Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Stasys Pališkis: Šventi miškininko darbai: atsodinti mišką ir saugoti jį nuo gaisrų

Šaltinis: 15min
0
A A

Stasys Pališkis Miškininkams šis pavasaris nėra sėkmingas – taip po gaisro Kuršių nerijoje jums gali pasakyti daugelis mano kolegų. Abejingų tam, kas įvyko Smiltynėje, tarp mūsų nėra. Daug kartų mintyse stengiausi įvertinti, kodėl žmonės, kuriems pavesta saugoti miškus nuo ugnies, taip atsainiai pasielgė? Kas gali būti svarbiau už pareigą saugoti žaliuosius namus, kad neatsitiktų nelaimė, padaryti viską, kad jos visai išvengtum arba ji būtų tokia nedidelė, kad galėtum ją pavadinti tik nesėkme?

Dažnai tarpusavyje miškininkai juokauja, kad daugeliui tarnybų svarbu yra susiskaičiuoti, kiek prasikaltėlių pagavo, kiek nubaudė, kiek užgesino ir t.t. Pagal šiuos rodiklius yra vertinama, ar tarnyba dirba, ar ne.

Miškininkai šiose lenktynėse nedalyvauja. Mums svarbu padaryti viską, kad tų nelaimių ir nusikaltimų miške būtų kuo mažiau. Žinoma, už tai, kad urėdijos miškuose per metus nekilo nė vieno didelio gaisro, kad neįvyko nė vienos vagystės, itin smarkiai pagirtas nebūsi – juk jokiais skaičiais neiliustruosi savo darbų, dėl kurių ir pavyko išvengti nelaimių.

Tačiau su bendradarbiais dėl to nesielvartaujame, žinome, kad prevenciniai veiksmai, tinkamas pasirengimas sezonui, budėjimai, profesionalus požiūris į savo darbą atneša žymiai daugiau džiaugsmo negu apdovanojimas.

Gal todėl taip apmaudu buvo girdėti beviltiškus Kuršių nerijos nacionalinio parko vadovų pasiaiškinimus dėl kilusio gaisro – trūkstame žmonių, gaisrų stebėjimo kameras planavome įjungti jau pirmadienį, nuodėgulius sėkmingai parduosime biokurui...

Sunku buvo klausytis ir dar sunkiau patikėti, kad tokius žodžius taria žmogus, kuriam pavesta rūpintis vienu gražiausių Lietuvos kampelių. Galiu patikinti nacionalinio parko atstovus, kad žmonių stinga visur, tačiau vadovas tam ir yra, kad darbus suskirstytų pagal prioritetus.

Galiu patikinti nacionalinio parko atstovus, kad žmonių stinga visur, tačiau vadovas tam ir yra, kad darbus suskirstytų pagal prioritetus.

Mūsų urėdijoje niekada nekilo net mintis taupyti miškų saugumo sąskaita. Žinoma, gal čia yra ir didžiulis mūsų urėdijos miško želdinimo ir apsaugos inžinieriaus Juozo Daunio nuopelnas. Šis žmogus mūru stoja už mišką, pavasaris ir vasara jam – pačių įtempčiausių ir atsakingiausių darbų laikas.

Kiek naktų šis žmogus praleidžia budėjimuose, kiek kilometrų sukaria, jis neskaičiuoja. Visa priešgaisrinė technika būna parengta darbams, žmonės apmokyti, suformuotos priešgaisrinės komandos, nepaprastai daug bendraujama su miške gyvenančiais žmonėmis. Jie yra vieni geriausių miškininkų draugų ir bičiulių, apie net mažiausią ugnies židinį pranešama girininkijoms.

Šiaulių miškų urėdija yra viena iš 24 šalies urėdijų, kurioje veikia antžeminė automatinė gaisrų stebėjimo sistema. Jau antrą sezoną turime pagalbininką, apie kurį kažkada nedrįsome net pasvajoti.

Du operatoriai atlieka neįkainojamą darbą, monitoriuose stebėdami, kad dedasi miškuose. Jeigu tik pastebimas tariamas ugnies židinys, signalas perduodamas operatoriams. Pirmiausia fiksuojama vieta, kur vyksta kažkas įtartina, taip pat gali būti pateikiama nuotrauka, o jeigu reikia – gaunamas detalus pranešimas apie gaisro vietą; tikslios koordinatės, miško kvartalo apibūdinimas, toje vietoje augančio miško charakteristika ir kita išsami informacija, kuri specialistams būna daug bylojanti.

Kaip dirbome anksčiau? Galite paklausti tų vyrų, kurie dar užpraeitą vasarą budėjo apžvalgos bokštuose su žiūronais ir žemėlapiais rankose. Visą dieną iškiurksoti 35 metrų aukštyje kepinant saulei, akylai stebėti miškus, nepabijoti ir bokšto siūbavimo, kuomet siaučia stiprus vejas... Vien tuos darbus prisiminus nupurto šiurpuliai.

Dabar trijuose bokštuose – kameros, jos sukasi aplink ir fiksuoja įtartinus reiškinius, panašius į gaisrų sukeltus dūmus. Žinoma, operatoriai turi akylai patikrinti gaunamus duomenis, juos analizuoti. Taip, pavasarį gauname daug informacijos apie kūrenamus laužus, didžiulius dulkių debesis. Tačiau geriau jau viską patikrinti negu sulaukti gaisro ir jo ilgai nepastebėti.

Vokiškos gamybos gaisrų stebėjimo sistema yra labai galinga – kameros dūmų debesis realiai fiksuoja 20-30 kilometrų spinduliu, tad stebime ne tik savo urėdijos miškus, bet ir dalį kaimyninių Tytuvėnų ir Radviliškio urėdijų miškų.

Trys kameros urėdijoje įrengtos ten, kur mūsų miškams gresia didžiausi gaisrų pavojai. Ten lankosi labai daug poilsiautojų, miškai pakankamai sausi.

Pavasaris visus poilsiautojus, gamtos išsiilgusius žmones tiesiog sukviečia į miškus, todėl per daugelį metų mes puikiai žinome, kad itin akylūs turime būti per Velykas, Atvelykį, Motinos dieną, o paskui jau prasideda vasara. Jeigu ji nėra itin sausa, darbo režimas yra normalus, tačiau bet kokiai ilgesnei sausrai būname pasirengę lyg būsimam mūšiui – juk gaisras gali įsiplieksti bet kuria minutę. Beveik pusė miškuose kylančių gaisrų – dėl neatsargiai numestos nuorūkos ar neužgesinto degtuko.

Kas yra matęs ar gesinęs miško gaisrą, pasakys, kad didesnio košmaro ir būti negali – ugnis netramdomai plinta, liepsnos siekia medžių viršūnes, viskas paskendę dūmų debesyse.

Kas yra matęs ar gesinęs miško gaisrą, pasakys, kad didesnio košmaro ir būti negali – ugnis netramdomai plinta, liepsnos siekia medžių viršūnes, viskas paskendę dūmų debesyse.

Gesinti įsiplieskusį miško gaisrą labai sudėtinga, todėl privalome dėti visas pastangas, kad gaisrų išvengtume.

Visuomet kartoju ir laikausi šių nuostatų, kad miškininko du šventi darbai – atsodinti mišką ir saugoti jį nuo gaisrų.

Gal todėl taip jautriai buvo sureaguota į Smiltynės gaisrą. Žinoma, nelaimės niekas negali atsižadėti, ji užklumpa pačiu netikėčiausiu metu. Tačiau šiuo atveju buvo daug aplaidumo – Generalinė miškų urėdija visiems, kartu ir Kuršių Nerijos nacionaliniam parkui, jau vasario pabaigoje išsiuntė nurodymą nuo kovo 1 dienos įjungti gaisrų stebėjimo sistemas, akylai stebėti miškus ir saugoti juos nuo ugnies.

Urėdijos net nekėlė sau klausimų – jungti kameras ar ne. Pavasaris būna itin klastingas, gaisrų galimybė yra didelė, todėl budėjimai būtini. Ypač, kai dabar turime itin gerą pagalbą – gaisrų stebėjimo sistemą. Skeptikų, kad jų mūsų miškams nereikia, kaskart mažėja. O mes džiaugiamės tokia šiuolaikiška pagalba ir esame įsitikinę, kad šios pagalbos dėka išgelbėsime ne vieną hektarą žaliojo mūsų visų turto.

Smiltynės gaisro priežastys tiriamos, svarstoma, kam ir kokias nuobaudas reikia skirti. Manau, kad pati didžiausia nuobauda jau paskirta – netekome dalies nuostabaus miško, praradome žmonių pasitikėjimą, sukėlėme pelnytą pasipiktinimą, kad nesinaudojame tuo, ką turime įsigiję, kas galėjo būti puikus pagalbininkas siekiant išvengti nelaimės. Ir visi jaučiamės dalelyte dėl to kalti.

Stasys Pališkis yra Šiaulių miškų urėdijos urėdas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min