TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vaida Šarauskienė: Smurtą patyrusius vaikus reikia apklausti su specialisto pagalba ir pasitikėti jų parodymais

Šaltinis: 15min
0
A A

Vaida Šarauskienė Pastarosiomis dienoms vis daugiau ir dažniau kalbama apie vaikus kaip ypatingą visuomenės dalį, kuri kaip bebūtų gaila, dažnai susiduria su įvairių rūšių smurtu, kaip apie tuos, kurie negali apsiginti, nežino galiojančių įstatymų, teisių, pagalbos galimybių. Nukentėję vaikai, atsiduria teisėsaugos akiratyje, yra įtraukiami į jiems nesuprantamas, dažnai ,,nedraugiškas“ procedūras.

2016 metais vien Šiaulių apygardos teisme buvo gauta per 120 prašymų padėti apklausti nepilnamečius ir mažamečius nukentėjusiuosius ar liudytojus. 2017 metų sausio mėnesį Šiaulių apygardos teisme ir jo teritorijoje esančiuose teismuose vyko apie 20 apklausų, kuriose liudijo vaikai, nukentėję nuo įvairių rūšių smurto artimoje aplinkoje.

Apklausiant nukentėjusius nuo smurto vaikus itin svarbus psichologo vaidmuo. Į tokias apklausas vaikai dažnai atvyksta lydimi įvairių baimių, nerimo, nežinojimo. Vienu pagrindinių psichologo uždavinių tampa – tinkamai paruošti vaiką apklausai, taip pat paskatinti išsakyti tai, dėl ko nerimauja. Apklausoje psichologas, būdamas tarpininku tarp vaiko ir teisėsaugos pareigūnų ir atsižvelgdamas į vaiko amžių, specialiuosius poreikius (pvz., esant kalbos sutrikimams, protiniam atsilikimui ir t.t.), padeda suformuoti tinkamus klausimus.

Kaip žinia, Lietuvoje yra tik 5 teismų psichologai. Atliekant ikiteisminio tyrimo apklausas dažnai susiduriama su problema: trūksta specifinių teisės ir psichologijos žinių turinčių specialistų, kurie kvalifikuotai ir tinkamai gebėtų dalyvauti vaikų apklausose, rinkti su byla susijusius duomenis. Neretai tokie specialistai yra kviečiami iš kitų įstaigų: mokyklų, pedagoginių psichologinių tarnybų, gydymo įstaigų, tačiau jie neturi reikiamų žinių, reikalingų dirbti su vaiku teisiniame procese.

Dažnai dar prie apklausos kambario durų išgirstu klausimų: „Ar mama/tėtis mane čia matys? Aš nenoriu“; „Kas bus, jei papasakosiu tiesą?“. Dėl šių priežasčių pradėjus apklausą norėdami ,,apginti“ sau brangius žmones (mamą ar tėtį) vaikai atsisako prieš juos duoti parodymus, pasakoti apie šeimoje patirtus skaudžius išgyvenimus, sugalvoja naujų įvykio aplinkybių, dėl kurių galimai patyrė įvairių sužalojimų, keičia savo pasakojimo detales, kurias dažnai jau būna nurodę mokytojams, vaiko teisių apsaugos specialistams ir pan.

Dalyvaudama nukentėjusių nuo smurto mažamečių ir nepilnamečių apklausose pastebiu, kad pasitaiko atvejų, kada į jas nukentėjęs vaikas atvyksta lydimas abiejų tėvų (net ir įtariamųjų). Dėl šių priežasčių vaiko pozicija būna suformuota kurio nors iš tėvų, grįsta noru susitaikyti, atleisti, teisinti, dažnai net kaltinti patį save. Vaikai atsakomybę už patirtą smurtą prisiima kalbėdami apie savo netinkamą elgesį, pvz.: „per garsiai kalbėjau“; „laksčiau po namus“; „trukdžiau žiūrėti televizorių“; „man nepasisekė mokykloje“; „galėjau būti geresnis“ ir t.t.

Kita dalis vaikų dažnai išreiškia nuogąstavimus, baimes dėl savo ateities gyvenimo su smurtaujančiu artimu žmogumi, nurodo, jog susitaikyti nori kitas iš tėvų, nes be smurtaujančių mamos ar tėčio nebus laimingas. Liūdna, tačiau pasitaiko atvejų, kai tėvams susitaikius šeima vėl patenka į teisėsaugos akiratį dėl pakartotinio smurto, dažnai sunkesnių sužalojimų, kuriuos patyrė tiek vaikas, tiek kiti artimi asmenys.

Dar viena aktuali problema – teisėsaugos nepasitikėjimas nuo smurto nukentėjusiais vaikais. Tenka bendrauti su mažamečiais, kurie dar negeba adekvačiai, nuosekliai atgaminti įvykio aplinkybių, suvokia jas subjektyviai, per mažamečio vaiko prizmę, dažnai negali atsakyti į klausimus, susijusius su laiku, vieta. Todėl neretai į mažametį vaiką, jo parodymus žvelgiama kaip į nepatikimus, neobjektyvius, nepakankamus.

Pasitaiko atvejų, kai išgirstu neigiamas nuostatas nukentėjusiojo atžvilgiu: „vaikas meluoja, nes painiojasi“; „greičiausiai fantazuoja“; „pats kaltas“ ir t.t. Dėl šių priežasčių ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nes vaiko žodžiai būna neaiškūs, nerišlūs, pasakojimas nesuteikia pakankamo pagrindo tikėti juo. Manau, kad daugiau dėmesio, pastangų ir įdirbio turėtų būti skiriama renkant ir vertinant vaikų parodymus, lyginant juos su kitais byloje esančiais duomenimis.

Tobulinant darbo su mažamečiais ir nepilnamečiais vaikais sistemą Lietuvoje būtina atkreipti dėmesį ne tik į formalų duomenų, susijusių su byla, rinkimą, tačiau ir vaiko emocinę būseną, saugumo jausmo užtikrinimą, dalyvaujant itin jautriose smurto bylose.

Galima pasidžiaugti, kad teismuose žengiami pirmieji be galo svarbūs žingsniai: įsteigti psichologų etatai, įrengiami specialūs vaikų apklausos kambariai, išleistas lankstinukas su esmine informacija apie vaikų apklausas, dedamos pastangos padaryti taip, kad vaikų apsilankymai teismuose jiems sukeltų kuo mažiau neigiamų emocijų.

Vaida Šarauskienė yra Šiaulių apygardos teismo psichologė

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min