Visiems laidotuvių dalyviams priminiau, kad su bendražygių pagalba, esu surinkęs archyvinę medžiagą ir noriu ukmergiškius sugrąžinti į tuos sovietinio teroro laikus, kai velionis Zigmantas ir jo bendražygiai buvo jauni, kalbėti apie garbingą „Lietuvos patriotas“ organizacijos aktyvią antisovietinę veiklą. Negalėdami pakęsti sovietų vykdomo teroro, žudymų, trėmimų, patriotiškas Ukmergės jaunimas nusprendė priešintis įsigalinčiai sovietizacijai.
Pirmą kartą patriotinio jaunimo grupė susirinko 1950 metais Ukmergės priemiestyje, Baruvkos miško prieigose, kur gyveno Viliaus Vagonio tėvai. Jų pirtelėje, prie žvakės šviesos, jie buvo septyniese: Vilhelmas Vagonis (Erelis), Zigmantas Vašatkevičius (Vanagas), Stasys Milinskas (Jupiteris), Stasys Aukštuolis (Daugirdas), Vytautas Turla (Šarūnas), Juozas Klastauskas (Oldšaterhandas) ir Edvardas Burokas (Vytenis). Jie ten pasirinko slapyvardžius ir davė priesaiką, kurioje su ryžtu ir pasiaukojimu pasižadėjo atiduoti savo gyvybes, jeigu to pareikalaus Tėvynė Lietuva.
Pogrindininkai „įsigijo“ spausdinimo mašinėlę, su kuria spausdino įvairius pranešimus apie sovietinį terorą Lietuvoje ir platino informacinius lapelius Ukmergės miesto ir rajono teritorijoje, jaunimo susibūrimuose ir šokiuose (vakaruškose). Juose propagavo nepriimtiną sovietinės sistemos kolchozų absurdą, rašė įspėjimus kolchozų pirmininkams ir kitiems sovietinių organizacijų vadovams.
Proklamacijas pagal jų užsakymą teko spausdinti ir man, savo tėvų akmeniniame rūsyje. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet po kurio laiko pramokau. Gavęs paruoštą tekstą, ant plono popieriaus iki vėlyvo vakaro spausdindavau vyresniųjų duotus užsakymus. Pramokus spausdinti, per vakarą pavykdavo atspausdinti iki 30 egz. proklamacijų.
Pagal brolio Edvardo ir jo bendražygių pavedimą teko proklamacijas klijuoti arba segti ant namų sienų, tvorų, platinti jas šokių vakarėliuose – „vakaruškose“. Lapelius kaišiojau į jaunimo paltų, švarkų kišenes.
Pogrindinė Ukmergės jaunimo organizacija veikė pilnu tempu ir tai nedavė ramybės KGB struktūroms. Vieną vėlyvą naktį, pagal pogrindininkų numatytą planą, nuo stulpų buvo nukirpti telefonų laidai iš Vilniaus, Kauno ir Panevėžio pagrindinių kelių pusės. Ryšis su Ukmerge nutrūko. Milicija buvo informuota, kad Ukmergės link artėja partizanų būriai. Stribų ir milicijos būriai ruošėsi gynybai, net kasė apkasus.
Pogrindininkai vieną vakarą suruošė „teismą“ Lietuvos komjaunimo vadovybės iš Vilniaus atsiųstam, Antros vidurinės mokyklos komjaunimo sekretoriui Masandukui. V.Vagonis, pagal organizacijos nutarimą, pamokų metu metė akmenį pro mokyklos langą ir pataikė naujajam komjaunimo organizacijos sekretoriui į galvą. Masandukas po galvos traumos, pasruvęs krauju, nukrito nuo kėdės. Po kelių minučių atsigavo ir neilgai trukus nusprendė atsisakyti atsakingų pareigų. Jis grįžo atgal į Vilnių.
Lietuvos valstybinės šventės Ukmergėje nepraeidavo be Lietuvos trispalvės iškėlimo virš pastatų, gaisrinės bokšto ar kitų objektų. Patriotai vieną naktį ant aukščiausio medžio iškėlė trispalvę Ukmergės piliakalnyje. Žemiau vėliavos įkėlė kaip „bombą“ maišą, pripildytą mėšlo. Ant medžio kamieno, didelėmis raidėmis, užrašė – „UŽMINUOTA“. Lyg varnai sulėkė saugumo pareigūnai, milicijos darbuotojai. Jie šaudė į maišą, bet mina nesprogo. Tik apie pietus jie išdrįso lipti į medį ir iškelti iš jo pavojingą ir negeidžiamą Lietuvos trispalvę vėliavą.
Aktyvi pogrindininkų veikla tęsėsi apie dvejus metus. Tačiau intensyvėjo ir sovietinio saugumo, milicijos pareigūnų, jų agentų veikla. Saugumo darbuotojai rinkdami įvairius pranešimus, remdamiesi tardymo dokumentais, spaudė pogrindininkus į sovietinį KGB ir jų pagalbininkų, agentų gniaužtą, tęsė kenkiančių sovietinei santvarkai asmenų paieškas.
Jau 1951 m. vasario mėn. Ukmergės MGB pareigūnus pasiekė asmenų parodymai ir agentūrinė medžiaga, kad prie atsišaukimų platinimo prisidėjo moksleiviai Edvardas Burokas, broliai Stasys ir Jonas Milinskai, Vilius Vagonis, Stasys Aukštuolis ir Pociūnaitė. Be to, mokytojas Pinkevičius 1951 m. pranešė MGB, kad antisovietiškai nusiteikę moksleiviai broliai Milinskai, E.Burokas ir kiti jį persekioja kaip sovietinį aktyvistą, rašo grasinančius anoniminius laiškus.
Dėl to „Lietuvos patriotas“ organizacijos nariai tapo atsargesni, jų veikla aprimo. Daugelis jų, pribrendus amžiui, buvo paimti į sovietinę kariuomenę, kiti įstojo į aukštąsias, profesines mokyklas.
-
Autentišką sovietų smogiko istoriją atkūręs M.Milinis: „Rusijos kariavimo metodai nesikeičia jau šimtą metų“
-
Slėptos visą gyvenimą: ką liudija retos Lietuvos partizanų nuotraukos?
-
Persekiota KGB ir versta atsisakyti pedagoginio darbo – sesuo Aldona Raižytė toliau priešinosi sovietinei okupacijai
-
Atrastos unikalios Aukštaitijos partizanų fotografijos, ekspertai stebisi: „To dar nesame matę“
Tačiau Ukmergės saugumas, paragintas savo viršininkų iš Vilniaus, ėmėsi pogrindžio organizacijos likvidavimo. 1952 m. rugsėjo-spalio mėnesiais visi pogrindinės organizacijos nariai buvo suimti ir suvežti į Vilniaus kalėjimus ir KGB rūmus. Zigmas Vašatkevičius, studijuojantis Žemės ūkio akademijos miškininkystės fakultete, buvo suimtas Kaune, prie Lietuvos prezidentūros. Edvardas Burokas, tarnavęs sovietinėje kariuomenėje, buvo atgabentas net iš Vladivostoko.
Be jų, buvo suimti Vilhelmas Vagonis, Stasys Aukštuolis, Vytautas Turla, broliai Juozas ir Vytautas Klastauskai, Algirdas Grebliauskas, Jonas Milinskas ir Kazys Grigas.
Šioje byloje iš visų „Lietuvos patrioto“ organizacijos narių liko nesuimtas tik Stasys Milinskas. Apie jį neturėjo jokių žinių ir bendražygiai.
Ukmergėje, KGB rūmuose ir kitose tardymo vietose Vilniuje po ilgų suimtųjų kankinimų, artimųjų ir draugų apklausų, sovietiniai tardytojai nutarė baigti nusikaltusių sovietų sąjungai jaunuolių, tardymus ir jų bylas perduoti galutiniam verdiktui sovietiniam tribunolui.
Karinio tribunolo teismas Vilniuje prasidėjo 1953 m. sausio 22 d. ir tęsėsi 5 dienas. Saugumo karininkai, tardytojai tikėjosi teisiamuosius pamatyti nuolankius, nusiminusius, tačiau kai juos sodino į teismo salės užtvarą, nesimatė juose jokio liūdesio. Jie garsiai sveikino vienas kitą: Sveikas, Edvardai, Zigmai, Vytautai, Stasy, Vyliau, Jonai, Juozai, Algirdai, Kazy! Jų tarpe nebuvo tik bendražygio Stasio Milinsko.
Visi būsimi sovietiniai politiniai kaliniai buvo linksmi, geros nuotaikos, nes vėl buvo kartu. Jie jautė pranašumą prieš savo budelius ir tramdytojus. Juos teis aukščiausia sovietinio teismo institucija – tribunolas, kaip didžiausius sovietinę tėvynę išdavusius nusikaltėlius, pardavusius sovietinę tėvynę.
Jie tuo didžiavosi.
STOT. TEISMAS EINA!
Pro šonines teismo duris į teisiamųjų salę pasipylė gausus čekistų, įvairaus rango karininkų ir civilių sovietinių pareigūnų skaičius. Jie susėdo už stalo, aukštose kėdėse. Mūsų tėvų ir artimųjų, buvusių teismo prieigose, kur buvo teisiami jų vaikai, į teismo posėdį neįleido. Sovietinio teismo suoluose, apsupti ginkluotų kareivių, sėdėjo 10 bebaimių „nusikaltėlių“, „Lietuvos patrioto“ organizacijos narių, kurie labai mylėjo savo Tėvynę ir jos žmones.
Teismo parodijai atstovavo MGB justicijos majoras Zalatariov, liaudies tarėjai kapitonas Lekačiov, leitenantai Ibudkin ir Salokun. Teisiamieji advokatų atsisakė. Pirmininkaujantis paklausė: kokia kalba kalbėsite. Visi atsakė, kad tik lietuviškai. Tuomet buvo iškviesti vertėjai.
Posėdis prasidėjo nuo teisiamųjų apklausos. Teismo vadovybės pagrindinis siekis buvo, kad teisiamieji prisipažintų kaltais išdavę sovietų sąjungą. Visi teisiamieji neprisipažino kaltais. Jie visi teigė, jeigu yra kalti, tai tik ne prieš savo tautą ir jos žmones.
Teismas tęsėsi 5 dienas. Ryte į teismą „nusikaltėlius“ atveždavo, vakare grąžindavo į kameras. Teismas vyko numatyta tvarka. Teisiamuosius apklausinėjo, jie atsakinėjo, dažnai priešinosi ir su kaltinimais nesutiko. Liūdnų veidų tarp teisiamųjų nebuvo.
Bendra teismo tribunolo išvada (pagal tardymo bylą nr. 671): Edvardas Burokas, s. Vlado. ir Vilhelmas Vagonis, s. Karolio, str. 58-1„a“ tėvynės išdavimas (nuo 10 metų iki mirties bausmės), str. 58-8 netiesioginis teroras (nuo 10 metų iki mirties bausmės), str. 58-10-1 dalis ( 10 metų), str. 58-11 (nuo 10 metų iki mirties bausmės); Jonas Milinskas, s. Stasio str. 58-1„a“ ir str. 58-10; Stasys Aukštuolis, s. Mykolo ir Leonardas Zigmantas Vašatkevičius, s. Felikso. str. 58-1„a“,str. 58-10-1d. ir str. 58 – 11; Vytautas Turla, s. Alfonso. str.58-1 „a“,str. 58-8, str. 58-10, str. 58-11; broliai: Juozas ir Vytautas Klastauskai, sūnūs Felikso, Algirdas Grebliauskas, s. Petro, str.58 – 1„a“, str. 58-10, str. 58-11; Kazys Grigas, s. Petro, .str. 58-1„a“ ir str. 58-1.
Šioje jaunimo byloje nuosprendį išklausė 10 teisiamųjų: aštuoni buvo nuteisti 25 metams kalėjimo ir 5 metams tremties, o du – Kazys Grigas ir Vytautas Klastauskas – pastarasis, kaip nepilnametis, nuteisti po 10 metų katorgos.
Išklausius nuosprendį, visiems buvo suteiktas paskutinis žodis. Pirmasis apie valandą kalbėjo „Lietuvos patriotas“ organizacijos vadovas Edvardas Burokas (Vytenis): „Okupuotoje Lietuvoje, tokie teismo procesai – tribunolai, vykdomi kasdien, teisiama ir žudoma visa Lietuva. Lietuva ne savo noru įstojo į sovietų sąjungos sudėtį, o buvo okupuota. Šalčių pragarą kenčia tremiamos šeimos, mažamečiai vaikai, iš kur daugelis negrįžo – liko amžino įšalo žemėje. Nejaugi nepakaks pilnos karčios taurės išgerti mūsų kartai, nejaugi Dievas ir pasaulis abejingai stebės mūsų tautos agoniją ir neišties, kraujuojančiai Lietuvai, pagalbos rankos.“
Porą kartų tribunolo pirmininkas nutraukė Edvardo Buroko kalbą ir perspėjo, kad neužsiimtų nacionalistine propaganda.
Visus nustebino Stasio brolio Jono Milinsko drąsa. Teisme jis elgėsi didvyriškai: analizavo sovietų sąjungos ekonominę politiką, lygino rublį su litu ir kritikavo sovietinę santvarką. Jam teismas būtų skyręs iki 10 metų laisvės atėmimo, bet po tokios ugningos kalbos, jam pridėjo dar 15 metų ir nuteisė 25 metams. Už nepaklusnumą teismui jam net uždėjo antrankius.
Teisme labai šauniai kalbėjo Vytautas Turla. Jis, sakydamas paskutinę kalbą, tiesiog išrėkė: „Jūs, raudonieji slibinai, prigėrę nekalto lietuviško kraujo, negalvokit, kad taip jums praeis. Jūs būsite teisiami antrame Niurnbergo procese ir mes teisime jus. Naudokitės proga ir savo galia, palaikoma kareivių durtuvais, kad mes neliktumėme gyvi. Bet žinokite – mūsų nebus, kiti bus, kurie teis jus.“
Jūs, raudonieji slibinai, prigėrę nekalto lietuviško kraujo, negalvokit, kad taip jums praeis. Jūs būsite teisiami antrame Niurnbergo procese ir mes teisime jus.
Dabar norėčiau pagal archyvinius dokumentus papasakoti apie „Lietuvos patrioto“ organizacijos aktyvaus nario Stasio Milinsko sovietmečio „klajones“. Žemės ūkio akademijos pirmo kurso studentas Zigmantas Vašatkevičius buvo susitaręs su netikėtai atsiradusiu Kaune savo bendražygiu Stasiu Milinsku susitikti iš ryto prie buvusios Lietuvos prezidentūros. Tačiau į susitikimą su Zigmantu atėjo ne Stasys. Zigmantas, belaukdamas susitikimo su Stasiu, nė nepajuto, kaip lyg iš po žemių išdygo ginkluotų čekistų būrys ir, nespėjus pasipriešinti, buvo nuginkluotas ir suimtas.
Apie Stasį Milinską, jo klajonių odisėją Edvardas Burokas ir mes su broliu Antanu jokių žinių iki šiol neturėjom. Tik Edvardas užsiminė, kad jam nedavė ramybės paslaptingas S.Milinsko dingimas. S.Milinskas su bendražygiais į bendrą teisiamųjų suolą nepateko. Tas sukėlė įtarimų. Apie jį teisiamų bendražygių tribunole net nebuvo užsiminta. Kur dingo jų bendražygis S.Milinskas nežinojo ir teisiamieji.
1952 m. gruodžio 6 d. Lietuvos SSR MGB Vilniaus skyriaus viršininko papulkininkio M.Jakovlevo pranešime nurodoma, kad ieškomas S.Milinskas kol kas nesurastas ir numatoma paskelbti jo respublikinę paiešką. S.Milinskas be dokumentų netoli Kalvarijos miestelio pasieniečių buvo sulaikytas 1952 m. rugsėjo 3 d. ir apkaltintas, kad bandė kirsti Lietuvos – Lenkijos sieną.
Po to buvo kalintas Kaune, tardymo metu pakeitė tapatybę, prisistatė Sokolovskio pavarde ir Kauno srities teismo 1952 m. gruodžio 30 d. buvo nuteistas 3 metams lagerio. Po trijų mėnesių, tik pradėjus bausmę, 1953 m. kovo 27 d., iš lagerio buvo paleistas. 1954 m. lapkričio 24 d. paimtas į sovietinę armiją. 1955 metų žiemą iš armijos pabėgo, bet buvo suimtas ir kalintas Vilniuje. Vilniaus srities teismo 1956 m. vasario 18 d. nuteistas 3-iems metams lagerio ir išvežtas į Alma Atos sritį. Iš lagerio paleistas 1957 m. gegužės 29 d. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą.
Dar pateikiu informaciją apie Stasio Milinsko pasirodymą mūsų namuose, Ukmergėje. Tai mus visus nustebino. Gaila, kad neatsimenu tikslios datos. Pagal dokumentus, tai galėjo būti 1955 m. žiema, kai S.Milinskas pabėgo iš sovietinės armijos. Jis netikėtai, apžėlęs barzdą, atsirado pas mus su sovietinio kario šineliu be antpečių ir paprašė, kad jį mano tėvai kaip pabėgėlį iš sovietinės kariuomenės laikinai priglaustų. Mūsų šeima sutiko priimti ir juo tikėjo.
Stasys apie dvi savaites gyveno prie mūsų tėvų namų esančioje daržinėje, kurioje tėvai laikė šieną. Mes išpešėme reikiamą šieno kiekį ir nišoje įrengėme jam guolį. Jis dieną toje nišoje gulėjo, o naktį miegojo ar išeidavo po kiemą pasivaikščioti. Valgius jam atnešdavom į daržinę. Vieną rytą jis atsikėlė, padėkojo už prieglaudą ir pranešė, kad turi iš mūsų namų iškeliauti. Kur jis toliau gyvens ir apsistos, mums nepasakė. Jis pas mus nė karto nepasirodė ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę.
Mes žinojome, kad jis gyvena Ukmergėje, netoli buvusio bendražygio Zigmo Vašatkevičiaus. Vieną kartą Zigmas pakvietė jį į talką – pastatyti paminklą Jogvilų kaime, kuriame sovietmečiu nelegaliai veikė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga. Stasys talkoje dalyvauti kategoriškai atsisakė. Neteko jo matyti įvairiuose Ukmergėje ir kitose vietose vykusiuose Sąjūdžio, politinių kalinių renginiuose, iškilmingame partizanų perlaidojime Dukstynos kapinėse.
Taip ir liko neišaiškinta Stasio Milinsko, atsiskyrėlio nuo savo bendražygių, paslaptinga „klajonių“ mįslė. Rašydamas šį straipsnį sužinojau, kad Stasys Milinskas 2026 m. sausio mėn. pabaigoje iškeliavo į amžinybę. Žemę paliko paskutinis garbingos jaunimo organizacijos „Lietuvos patriotas“ narys.
Dar noriu visiems priminti didelius Zigmo Vašatkevičiaus nuopelnus perlaidojant partizanus Ukmergės Dukstynos kapinėse. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m. vasarą Zigmas Vašatkevičius man rašė: „Ukmergės politinių kalinių ir tremtinių iniciatyva Pivonijos šile, Antrojo pasaulinio karo apkasuose buvo surasta 57-ių partizanų palaikai, 38 – ių tapatybės, artimųjų pagalba, pavyko nustatyti, o 19 palaikų į Ukmergės m. Dukstynos kapines atgulė neatpažinti.“
Miškuose, kaimuose, laukuose nušautų partizanų palaikai į šiuos apkasus buvo suvežti iš Ukmergėje esančios turgaus aikštės, kurioje išgulėdavo kelias dienas. Iš jų ten buvo tyčiojamasi. Juos laidoti artimiesiems nebuvo leidžiama. Iš čia palaikus išveždavo ir suversdavo į apkasų duobes, griovius, palaikus užžerdavo žemėmis, apmesdavo šakomis. Žmonės pasakojo, kad tose vietose, ant lavonų, užverstų žemėmis apkasuose, vyko nežmogiškos „orgijos“. Atvažiavę stribai čia girtaudavo, linksminosi, žuvusiųjų palaikai kartais tapdavo net taikiniais.
Ypač žiaurumu pasižymėjo stribų vyresnysis Edvardas Šemiota, kuris su kulkosvaidžiu siautėjo per visą partizaninės kovos už laisvę laikotarpį. Partizanų ryšininkė Marija Kinartaitė – Laugalienė savo dienoraštyje rašė: „1947 m. sausio 26 d. Sekmadienis. Deltuvos miestelyje guli penki mūsų vyrai. Prie bažnyčios, prieš milicijos – stribų langus. Baravykas, Saugis, Pranas, Erškėtis ir Lakūnas. Rūta pasakojo, kaip su pasitenkinimu stribas Edvardas Šemiota spardė kojomis gulinčius lavonus... ir apspjaudęs nuėjo“. (knygoje „Jaunystė ir rezistencija“, 1996, Ukmergė).
Vladas Terleckas savo straipsnyje „Žvilgsnis į sovietinę istoriografiją apie stribus“ mini buvusio Ukmergės apsk. stribo Edvardo Šemiotos prisiminimą: „Pirmą kartą nukoviau banditą, ir kažkaip palengvėjo…“.
Tik paskelbus nepriklausomybę, partizanų budelis E.Šemiota nurimo. Vieną vakarą pas jį atėjo Zigmas su bendražygiais, pridėjo šaltą daiktą prie jo pakaušio ir paklausė, kur užkasti partizanų palaikai. E.Šemiotos sovietinė narsa dingo, drebėdamas „drąsuolis“ parodė partizanų išniekinimo vietas, papasakojo, kur galima jas surasti. Deja, atpildo už antivalstybinius nusikaltimus, žiaurumus jis ir kiti jo draugai – tautos budeliai teismo įvertinimo nesulaukė, mirė sava mirtimi.
Ypač turime būti akylūs dabar, kai putino Rusija vykdo terorą prieš Ukrainos tautą, o greta mūsų savo veiksmais nenusileidžia ir ginkluojasi mūsų kaimynas, putino bendražygis Lukašenka.
Jonas Burokas yra Laisvės kovų dalyvis, Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungos garbės pirmininkas.
