Vasario 16-oji primena mums didelį ir brangų turtą: per kartų kartas išpuoselėtą siekį – laisvą, nepriklausomą Tėvynę, kuriamą laisvų žmonių ir jų sąmoningai branginamą. Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad Vasario 16-oji – tai mūsų valstybės Velykos, kurios sutinkamos kaip ženklas keltis naujesniam gyvenimui – geresniam, tauresniam.
Šis ženklas lydėjo ir lydi mūsų tautą, galima sakyti, per visą XX-ąjį amžių, keldamas pasididžiavimą ir brandindamas valstybinį susipratimą iškiliomis laisvės ir nepriklausomo gyvenimo valandomis, grūdindamas pasiryžimus bei žadindamas naujas viltis svetimųjų priespaudos metais. Jo reikšmė ypač išryškėjo okupacijų nelemtyje. Kai prievarta mums buvo primesta svetima tvarka ir gyvenimo būdas, ši diena žadino mūsų tautinę savigarbą, Vasario 16-osios dėka tebesijautėme esą kitokie, tebenešiojome savyje tikėjimą vėl turėti savo šalį laisvą.
Vasario 16-oji įrašyta Lietuvos istorijoje ne vien 1918 metais, kai Lietuvos taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą, demokratinę, etnografinių žemių Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi; tai yra – valstybę, kuri ištisus šimtmečius buvo svarbi, stipri ir reikšminga Europos, ypač Vidurio Europos, istorijoje.
Istorija nepaneigiamai liudija, kad šiandieninio mūsų gyvenimo pobūdį lemia šimtmečių knygose įspausti mūsų tėvų ir protėvių pėdsakai. 1918 metų vasario 16 dienos aktu Lietuvos Taryba – vienintelė to meto lietuvių tautos suverenumo reiškėja – Vilniaus mieste vainikavo daugiau kaip šimtmetį užtrukusį nepaliaujamą lietuvių laisvės siekį.
Vasario 16-osios dėka tebesijautėme esą kitokie, tebenešiojome savyje tikėjimą vėl turėti savo šalį laisvą.
Dar tebesitęsiant Pirmojo pasaulinio karo kovoms, o krašte šeimininkaujant vokiečiams reikėjo turėti daug drąsos ir įžvalgumo priimti tokį dokumentą, kuris prieštaravo ne tik Vokietijos interesams, bet ir pačios Lietuvos Tarybos priimtam 1917 metų gruodžio 11 dienos aktui. Tačiau būtent šiame dokumente priimtos nuostatos tapo ne tik 1918, bet ir 1949 metų bei 1990 metų Nepriklausomybę atstatančių dokumentų pagrindas ir esmė.
Būdinga, kad Lietuvos Taryba skelbė pasauliui ne naują Lietuvos valstybės įkūrimą, bet jos atstatymą. Lietuvos Taryba galėjo remtis į lietuvių tautos sąmonėje niekada galutinai nepražuvusias Lietuvos valstybingumo tradicijas, siekiančias septynis amžius iki pirmojo jos karaliaus Mindaugo.
Vasario 16-osios aktas galutinai išreiškė tą balsą, kuris atpažįstamas dar Antano Strazdelio poezijoje apie ateinantį „pavasarėlį“, kuris skleidėsi Motiejaus Valančiaus tautos budinimo ir blaivinimo darbais, kuris sklido iš Jono Basanavičiaus „Aušros“ puslapių, kuris pagaliau iškilo brandžia tautinės sąmonės mintimi pranašiškoje Maironio lyrikoje, kai Vinco Kudirkos „Varpo“ dūžiai „Kelkite, kelkite, kelkite...“ vis labiau žadino ir stiprino lietuvio sielą. Iš kaimo išėjusi ir aukštuosius mokslus baigusi Lietuvos šviesuomenė per visą XIX amžių brandino lietuvišką tautinę sąmonę ir rengė kelią organizuotam lietuvių tautos balsui.
Tarp dviejų didžiųjų valstybių – Rusijos ir Vokietijos – padalytai lietuvių tautai reikėjo budėti ir laukti esminio politinių sąlygų pasikeitimo. 1905 metais Rusijos imperijoje kilusi revoliucija, vėliau – Pirmasis pasaulinis karas tas sąlygas subrandino. Didysis Vilniaus seimas jau 1905 metais pareikalavo Lietuvai autonomijos, o Amerikos lietuvių politinis seimas Čikagoje 1914 metais reikalavo „Lietuvai kuoplačiausios politiškosios autonomijos, remiantis plačiai suprastu etnografijos principu“, „imant ne tik Didžiąją Lietuvą, bet ir Mažąją Prūsų Lietuvą“.
Lietuvos Tarybos 1918 metų Vasario 16-osios aktas buvo nuosekli ir brandi lietuvių politinės valios išraiška, paklojusi tvirtus – tiek tarpukario, tiek šiandieninės – nepriklausomos Lietuvos valstybingumo pamatus. Šiuo aktu Lietuvos valstybė buvo paskelbta be jokių pasižadėjimų kitoms valstybėms, neapsunkinta jokiais politiniais įsipareigojimais.
Vasario 16-osios simbolis ir prasmė raudona gija žymi ypač laisvę ir nepriklausomybę praradusios Lietuvos istoriją. Štai 1949-ieji – Lietuva okupuota, bet nenugalėta. Slaptame ginkluotos rezistencijos vadų suvažiavime, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba Vasario 16-ąją skelbia istorinę deklaraciją. Tame suvažiavime išrenkama teisėta, nepasiduodančios, kovojančios, savo konstitucinę teisę naudojančios ir ją ginančios Lietuvos vadovybė. Deklaracijoje skelbiama, kad Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio taryba „okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai“. Vyriausiuoju kariuomenės vadu išrenkamas Jonas Žemaitis-Vytautas, su įgaliojimais – Lietuvą išvadavus iš okupantų – laikinai eiti Lietuvos prezidento pareigas.
Šis dokumentas ženklina ir Lietuvos valstybės atkūrimo gaires, pabrėžia teisėtą konstitucinį tęstinumą ir teisėtumą tos Lietuvos, kuri būtinai atgims, ir kokiomis ekonominėmis, socialinėmis kryptimis turės atgimti, kai okupantas bus išvarytas.
Deklaracijoje tarp kita ko pažymima: „L(ietuvos) L(laisvės) K(ovos) S(ąjūdžio) Taryba, prisidėdama prie kitų tautos pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagristą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukia iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-oje Prezidento Trumano Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.“
Šiandien galime stebėtis ir didžiuotis šį dokumentą pasirašiusių partizanų vadų valstybinio mąstymo branda, politine išmintimi ir toliaregiškumu, kilniu įsipareigojimu aukštesnėms žmogiškosioms vertybėms, laisvės ir demokratijos idealams, ištikimybe savo žemei ir žmogui. Būdami, atrodytų, beviltiškoje padėtyje, kovodami su žiauriu ir nepalyginamai stipresniu priešu, metų metus gyvendami išdavystės ir mirties akivaizdoje, regėdami, kaip artimiausi bendražygiai žūsta nelygioje kovoje, o jų šeimos tremiamos Sibirą, jie liudijo tautos valią, pasiryžimą aukotis ir nepalaužiamą tikėjimą Lietuvos ateitimi.
Beveik neįmanoma aiškinti, kad žmonės pritarė okupantų pastatytai komunistų partijai, jei tokiomis nedėkingomis gamtos ir politikos sąlygomis atkaklus pasipriešinimas okupantui užtruko dešimtį metų! Be didesnės gyventojų paramos partizanai nebūtų išsilaikę taip ilgai, o žmonės nebūtų jų rėmę, jei laisvės kovotojai nebūtų atstovavę tam, kas lietuviams buvo labai brangu.
Niekas negalėjo įsakyti Lietuvos kaimui dainuoti apie partizanus, jų žygius. Bet Lietuva dainavo. Nedainavo apie stribus, dainavo apie partizanus – kovojančius ir žūstančius. Tai buvo mandatas, kurį, savo krauju aplaistytą ir pateisintą, pasirašė tada vienintelė teisėta Lietuvos vadovybė – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba 1949 m. vasario 16 d. Štai dar viena Vasario 16-oji, kuriai palaiminimą suteikė žmonės, Tėvynei paaukoję savo brangiausiąjį turtą – jaunas gyvybes.
Lygiai po 40-ties metų – 1989 metų vasario 15 dieną – Kaune, Muzikinio teatro rūmuose, rinkosi Lietuvos Sąjūdžio Seimas, priėmęs istorinę deklaraciją, kurioje pareiškė: „Lietuvių tauta niekada nesusitaikė su valstybės suvereniteto praradimu, įvairiais būdais priešinosi hitleriniam bei stalininiam genocidui ir lig šiol priešinasi didžiavalstybinio kolonializmo apraiškoms. Lietuvos persitvarkymo Sąjūdis reiškia tautos ryžtą taikiu būdu atkurti savo teises, gyventi nepriklausomai nuo bet kurio diktato. <...> Sąjūdis žengia keliu į teisinį, politinį, ekonominį ir kultūrinį Lietuvos savarankiškumą, neapsiribodamas daliniais pasiekimais“.
Ši deklaracija, visiškai sąmoningai, buvo pasirašyta jau po vidurnakčio, t. y. vasario 16-ąją... Tepraėjo tik metai, ir Vasario 16-osios priesakai tapo Kovo 11-osios „kūnu ir krauju“. Tai irgi Vasario 16-osios žodžio aidas, mūsų istorinės sąmonės tąsa, nepaliaujamos lietuvių tautos kovos už savo laisvę ir valstybės nepriklausomybę dalis.
Pagaliau – ir Kovo 11-osios aktas skelbia, kad Lietuvos valstybės pamatas yra 1918 m. Vasario 16-osios nutarimas: tai ta pati Lietuva, kuri buvo ir kuri vėl kyla iš savo pačios pelenų ir kančios. Štai kas mums yra Vasario 16-oji ir jos tęsinys – Kovo 11-oji.
Valstybė yra kaip žmogus: kai jis gimsta, svarbiausias jo tikslas – išsilaikyti ir išgyventi; kai išsilaiko – augti, stiprėti, išsivystyti ir tapti sąmoningu, brandžiu, atsakingu, pilnaverčiu žmogumi.
Du sykius praėjusiame šimtmetyje kėlėsi Lietuva iš pelenų (trečiasis bandymas buvo 1941 m. biržely), apginti ką tik paskelbtą nepriklausomybę buvo aukščiausias jos žmonių tikslas ir idealas. Viskas – žodžiai, darbai, ištekliai, pagaliau sveikata ir net žmonių gyvybės – buvo tam idealui atiduota.
Mūsų istorija nužymėta kraujo aukomis ir nuolatiniu pasiaukojimu, nepabaigiamomis pastangomis išlikti. Tuos bandymus išlaikėme. Tai darė mūsų seneliai ir tėvai, o paskui ir mūsų kartos žmonės. Šviesus jų atminimas testiprina mūsų dvasią ir pasiryžimus, kuriant šiuolaikišką, pažangią, laisvą ir solidarią Lietuvą.
