Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Valdas Jaskūnas: Proga grąžinti prestižą mokytojo profesijai

Šaltinis: 15min
0
A A

Valdas Jaskūnas Dabartinė pedagogų rengimo sistema kenčia nuo daugelio trūkumų. Detaliau išnagrinėsiu bent tris, mano galva, esmines ydas: didžiulę fragmentaciją, studentų atrankos mechanizmą ir neveikiančią pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistemą.

Visų pirma, pedagogų rengimo sistema yra fragmentuota ir menkai orientuota į rezultatą. Besikaunant dėl studijų krepšelių kiekvienai aukštajai mokyklai „apsimokėjo“ registruoti švietimo ir ugdymo srities studijų programas vien dėl finansinių sumetimų: norminė šios krypties studijų (nors priklausančių socialinės srities studijoms) kaina buvo kone dvigubai aukštesnė negu kitų socialinės srities studijų programų kaina.

Todėl pedagogus ėmėsi rengti 20 aukštųjų mokyklų 129 studijų programose, daugeliu atvejų neturėdamos tinkamų mokslinių resursų – aukšto lygio pedagogų-tyrėjų bazių ir, tiesą sakant, nelabai kam rūpėjo tai, kur ir kiek pedagogų Lietuvoje trūksta ir ar išvis trūksta.

Studijuoti ateina tam nepasirengę ir nemotyvuoti moksleiviai. Pagal stojimo balą pedagogikos studijas rinkdavosi didelė dalis tų, kurie į nepedagogines programas neįstodavo ar nesitikėjo įstoti. Ironiška, kad universitetams pradėjus tartis dėl minimalaus konkursinio balo stojančiųjų į švietimo ir ugdymo programas konkursinį balą kilsteldavo motyvacijos vertinimas.

Pastarasis, deja, neišsprendė klausimo, ar motyvacinio testo vertinimas prilygintinas akademinių pasiekimų vertinimo objektyvumui ir svoriui. Lygiagrečiuoju būdu studijas baigusių absolventų įsidarbinamumas pagal pačius optimistiškiausius vertinimus – vos ketvirtis absolventų. Tai aiškiai signalizuoja viena: ne mokytojavimas buvo tų studentų praktinis tikslas, o valstybė savo padidintas studijų finansavimo lėšas „sukišo į balą“.

Itin padrika, daugeliu atvejų vien „pliusiukų dėliojimu“ pavirtusi pedagogų kvalifikacijos tobulinimo sistema. Daug kritikos jai išsakė Valstybės kontrolė, kurios išvados paskelbtos praėjusių metų gegužę: aiškios sistemos nėra, kvalifikacijos tobulinimas nekryptingas, vienadieniškas ir neorientuotas į rezultatą. Šiame kontekste minėtina ir problema, ypač skaudžiai išryškėjusi regionuose bei kaimiškose vietovėse: sumažėjus klasių skaičiams, regionuose mokytojas gali susirinkti normalų krūvį tik dirbdamas 3 ar 4 mokyklose.

Bet prošvaisčių šioje srityje yra. Naujasis Švietimo ir mokslo ministerijos siūlomas modelis kurtas derinant du pasiūlymus – Vilniaus universiteto kartu su Mykolo Romerio universitetu bei Vilniaus kolegija, o jam pritarimą išreiškė ir Kauno technologijos universitetas, ir tą, kurį pasiūlė Vytauto Didžiojo bei Lietuvos edukologijos universitetai.

Modelis demonstruoja konceptualiai naujovišką požiūrį į pedagogų rengimą – jis projektuojamas kaip lankstus, tęstinis ir koordinuojamas nuolatinio augimo procesas, apimantis tris kertinius aspektus: kandidatų atranką, fragmentuoto studijų ir mokslo potencialo sutelkimą ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos pertvarką.

Atrankos į pedagogines studijas mechanizmas projektuojamas kaip dvipakopis: stojantieji būtų atrenkami pagal asmenines savybes, būtinas pedagogo profesijai, ir akademinius pasiekimus (numatomas daug aukštesnis minimalus konkursinis balas); o studijų ciklo viduryje vertinama studijuojančiųjų motyvacija dirbti švietimo sistemoje ir paraleliai svarstomi lankstesni perėjimo į kitas, nepedagoginių studijų programas tiems, kurie neturi tinkamos pedagoginės motyvacijos.

Atrankos sistemą papildo ir trečias slenkstis – viena svarbiausių šio modelio inovacijų – pedagoginės stažuotės metai, kuriems skiriamas specialus finansavimas iš mokinio krepšelio ir studijų lėšų. Toks finansavimas skiriamas tik tiems absolventams, kurie realiai įsidarbina pedagogais. Jie gauna ne tik atitinkamą stipendiją šalia pradedančiojo pedagogo algos, bet ir mentoriaus (patyrusio pedagogo) ir tutoriaus – aukštosios mokyklos dėstytojo dalykines konsultacijas bei paramą kūrybiškai dorojantis su pedagoginiais uždaviniais.

Itin svarbiu kvalifikacijos tobulinimo pertvarkos elementu galima laikyti ir tai, kad ši sistema projektuojama kaip kvalifikacijų plėtros sistema. Būtent per šią sistemą mokytojas gali įgyti papildomų dalykinių ir profesinių kvalifikacijų (pavyzdžiui, pasirengti dėstyti antrą dalyką ar atlikti kitokias funkcijas mokykloje). Taip mokytojas rastų galimybę išnaudoti platesnę gebėjimų skalę savoje mokykloje, o ne lakstyti per kelias, kad susirinktų normalų etatinį atlyginimą.

Taigi naujoji sistema su daug aukštesniais reikalavimais stojantiesiems į pedagogikos studijas demonstruoja rimtesnį valstybės požiūrį į pedagogo profesiją ir laikui bėgant kels jos prestižą. Vis dėlto tokiai pertvarkai nepakaks vien studijų programų revizijos, ji pareikalaus sutelktinių visų švietimo sistemos dalyvių (savivaldybių, švietimo centrų, mokyklų bendruomenių) pastangų.

Galime tik džiaugtis, kad šiuo metu pedagogų poreikio situacija sudaro palankias sąlygas ne forsuoti absolventų kiekybės klausimus, o duoda laiko „persirikiuoti“, pažvelgti į sistemą iš šalies ir angažuoti besirenkančius būti mokytojais bendrai geros mokyklos kūrybai.

Savo ruožtu Vilniaus universitetas pasiryžęs aktyviai dalyvauti įgyvendinant mokytojų rengimo modelį ir imasi iniciatyvos kurti naujais pagrindais grįstas pedagogų rengimo studijų programas ir telkti stipriausių mokslininkų pajėgas, kurios galėtų formuoti Lietuvos ateities švietimo politiką.

Doc. Valdas Jaskūnas yra Vilniaus universiteto studijų prorektorius.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min