Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Viktoras Uspaskichas: Kas būna, kai išduodamos vertybės

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Viktoras Uspaskichas Veidmainiai vieną kartą kalba apie vienas vertybes, o kitą kartą jas išduoda. Taip jie parodo, kad turi daugiaveidės būtybės formą. Ar gali laimėti tokios šalies tauta, ar gali kilti jos gyvenimo gerovė, pagarba tarptautinėje arenoje, kai jos valdžia turi begalinį kiekį kaukių? Ne. Bet aš kalbėsiu ne tik apie mūsų prezidentę, nes mūsų prezidentė — kaip vienišas vilkas su piktu besišypsančiu „oskalu“ (atsiprašau, bet nesuradau lietuviško atitikmens).

Ir tai sakau ne tam, kad kaip nors ją pažeminčiau, gal atvirkščiai — noriu pateisinti, nes jos elgesys tik parodo Lietuvos politinę realybę, kurioje kitaip gal ir neįmanoma elgtis, juk toks elgesys primestas nuo pat nepriklausomybės pradžios — kai ir dabar reikia glėbesčiuotis su tikrai konjunktūriniais, ideologiniais priešais.

Tuo pačiu reikėjo nusisukti nuo savų ir net giminių, slėpti tikrą prigimtinį pašaukimą. Būti savimi šitame mūsų veidmainysčių pasaulyje tampa neįmanoma ir didžiule prabanga. Tad greičiau reikia pagailėti tokio žmogaus nei peikti, nes būti valstybės vadovu ir nebūti savimi greičiau yra nelaimė nei laimė. Nepeikti, nes ne ji paklojo tokius pamatus po bėgiais, kuriais rieda mūsų valstybė.

Dar būdamas Europos Parlamento nariu, nuo pat pirmos dienos įsijungiau į grupę parlamentarų, kurie pasisakė už Ukrainos integravimąsi į Europą ir J.Tymošenko išlaisvinimą. Tokios pozicijos laikiausi iki šiol, nesitaikstydamas bei nepasiduodamas jokioms aplinkybėms ir džiaugdamasis, kad ji dabar laisvėje, o mano įžvalgos visiškai pasitvirtino. Tuo klausimu ne vieną kartą teko lankytis ir Ukrainoje.

Greičiau reikia pagailėti tokio žmogaus nei peikti, nes būti valstybės vadovu ir nebūti savimi greičiau yra nelaimė nei laimė. Nepeikti, nes ne ji paklojo tokius pamatus po bėgiais, kuriais rieda mūsų valstybė.

Štai vienas susirašinėjimas elektroniniu paštu su viena iš tuomečio Ukrainos premjero patarėjų.

Po sutarties nepasirašymo ir protestų pradžios Maidane ji manęs paklausė, kaip reagavo Lietuvos visuomenė ir kokia yra mano nuomonė? Atsakiau, kad Asociacijos sutartį reikėjo pasirašyti, nes Ukrainoje vienaip ar kitaip vis tiek bus finansinių problemų, tik dabar visa atsakomybe teks V.Janukovyčiui, tai pasakiau ne dėl to, kad jam simpatizavau, net atvirkščiai — niekada nebuvau su juo susitikęs.

Sausio mėnesį, kai prasidėjo didesni neramumai, ji vėl kreipėsi į mane, nes pasitvirtino mano prognozė. Ji klausė — kas bus toliau? Į tai aš atsakiau, kad dabar tik laiko klausimas, kada bus nuverstas V.Janukovyčius. Tai buvo prieš mėnesį iki jo nuvertimo (susirašinėjimas išsaugotas). Tuo metu visiškai pritariau L.Graužinienės kelionei į Ukrainą, palaikant protestuotojus, ir viešose auditorijose ją gyniau. Visa tai pasitvirtino 100 procentų, nes tuo metu tikrai reikėjo vieno kito padrąsinimo maidaniečiams iš civilizuotos Europos.

Šiandien tokio dėmesio Ukrainai iš civilizuotos Europos reikia net daugiau, nes yra priešprieša šalies viduje, todėl dabar reikia skatinti ne agresyvumą prieš valdžią, o kaip tik mažinti priešpriešą ir kelti tolerancijos lygį, kad nebūtų skaldoma visuomenė. Nes mūsų visuomenė iki šiol yra suskaldyta į savus ir svetimus, tad reikia kuo daugiau pavyzdžių, kad jie irgi nesimokytų iš savo klaidų.

Pratęsiant Ukrainos ir J.Tymošenko temą, net man, turinčiam pakankamai didelį autoritetą Darbo partijoje, vis tiek teko ilgai įtikinėti saviškius, kad būtų palaikyta M.Zasčiurinsko rezoliucija, kuri kėlė griežtą sąlygą, pasirašant Asociacijos sutartį su Ukraina — paleisti į laisvę J.Tymošenko. Tai būtų pirmas požymis, kad Ukrainos valdžia ir patys žmonės žengia pirmą žingsnį į Europą, Europos vertybių link, o šalis pasiruošusi paisyti žmogaus teisių, juolab, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas konstatavo, jog J.Tymošenko įkalinta neteisėtai.

Deja, atvirai kalbant, net kai kurie mūsiškiai nepasirašė šios rezoliucijos, nes taikstosi prie politinės konjunktūros, išduodami vertybes. Įregistravus šią rezoliuciją Seime, pirmoji prabilo socialdemokratų frakcijos seniūnė Irena Šiaulienė — „kad kišami pagaliai“. Po to beveik taip pat agresyviai į mūšį prieš šitą rezoliuciją kilo konservatoriai, nors prieš maždaug metus taip pat gynė tokias rezoliucijas Europos Parlamente. Daugiaveidžiai veidmainiai ir tiek, jau nekalbant apie visokio plauko prisitaikėlius matulevičius.

Tad, kad būtų pastovūs, nesiblaškantys, sąžiningi, švarūs ir atviri visuomenei bei vertybėms, prieš reikalaujant iš kitų to paties, pavyzdžiui, iš Rusijos atsiprašymų, ar nevertėtų jiems patiems atsiprašyti prieš tautą, kad buvo tos sistemos veikėjai — komjaunuoliai, komunistai ir NKVDistai?

Kokie jie buvo prisitaikėliai-konjunktūristai, tokie liko ir dabar. Tokie ir bus, kol atsiras jiems sąžinės ir drąsos viešai atsiprašyti. Kalbu jiems, nes pats niekada nebuvau nei komjaunuolis, nei komunistas, tuo labiau — koks nors NKVDistas. O kol kas konjunktūristų ir veidmainių sistema, o kartu ir visa Lietuva, taip ir riedės tais veidmainystės bėgiais.

Kai kalbi su A.Butkevičiumi, jis lyg ir supranta, kad mūsų teisėsaugoje didžiulė betvarkė, bet kai reikia ką nors keisti, tai iš karto — į krūmus. Nes noras būti po rinkimų premjeru daug didesnis negu valstybės gerovė.

Kalbu apie atsiprašymą, o ne apgailestavimą. Nes tik nuoširdus prisipažinimo ir atsiprašymo ritualas išlaisvins asmens esybę, išlaisvins žmogų, numes nuo jo pečių tą naštą. Kitaip nieko neįvyks, sąmonė nepakils ir nesuteiks teisės reikalauti to padaryti iš kitų.

Nepadarius to, taip bus ir toliau, kol neišmirs sovietinė karta ir jos vaikai, nes tuos vaisius skina ir jie. Tol, kol mūsų šalį valdys konjunktūriniai valstybės, Vyriausybės ir Seimo vadovai, keičiantys savo kaukes, išduodami vertybes, visa šalis ir jos piliečiai murkdysis šitame vibraciniame sluoksnyje žmonių, pasiruošusių suvalgyti vienas kitą, ir ne iš alkio, o dėl vienadienių savanaudiškų tikslų.

Ne tik mūsų prezidentė, bet ir daugiau kaip 90 procentų visų politikų ir valdininkų buvo komunistai ir komjaunuoliai — prisitaikėliai. Todėl nieko kito ir negali daryti mūsų prezidentė, kaip tik taikstytis prie dabartinės politinės konjunktūros. Kas ir kaip besakytų, ką jie ten darė sovietų laikais — mažą karą ar didelį — tai yra tik desperacija.

Pažiūrėkite į socialdemokratus — tai jie už atominę, tai prieš, tai jiems konservatorių naktinė reforma buvo pražūtinga, bet jau antrus metus vadovauja Vyriausybei ir nepakeitė nė vieno „pražūtingo“ įstatymo. Tai jie kalba apie žmogaus teises, o kai atėjo į valdžią, iškart jas užmiršta. Kol jie yra opozicijoje, jie už progresinius mokesčius, o kai ateina į valdžią, juos greitai užmiršta. Konservatoriai lygiai tokie patys.

Kai kalbi su A.Butkevičiumi, jis lyg ir supranta, kad mūsų teisėsaugoje didžiulė betvarkė, bet kai reikia ką nors keisti, tai iš karto — į krūmus. Nes noras būti po rinkimų premjeru daug didesnis negu valstybės gerovė. Visa tai rodo, kad juos valdo vienadieniai savanaudiški tikslai, o jų pečius slegia neapsivaliusios, nenumestos konjunktūrinės praeities našta. Nes jie nepraėjo apsivalymo ritualo.

Štai kodėl D.Grybauskaitės kuriamas stipraus lyderio įvaizdis per penkerius valstybės valdymo metus neatnešė laukiamų rezultatų. Pensijos ir minimalūs atlyginimai — žemiau skurdo ribos. Energetika nesutvarkyta, suskystintų dujų terminalas neatneš laukiamų rezultatų, nes už jį sumokėta 2,5 kartų didesnė kaina nei rinkos vertė.

Teismų sistemos vykdytojai tapo statutiniais pareigūnais, nes taip pat taikosi ne prie teisingumo nuostatų, o prie konjunktūrinių aplinkybių. Ekonomika laikosi ant plauko, t.y. kreditų ir ES pinigų, nes valstybės biudžete daugiau kaip 20 procentų yra būtent tų pinigų. Tai rodo, kad patys savęs taip ir neišmokome maitinti, todėl vos nutrūkus tam plaukui, šalį ištiks katastrofa. Užsienio politika apgailėtina. Ir tai ne tik jos kaltė, taip yra todėl, kad aplink ją yra 90 procentų prisitaikėlių, neapsivaliusių nuo praeities konjunktūristų, turinčių begalybę kaukių.

Todėl šiandien mūsų prezidentė — ir graži, ir protinga, ir įvaizdis sukurtas, bet — ji kaip vienišas vilkas su piktu besišypsančiu „oskalu“ — tame pačiame dažnių sluoksnyje. Todėl tol, kol ji ten bus, nieko tikėtis neverta, nes kai žmogus, tuo labiau vadovas, savo sprendimais, veiksmais nepadaro kitų laimingais, greičiau jis pats nelaimingas, nes laimingi žmonės — kitoje realybėje.

Stiprus lyderis yra ne tas, kuris vienu žvilgsniu ar sprendimu gali tave paguldyti ar sužlugdyti, o tas, kuris sugeba tave pakelti, prikelti gyvenimui, iššūkiams, darbams, kūrimui. Susidoroti su savo oponentu, padedant konjunktūrinių valdininkų armijai, — tai ne stiprumo, o silpnumo požymiai.

Tad kviečiu visus apsivalyti nuo praeities ir konjunktūrizmo. Kurkime mūsų valstybės ateitį kitu principu. O po rinkimų turėkime stiprų prezidentą, ir padėkim gal net ir tai pačiai D.Grybauskaitei, bet jau su nuoširdžiu šypsniu veide, o ne su vilko „oskalu“.

Viktoras Uspaskichas yra Seimo narys, Darbo partijos garbės pirmininkas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min