Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktoras Uspaskichas: Jei M.Gandhi būtų D.Grybauskaitės patarėjas

Šaltinis: 15min
0
A A

Viktoras Uspaskichas Jei Mahatma Gandhi būtų prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjas, jis pasakytų: „Nėra pasaulyje žmonių, kurie stipresni už kitus. Yra tik žmonės, kurie galvoja, kad jie stipresni už kitus. Čia ir yra jų problema.“ Nuo savęs dar pridursiu — o jei tokie žmonės atsiduria valdžios viršūnėse, tai yra ir visos tautos problema. Tiesiog primenu, kad tai yra prezidentės viešųjų ryšių deklaruojamo autoriteto M.Gandhi mintis.

O štai ir prezidentės netikėti bei netikri žodžiai: „Būkime vieningi ir kelkime sau kuo daugiau bendrų tikslų. Tegul svarbiausias jų visada išlieka laisva Lietuva“, — tarė ji Lietuvos tautai Kovo 11-osios proga. Šūkiai gražūs, bet jei M.Gandhi būtų prezidentės patarėjas, jis turbūt paklaustų: „Mieloji mano ponia, kokiais keliais jūs į tą tikslą eisite ir kokiais būdais jo sieksite?“ Kviečiate būti vieningus? Kiek pamenu, pastaruosius penkerius metus prezidentės mėgstamiausias užsiėmimas kaip tik buvo rūšiuoti visus Lietuvos žmones į tinkamus ir netinkamus. Į turinčius teisę būti po Lietuvos saule ir neturinčius tokios teisės.

Į pirmąją kategoriją be konkurencijos pateko konservatoriai ir jų satelitai. Iki šiol visiems kėlė nuostabą, kaip V.Landsbergis, propaguojantis antikomunistines vertybes ir per kilometrą neprileidžiantis prie savęs turinčiųjų tokį kvapą, žaibišku greičiu tapo komunizmą propaguojančios, o dabar tai desperatiškai slepiančios mūsų prezidentės idėjų fabrikėliu. Todėl nerūšinėje kategorijoje atsidūrė visi likusieji.

Pastaruosius penkerius metus prezidentės mėgstamiausias užsiėmimas kaip tik buvo rūšiuoti visus Lietuvos žmones į tinkamus ir netinkamus. Į turinčius teisę būti po Lietuvos saule ir neturinčius tokios teisės.

Žodžiu, buvome surūšiuoti, kaip tie agurkai Kėdainių konservų fabrike. Tik agurkams pasisekė labiau — jie tiksliai „žino“, pagal kokius kriterijus turi „pralįsti“ pro tam tikro diametro triūbelę. O štai dalis Lietuvos žmonių, ypač politikų, taip ir nesužinojo, pro kokią p. Dalios „triūbelę“ pralįsti nesugebėjo. Ir staiga Kovo 11-osios kvietimas būti vieningais. Taip ir norisi paklausti: „Jūs ką, ponia prezidente, pasidėjote savo „triūbelę“ į šalį, ar kaip? Ar čia jau visam laikui, ar tik šventės proga?“ Žodžiu, per penkerius prezidentavimo metus pirmoji Lietuvos ponia, sugebėjusi visą šalį paversti vienu dideliu karatė kilimu, pakvietė vienytis... Tik įdomu, kaip jai pavyks iš samurajaus Landsbergio atimti kardą, kuriuo jis jau ketvirtį amžiaus lyg ir ginasi nuo Rusijos priešų, o tiksliau — kuria juos. Nors išties (!), jie juk kartu — renkame D.Grybauskaitę, o gauname V.Landsbergį.

Stebėjau prezidentės kalbą Kovo 11-osios minėjime. Mačiau, kaip Indijos išsivadavimo lyderio M.Gandhi gerbėja ir pasekėja, mojuodama savo gražiu prancūzišku manikiūru, grasino išorės ir vidaus priešams. Matydamas savo pasekėjos elgseną, nesmurtinio pasipriešinimo pradininkas ir praktikas M.Gandhi turbūt apsiverstų kape.

Prie savo esminio tikslo — suvienyti įvairių įsitikinimų žmones ir siekti laisvės — M.Gandhi ėjo, remdamasis Bhagavadgyta mokymu. Šis mokymas — tai pats tikriausias dvasinės lyderystės „vadovėlis“, atmetantis bet kokias manipuliacijas žmonių sąmone, siekiant juos užvaldyti.

O ką daro mūsų prezidentė? Ogi manipuliuoja žmonėmis per jų baimės jausmą. Visa Lietuva gyvena baimės ir isterijos fone: štai jau tuoj mus kažkas puls, tuoj bus karas, reikia viską mesti ir vienytis kovai. O ar gali būti tinkamesnis fonas pasireikšti lyderiui, kaip tautos „gelbėjimas“ nuo išorės ir vidaus „priešų“? Tik tos kovos būsimas rezultatas labai jau nuspėjamas — nauja Grybauskaitės kadencija prezidentūroje, o bobučių spintose — sukirmijusios kruopos, paruoštos visiems karo atvejams, bet taip ir nepanaudotos. Tokį manipuliacijos žmonėmis metodą, kokį dabar naudoja D.Grybauskaitė tik tam, kad laimėtų rinkimus, kai kurie užsienio politologai vadina tiesiog „smegenų zombinimu“.

Bet ne tai blogiausia. Blogiausia — kokią žinią apie save siunčiame užsienio valstybėms. Kaip per savo asmenį prezidentė pozicionuoja savo tautą? Ogi taip, kad esame desperatiški, isteriški ir tesugebantys mojuoti kumščiais ten, kur reikėtų šalto, gerai apskaičiuoto veiksmo.

Net JAV viceprezidentui tenka atvažiuoti ir raminti isteriją, nes JAV nelabai nori dėl vienos ar kitos isteriškos ponios veltis į didesnes problemas. Jei M.Gandhi būtų prezidentės patarėjas, jis turbūt pasakytų taip: „Žinote, už mūsų stovi pačios galingiausios NATO karinės pajėgos ir pati galingiausia pasaulio valstybė — JAV. Jos buvęs prezidentas Geirge.as W.Bushas, atvykęs į Vilnių, labai aiškiai pasakė: „Lietuvos priešas yra Amerikos priešas.“ Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Todėl mes labai ramiai jaučiamės, gyvename, dirbame ir kuriame savo gerovę bei stipriname savo kariuomenę.“

Kaip per savo asmenį prezidentė pozicionuoja savo tautą? Ogi taip, kad esame desperatiški, isteriški ir tesugebantys mojuoti kumščiais ten, kur reikėtų šalto, gerai apskaičiuoto veiksmo.

Gimiau ir užaugau Rusijos šiaurėje, tremtinių miestelyje. Aplinkui buvo recidyvistų ir politkalinių lageriai. Aplinka buvo atšiauri įvairiomis prasmėmis, taip pat ir saugumo.

Todėl puikiai žinau, kad norint išgyventi ir laimėti, baimei nebelieka jokios teisės. Yra tik du pasirinkimai: arba eiti kiaurai per bet kokią situaciją, nepažeidžiant žmonijos gyvenimo esmės, arba tiesiog išmintingai palaukti tinkamesnio momento. Jeigu tik „sutrizniuosi“ — belieka imti kastuvą ir kastis sau duobę.

O ką dabar daro mūsų prezidentė ir kiti su tuo susiję vadovai? Ogi tik (atsiprašau) „leidžia į kelnes“ ir daugiau nieko. Deja, tokius mus mato ir Rytai. Belieka džiaugtis, kad Vakarų šalių lyderiai yra visiškai įgalūs suvaldyti šią sudėtingą politinę situaciją, visų pirma, išnaudodami diplomatines ir ekonomines priemones, t. y. taikiu būdu. Nors kažin ar bent vienas jų deklaruoja esąs M.Gandhi pasekėjas. Ir, tikiuosi, ramiai žvelgia į mūsų isterikuojančią prezidentę, kuri be paliovos nurodinėja, kaip ir kurios šalies vadovas turėtų elgtis.

Nesileidžiant į asmeniškumus, faktas yra tai, kad prezidentė nesugeba ir nemoka vystyti santykių savo artimojoje aplinkoje (ne veltui vos ne visi patarėjai išsibėgiojo iš prezidentūros dėl nesugyvenamo šeimininkės charakterio). Faktas ir tai, kad tokį elgsenos modelį ji taiko, vystydama ir tarptautinius santykius. Deja, nei JAV prezidentas, nei Vokietijos kanclerė nepaliks savo postų ir neišeis ta kryptimi, kurią nurodys mūsų prezidentė gražiai nulakuotu nagučiu...

Teks dirbti toje geopolitinėje struktūroje, kurioje esame. Ir ne tik dirbti, bet ir laimėti. Jeigu M.Ghandi būtų D.Grybauskaitės patarėjas, jis turbūt pasakytų: „Miela mano ponia, jūs neteisingai keliate savo tikslus. Pagrindinis ir aukščiausias žmonių tikslas turėtų būti gyvenimas laisvoje Lietuvoje. Ginti tėvynę prieš 100 kartų stipresnę armiją — vienareikšmiškai reikštų kraujo praliejimą ar net savęs sunaikinimą. Tai gali pasiūlyti tik lyderis, nerandantis kitų sprendimų variantų ir turintis labai siaurą matymą, agituodamas ir visais įmanomais būdais provokuodamas kraujo praliejimą.“ Na, tokią retoriką mes jau girdėjome, kaip pasakė A.Sakalas savo straipsnyje „Nežinomi Viešpaties keliai“.

Štai, tos pačios mokyklos mokiniai ir mokytojai pasireiškė šiomis dienomis. V.Landsbergis, kurio išdidžiu regalijos pavadinimu tapo Viešpats Aukščiausias ir rezistentas Nr. 1, kuris prašė Raudonosios armijos „<...> KGB majoro Nachmano Dušanskio apsaugoti jo šeimą nuo galimų represijų ir kuriam slaptame LKP CK biuro posėdyje buvo nuspręsta išimties tvarka leisti suteikti profesoriaus vardą už nuopelnus Tarybų valdžiai <...>. Štai jų šūkiai, persidažius iš tų pačių komunistų, desperatiškai bandant slėptis: „<...> Dešiniųjų iškilūs atstovai dar Kovo 11-osios išvakarėse teigė iš Sąjūdžio tribūnos, kad geras komunistas — tai miręs komunistas ir kad Valstybės labui reikėtų jų kokį šimtą tūkstančių nedelsiant sušaudyti. <...> Ar kas nors iš mūsų galėjo pagalvoti, kad Viešpats prabils savo ištikimo tarno Aleksandro Abišalos lūpomis 1990 metais Prezidiumo posėdyje? Jis pasakė, jog Nepriklausomybės neatgausime, jei nebus pralietas kraujas. Tie pranašiški žodžiai tapo kūnu po 1991 metų sausio 13 dienos. <...> Juk dalis TS-LKD vadovų ir jos narių — tai vaikai ir anūkai tų, kurie sodino į kalėjimus ir vežė į Sibirą dabartinius politinių kalinių ir tremtinių sąjungos narius. <...> Pasirodo, kad šio teismo vyriausioji teisėja yra iškilaus proto tyriausios it rasa sąžinės moteris, kurios vardo net nedrįstu minėti.“ O aš paminėsiu, p. Aloyzai. Tai yra mūsų prezidentė D.Grybauskaitė, tos pačios mokyklos auklėtinė ir dėstytoja. Tad nieko nuostabaus, kad taip trokštama pralieti kraują. Tik noriu pastebėti, jog kad ir koks būtų karas, bet rusai ir amerikiečiai nesikaus savo teritorijose, todėl išvadą darykite patys... Šiek tiek padėsiu — savo jėgą jie demonstruos toje teritorijoje, kuri to labiausiai prašo.

Tad, jei savo tikslu iškelsime gyvenimą laisvoje Lietuvoje, mes jį galime pasiekti labai protingai ir išmintingai, išnaudodami savo stipriąsias puses ir nedeklaruodami silpnųjų.

Prezidente, kol neišsivalysite savo minčių nuo visų jas užpuolusių tarakonų, tol nesugebėsite priimti išmintingų sprendimų. Šiuo laikotarpiu Lietuvai tik to iš jūsų tereikia.

Tik bijau, kad išmintingų sprendimų paieškai prezidentė nelabai turi laiko. Kur kas svarbiau dabar ištraukti iš kur nors kokį popierėlį, kuris bent kiek pateisintų mėnulio pilnaties nusišnekėjimą apie mano tarnystę Kremliui ar ufonautų respublikai. VSD vadovas šiuo klausimu nelabai ką galėjo padėti. Todėl būtina kuo greičiau pakeisti VSD vadovą. Būtų gerai ką nors parinkti, pavyzdžiui, iš narkomanų ar tokių teisėjų, kurie paleidžia narkomaną su 10 kilogramų kokaino, tačiau jiems ir toliau leidžiama dirbti, nes jie jau įvykdė nurodymus — nuteisė V.Uspaskichą. Taip, tai yra tas pats teisėjas Arūnas Kisielius. Ar tokį, kuris už gerą kokaino dozę surašytų tokią pažymą, kokios tik reikia p. Grybauskaitės reikšmingumui padidinti. Pavyzdžiui, kad V. Uspaskichas yra Kremliaus tarnas ar kad pati D.Grybauskaitė yra paties M.Gandhi reinkarnacija šioje žemėje. Ne, ne taip valdoma demokratinė, teisinė valstybė. Tad ar nereikėtų tiems patiems VSD analitikams panagrinėti, kas yra didesnė grėsmė valstybei — ar prezidentė, kuri provokuoja kraujo praliejimą, ar V.Uspaskichas, kuris konfliktus siūlo spręsti taikiu diplomatiniu keliu.

O pabaigoje dar pacituočiau M.Gandhi: „Užterštos mintys lemia nešvarų rezultatą.“ P. Prezidente, kol neišsivalysite savo minčių nuo visų jas užpuolusių tarakonų, tol nesugebėsite priimti išmintingų sprendimų. Šiuo laikotarpiu Lietuvai tik to iš jūsų tereikia. Savo ruožtu pasinaudosiu Martino Lutherio Kingo (nors ir nesu jo pasekėjas) retorika ir pasakysiu: „Turiu svajonę gyventi laisvoje Lietuvoje. Ir jos laisvė — tai jos lyderio išminties rezultatas, bet ne pralieto žmonių kraujo pasekmė.“

Viktoras Uspaskichas yra Darbo partijos garbės pirmininkas, Seimo narys

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min