Dabar populiaru
Publikuota: 2018 spalio 31d. 11:17

Vijoleta Vitkauskienė: Keturi klausimai ministrui

Vijoleta Vitkauskienė Socialinį darbą magistrantūroje studijavau 1994 metais. Mus mokė dėstytojai iš JAV, Australijos, Šveicarijos, profesoriai ir praktikai iš laisvų pasaulio šalių krizių centrų, universitetų. Jie iškovojo (tikrąja to žodžio prasme) socialinio darbo praktiką VDU su supervizija. Mes buvome pirmieji VDU studentai, atliekantys praktiką psichiatrinėse ligoninėse ir Vaikų teisių apsaugos tarnyboje. Kaip mums sekėsi?

Mes matėme vaistų slopinamus psichikos ligonius, kuriems nepakako vietos prigulti. Jie visą dieną prislopinti vaikščiojo pirmyn ir atgal, miegojo užsikniaubę ant stalų. Mes matėme Vaikų teisių apsaugos darbuotojas, dirbančias su 200 bylų ir pro šalį einančiai mamai užduodančias klausimą: „Ar jau išsiskyrei?“ Koks buvo šios iškovotos praktikos tikslas? Kad mes, naujos socialinio darbo profesijos specialistai, gebėtume pamatyti įstaigų žmogiškumą – ar ta įstaiga padeda žmogui, ar jį baudžia, kaip ją pagerinti?

Kartą mes, studentai, kūrėme teorinį projektą girtavimo prislėgtam kaimeliui. Dėstytojai jį įvertino gana skeptiškai ir paklausė, kodėl mes į paslaugų proceso kūrimą neįtraukėme girtaujančių žmonių? Klausimas buvo daugiau negu netikėtas. Tuo metu galvojau, kaip alkoholikas man, profesionalei, gali paaiškinti, ką daryti? Dėstytojai atsakė: „Jei jūs nesiklausysite žmonių, nesuprasite, ko jiems reikia, jei jūs jų neįtrauksite – sulauksite didžiulio pasipriešinimo.“ Tu esi specialistas? Tai remdamasis visomis savo žiniomis klausykis, kur tave veda klientas.

Kai specialistai turi tėvus stebėti, o ne palaikyti, man primena socialinio darbo pradžią Lietuvoje. Nežinau, kiek paūgėjome... Vienoje savivaldybėje dalyvavome mokymuose, kuriuos vedė specialistai iš Danijos. Susirinkome daugelis mieste dirbančių su vaikais ar šeimomis. Pirmoji Danijos specialistų užduotis buvo pagalvoti, kaip mes, tėvai, jaustumės, jei dėl kokių nors priežasčių, pavyzdžiui, ligos, nepajėgtume rūpintis savo vaikais? Po truputį pradėjome vardinti kylančius jausmus: kaltė, gėda, bejėgiškumas, neviltis, pyktis, liūdesys, nežinia, baimė, nerimas... Kitas specialistų klausimas buvo: „Kaip jūs manote, ar gali tokius jausmus jausti tėvai, iš kurių vaikai paimami dėl menkų jų tėvystės įgūdžių?“ Stojo tyla. Po to pasigirdo atsakymai: „Ne“, ir paaiškinimai: „Nes jie ne tokie kaip mes...“. Pamenu ir danų, ir savo nuostabą, sutrikimą, švelniai tariant. Tada specialistai keitė savo programą – tarėsi, kaip toliau dirbti su mumis.

Prašau paviešinti konfidencialumo pasižadėjimą ir paaiškinti, kokie apribojimai taikomi tėvams? Kokiu tikslu? Kokių pasekmių sulaukia tėvai, jei nesilaiko šio pasižadėjimo? Štai klausiu pažįstamos socialinės darbuotojos, ar ją palietė naujoji vaiko teisių apsaugos reforma? Ji sako „taip“. Iš jai žinomos šeimos neseniai vakare buvo paimti visi vaikai. Juos paėmė policija. Vaikus į namus grąžino po dviejų naktų. Pasakojo ir daugiau šios istorijos niuansų. Aš darbuotojos paklausiau, ar galėčiau parašyti apie šį atvejį savo straipsnyje, ji atsakė: „Oi, ne, mama sakė, kad pasirašė konfidencialumo raštą su tiek punktų, kad ji tik džiaugiasi sugrįžusiais vaikais ir su niekuo apie nieką nekalbės. BIJO.“ Ko bijo? Kad nebūtų daugiau problemų.

Vis dėlto šeimas raginu kreiptis pagalbos dėl jų situacijos išaiškinimo į Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybą arba/ir į Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos el. paštą, kuris skirtas naujoms, su šiuo įstatymu susijusioms istorijoms viešinti ir aiškintis. Pirmuoju atveju jūs sulauksite aukštesnės instancijos išvadų apie savo situaciją, antruoju – jūsų istorija bus žinoma visuomenei ir šiai asociacijai, kuri geriau galės atstovauti tėvų ir vaikų interesams.

Pamokykite tėvus, ką reiškia „bendradarbiavimas“ atvykus vaiko teisių specialistams į šeimą. Grėsmės vaikui lygio nustatyme yra 2.1 punktas: Grėsmės vaikui lygio vertinimo metu nekontroliuoja savo elgesio (pavyzdžiui, nusiteikę priešiškai, elgiasi agresyviai, neatsako į užduodamus klausimus ir pan.). Ar vaiko teisių apsaugos specialistų apklausa nėra stresinė situacija tėvams? Taip. Ar tėvus gali ištikti šokas? Taip. Ar jie gali pasimesti? Taip. Ar jie gali prieštarauti? Taip. Ar jie turi kalbėti nuoširdžiai? Taip.

Nors iš to, ką girdžiu aplink, susidaro įspūdis: jei tėvai kalbės nuoširdžiai – labiau rizikuoja netekti vaikų, o ne sulaukti adekvačios pagalbos. Jei tėvai smurtauja mušdami vaikus kuo papuola, kada papuola, juos žemina ir neprižiūri bei neadekvačiai suvokia situaciją – kokia tikimybė, kad jie bendradarbiaus su atvykusiais pareigūnais? Nulinė.

Antras variantas: tėvai smurtaudami sistemingai pliaukši vaikams per rankas ar užpakalį, kai nesusivaldo, tai ir trenkia. Atvyksta pareigūnai ir tėvams po nuoširdaus (kiek tai įmanoma tokioje situacijoje) pokalbio praneša, kad iš jų bus paimti vaikai – kaip čia tėvai gali bendradarbiauti? Jei jie galvojo, kad elgiasi „normaliai“. Jie iš lėto ar staigiai suvokia, kad jie elgėsi labai blogai. Kokie jausmai apims tėvus? Ar čia tėvų jausmai, tiesą pasakius, nereikšmingi? Ar tikslinga laukti iš šių tėvų bendradarbiavimo paimant iš jų vaikus: „Ačiū, gerai, kad paimate iš mūsų vaikus.“ „Ačiū – taip, mes esame blogi tėvai, pamokykite mus.“ „Važiuokite laimingai, vaikučiai.“

Koks yra vaikų paėmimo algoritmas – paviešinkite ir paaiškinkite žmonėms suprantama kalba. Ką galvoti, jei vaikai grąžinami į tą pačią šeimą po kelių parų? Ar šeima taip greitai pasitaisė? Ar tiesiog nereikėjo paimti vaikų iš šeimos? Jei tėvai galėjo mokytis kurti kokybiškesnius santykius gyvendami su vaikais, o vaikai buvo atskirti – pažadinti vidury nakties, žygyje prie ežero ar paimti iš mokyklos. Jei vaikų paėmimas buvo perteklinė priemonė – tai kuo mažesnis vaikas, tuo didesnė trauma (prisiminkime saugaus prieraišumo teoriją). Jei teigiame, kad vaiką reikia rūpestingai paruošti, net jei abu tėvai vyksta atostogauti dviese, o vaiką palieka pažįstamam (!) žmogui. Kas prisiims atsakomybę už vaikų padidėjusį atsiskyrimo nerimą einant į darželį, į mokyklą bei sutrikusį vaikų miegą naktį? Ar tas atskyrimas kelioms paroms yra „menkas nesusipratimas“, tiesiog „pedagogika“, ar „deramas įstatymo taikymas“? Kas atkurs tėvų pasitikėjimą savimi siekiant geriausio jų vaikams?

Kur nacionalinė tėvų edukacija? Jei jau priimamas toks jautrus įstatymas, kurio reikia kaip oro, nes daugelis tėvų muša ir visaip kankina vaikus, kodėl jie nemokomi pasinaudojant visais įmanomais kanalais? Kodėl nesisuka visuose žiniasklaidos kanaluose ar bent jau per Nacionalinį transliuotoją, kaip elgtis, kai nori trenkti vaikui? Kaip elgtis, kai tave užlieja pyktis? Kaip elgtis, jei nori papurtyti savo vaiką? Daug tėvų dirba ilgai – juk yra ir troleibuso vairuotojų, fabrikų, prekybos tinklų darbuotojų, kurių atlyginimas ne kažin koks, nuovargis didžiulis, o atvykti į tėvystės įgūdžių kursus neleidžia darbo grafikas. Jiems, o ir visiems tėvams trumpos edukacinės garso ir vaizdo pamokėlės būtų lengvai prieinamos ir didžiulė pagalba. Juolab kad įstatymo 25 skyriaus 3 punktas įgalioja nemokamai rengti laidas Nacionalinio transliuotojo eteryje.

Jei tėvai yra tik potencialūs nusikaltėliai, turintys prigimtinę teisę į vaikus, o ne pagrindiniai ir svarbiausi žmonės vaikams, į kuriuos remiasi visas naujasis įstatymas, saugodamas vaikus, tai kaip jis veikia tėvus?

Vijoleta Vitkauskienė yra Lietuvos šeimos centro direktorė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min