Puikiai suprantu, kad krašto gynyba ir nacionalinis saugumas yra strateginis prioritetas. Tačiau net ir tokioje svarbioje sferoje niekam nėra suteikta teisė laužyti Lietuvos įstatymus. O dabar galiojantis biudžeto sandoros įstatymas griežtai draudžia biudžeto išlaidas planuoti, jas susiejant su bendrai sukuriamu nacionaliniu vidaus produktu (BVP).
Tokios iš viršaus nuleistos išimtys, į kurias visi užmerkia akis, griauna valstybės valdymą, demoralizuoja kitas ne mažiau svarbias mūsų gyvenimo sritis. Esu įsitikinęs, kad švietimas, socialinė apsauga yra ne mažiau svarbūs šalies prioritetai, negu krašto apsauga. Tačiau jų finansavimas nėra susietas procentais su BVP.
Net ir su pačiais moderniausiais ginklais žmogus neis ginti savo Tėvynės, jeigu nemylės jos ir bus nusivylęs. Todėl valstybės strateginis interesas privalo būti, kad jos piliečiai būtų išsilavinę, socialiai saugūs, patriotiškai nusiteikę. Tik tokių piliečių bendruomenė bus pajėgi apginti savo valstybę nuo bet kokių išorės grėsmių. Pirmiausiai ne tankai ir minos, o žmonių tikėjimas ir pagarba savo valstybei privalo būti galingiausias mūsų ginklas. Taip buvo visada, taip turi išlikti ir ateityje.
Valstybės biudžetas yra mūsų visuomeninio gyvenimo atspindys. Per valstybės biudžetą demokratiškai išrinkti politikai ir sprendžia, kaip protingai valdyti valstybę, kaip įgyvendinti rinkiminius pažadus, už kuriuos žmonės ir balsavo. Taip turėtų būti, bet deja, dažnai taip neatsitinka.
Įsivaizduokime, kad susirenka keliolika žmonių Vyriausybėje ir be jokių diskusijų nusprendžia, kiek procentų nuo BVP paskirs krašto apsaugai, kiek sveikatos apsaugai, kiek švietimui ar aplinkosaugai. Kam tada reikalinga demokratija, visuomeninės diskusijos, rinkimai, Seimas? Kas kažkiek susidūręs su ekonomika ir viešaisiais finansais, puikiai supranta, kad tai prieštarauja sveikam protui ir kvepia finansiniu avantiūrizmu. Kiekvienais metais keičiasi visuomenės poreikiai, atsiranda naujų iššūkių, todėl ir žmonių sumokėti mokesčiai turi būti paskirstomi taip, kad bent iš dalies atspindėtų visuomenės interesų grupių lūkesčius, spręstų įsisenėjusias arba naujai atsirandančias valstybės gyvenimo problemas.
Jau artimiausiu laiku krašto apsaugai per metus bus išleidžiamas milijardas eurų. Tai yra dideli pinigai mūsų valstybei. Todėl labai svarbu ir tai, kad ženkli dalis šių lėšų liktų Lietuvos ekonomikoje, būtų kuriamos naujos darbo vietos, keliami atlyginimai. Deja didelė dalis šių pinigų bus išleisti kitose valstybėse pagamintai karinei technikai pirkti. Neišmintinga yra tai, kad būdami nedidele šalimi, savo sunkiai uždirbtus pinigus išleisime didelių turtingų valstybių karinei pramonei remti.
Ar atsirastų mažiau saugumo, jeigu po Lietuvą važinėtų mažiau moderniausių vokiškų šarvuočių, bet profesionalios kariuomenės kariams būtų mokami didesni atlyginimai? Didinant gerai apmokamos profesionalios kariuomenės skaičių, galėtume atsisakyti priverstinio šaukimo. Ne vienas Lietuvos jaunuolis gerai pagalvotų ar pirkti lėktuvo bilietą viena kryptimi į Norvegiją, Airiją...
