė kažką panašu į mobilizaciją: užklausdavo provincijoj gyvenantį kokį teisėją, ar kartais nėra jo nuovadoje žmonių, nusimanančių apie teismo darbą... Sunku buvo į valstybės darbą įtraukti daugiau darbininkų dar ir dėl to, kad valdininkų ekonominė padėtis buvo bloga: iždas tuščias – algų nėra iš ko mokėti... Vėliau pradėta duoti į algą įvairūs maisto produktai: cukrus, miltai, avalynė. Dar 1921 metais buvo dalinami į algą kažkieno dėvėti guminiai auluoti batai, kai kurie teisėjai ir posėdžiuose juos avėdavo.“
Tačiau ir avėdamas „guminiais auluotais batais“, lietuviškas teisingumas ir visa teisė nukeliavo milžinišką kelią – iki tų laikų modernios teisinės valstybės. Mat Lietuvos valstybės Teisingumo rūmai buvo statomi ant teisingų pamatų. Jau pirmajame teisingumo ministro aplinkraštyje visiems krašto teisėjams ir tardytojams taip apibūdinami teismų darbo principai: „Naujojoje Lietuvos valstybėje, laisvame demokratiniame krašte teismas privalo būti tikras laisvės ir demokratijos apgynėjas, t. y. ir tvarkos apgynėjas, nes be tvarkos negali būti nei laisvės, nei demokratijos. Teismas privalo remtis tik įstatymais, prieš kuriuos visi piliečiai lygūs, taip pat ir ekonominiu atžvilgiu silpnesnis rastų tinkamą apgynimą nuo stipresnių skriaudikų.“
Ir prireikė tik dešimtmečio, kad šie žodžiai taptų kūnu. Minėtoje jubiliejinėje knygoje „Lietuvos teismai“ publikuojama puiki Šiaulių apygardos teismo pirmininko padėjėjo Pelikso Bugailiškio kalba, kurioje jis karštai gina teismų ir teisėjų nepriklausomumo principą: „Tikras teisininkas orientuojasi ne į tos ar kitos valdžios „kursą“, bet į objektyvinę teisę ir teisėtumą, be kurių šalis negali turėti stiprios ir pastovios valdžios, o jos piliečiai- prieiti prie ramaus, produktingo darbo ir turėti užtikrintą rytojų... Tik stovėdami aukščiau partinių ir socialinių kovų, tam kartui pamiršdami savo asmens „credo“, mes apsaugosime teismą nuo įtarimų ar priekaištų jį esant partinį ar klasinį... Teisininko vidaus nepriklausomybę, jo dvasios laisvumą nuo pašalinių įtakų ir asmeninių interesų gali laiduoti tik drausmingumas ir išsiauklėjimas, anglų vadinamas džentelmeniškumas, kuris, be to, užtikrina jam garbingą teisininko vardą ir padėtį visuomenėje.“
Ir dar viena nepaprastai aktuali, tartum šiandien ištarta P.Bugailiškio mintis: „Pagaliau gerai sutvarkyta ir turinti autoriteto bei galios justicija gali turėti svarbios politinės ir visuomeninės reikšmės, sudrausdama ir paraližuodama užsimojimus ir individualines tendencijas visokio plauko politikos išsišokėlių, tais ar kitais sumetimais uzurpuojančių tautos teises, įvairių valstybinio pyrago mėgėjų ir kitų, kurie paprastai reikalingi teisinio figų lapo iš teisės ribų prasiveržusiems žygiams padengti bei jiems pateisinti.“
Ar ne tokius teisinius figų lapus prezidentui V.Adamkui ir kitiems politikams pridengti Valstybės saugumo departamento skandalo metu paslaugiai teikė Konstitucinis Teismas (KT) ir nebuvo jėgos, kuri sudraustų tokį išsišokėlį kaip buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris, subrandintą politikos ir socialistinės teisės mokslų.
Tad gal dėsninga, kad valstybės vadovai nepastebėjo Lietuvos teismų 90-mečio? Kuo jie galėtų pasidžiaugti jubiliejaus iškilmėse. Teismų ir teisėjų autoritetas smukęs, devynioliktais atkurtos nepriklausomybės metais lyg po okupacijos kaupiasi neišnagrinėtų bylų kalnai, teismuose – ypač provincijoje – stinga teisėjų. Net nepaskirti dviejų svarbiausiųjų – Aukščiausiojo ir Vyriausiojo administracinio – teismų pirmininkai. Nors kadenciją baigęs AT pirmininkas Vytautas Greičius vienas iš nedaugelio teisėjų gali pretenduoti į autoritetą, dvi garbingiausios Lietuvos moterys, nukentėjusios nuo „socialistinio teisingumo“, Nijolė Sadūnaitė ir Jadvyga Bieliauskienė surinko tūkstančius parašų, remiančių V.Greičiaus kandidatūrą, V.Adamkui jis vis vien neįtinka. Galbūt prezidentas tai būtų paaiškinęs jubiliejiniame vakare, jeigu toks būtų įvykęs.
O gal mūsų valstybės ir teismų vadovai įsitikinę, kad Lietuvos teismų pradžia yra ne 1918-ieji, o 1940 metai? Ir vis dėlto visus teisėjus, teismų darbuotojus, visus prokurorus, advokatus, notarus, juristus, teisininkus sveikinu su Lietuvos teismo 90-mečio jubiliejumi.
