Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gruodžio 28d. 15:10

Vilija Targamadzė: Bendrojo ugdymo mokykla – kodėl antraip?

Vilija Targamadzė Švietimo, ugdymo, studijų kokybė prieš rinkimus politikų (ir ne tik) buvo kartojama tarsi mantra. Taip, tai labai svarbus akcentas. Bet realybė yra kitokia, nes kokybei gerinti reikalingi realūs, neatidėliotini darbai, o ne tik dar nenuskaidrintos vienos ar kitos kokybės sąvokos kartojimas. Juk tikrai ne pažadais ar kokiais užkalbėjimais pagerės bendrasis ugdymas mokykloje.

Akivaizdu – bendrojo ugdymo mokyklai nedelsiant reikia pagalbos. Ir nereikia stebeilytis vien į mokytojus, švietimo pagalbos specialistus ar vadovus. Didžioji jų dalis stengiasi veiksmingai pritaikyti nuotolinį mokymą, organizuoti ugdymo/si procesą, rengia mokymo/si medžiagą ir pan. Nemažai jų jau pavargę ir nusivylę pažadukais. Tad šįkart atsigręžkime į tas institucijas, kurios turi mokyklai pagelbėti.

Akivaizdu, kad nuotoliniam mokymui tinkamai nepasirengta ir antro karantino laikotarpiu. Mokytojams trūksta mokymo priemonių (ypač skaitmeninio turinio), kai kuriems – internetinės prieigos ar elementarios kompiuterinės įrangos. To stokoja ir dalis mokinių.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) duomenimis, 3 600 mokinių turi kompiuterinę įrangą, bet neturi prieigos prie interneto, o dar 5 000 mokinių neturi nei įrangos, nei prieigos prie interneto. Tai gan dideli skaičiai. Nedera pamiršti, kad šitie skaičiai ŠMSM atstovo buvo pateikti Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo ir mokslo komitete 2020 m. gruodžio antrą dieną, pristatant tai kaip pozityvą – didžiulį sumažėjimą nuo pirmo karantino laikotarpio.

Apskritai, man susidaro įspūdis, kad neretai į ugdymą mokykloje žvelgiama kaip į podukrą, retkarčiais numetant skanesnį kąsnelį, bet laikant alkaną. Tik kas toji piktoji pamotė?

Mano galva, akcentas turi būti ne čia, o kad beveik 9 000 dar praktiškai negali dalyvauti nuotoliniame mokymesi. Šitie skaičiai pateikiami jau senokai, savivaldybėms išdalinus 35 000 kompiuterių ir planšečių. Todėl išvada peršasi pati – ŠMSM ir jai pavaldžios ar kitos institucijos atitrūko nuo realybės ir, matyt, užsiliūliavo ar paklydo skaičių magijoje.

Jei mokytojai ir kūliais vartytųsi, būtų sudėtinga ar net neįmanoma šiuos vaikus įtraukti į nuotolinį mokymą/si. Aišku, mokyklos ieško įvairių sprendimų (perduoda užduotis, ieško priemonių ar internetinės prieigos ir pan.). Tik nepamirškime, kad šie mokiniai daugiausia priklauso socialiai jautrioms šeimoms. O kur dar specialiųjų poreikių vaikai? Jiems turėtų padėti švietimo pagalbos specialistai. Bet šitų specialistų labai trūksta – Nacionalinės švietimo agentūros teigimu, „norint užtikrinti bazines švietimo pagalbos paslaugas, reikia papildomai įsteigti apie 4640 etatų“. Tai kaip mokytojui dirbti? Dera rimtai susimąstyti, nes tik visai nesuprantantys ugdymo proceso gali numoti ranka į pagalbą mokytojui arba pabarstyti mokyklai trupinius.

Atskira kalba apie skaitmeninį turinį. Jis neturėtų būti kuriamas tik pandeminiam laikotarpiui. Bet ar Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos bei Nacionalinės švietimo agentūros ir kitų institucijų darbuotojai išsiaiškino, kokios skaitmeninės laikmenos ar bent skaitmeninio turinio reikia mokytojui, kad jis galėtų tai veiksmingai panaudoti ugdymo/si procese?

Peržiūrėjus pateikiamą medžiagą kaip skaitmenizuotą, kartais iškyla asociacija su vaikystėje girdėtu posakiu: Skrenda du drambliai – vienas žalias, o kitas į dešinę. Nežinau, gal tiesiog kai kas slenka lengviausiu keliu, gal yra naudinga rengti suskaitmenintą, o ne skaitmenizuotą medžiagą. Paklausiau keliolikos mokytojų ir mokyklos vadovų dėl pdf formato vadovėlių. Jie aiškiai pasakė, kad jiems tokia mokomoji medžiaga nereikalinga. Be to, nepamirškime, kad atnaujinamos bendrojo ugdymo programos.

Tad gal ir visai logiškas mokyklų vadovų prašymas leisti savo nuožiūra pagal mokinių poreikius panaudoti mokiniui skirtus 40 Eur (dabar tegalima panaudoti 30 proc. įrangai įsigyti). Juk skaitmeninis turinys sunkiai skinasi kelią, o kai kurioms mokykloms trūksta įrangos.

Apskritai, man susidaro įspūdis, kad neretai į ugdymą mokykloje žvelgiama kaip į podukrą, retkarčiais numetant skanesnį kąsnelį, bet laikant alkaną. Tik kas toji piktoji pamotė? Išvadas greitai padarys švietime ir švietimui dirbantys. Tik man keista, kad dar iki šiol nesuprantama ir į ugdymą klaidingai žvelgiama ganėtinai madingu vadybiniu požiūriu – indėlis (angl. input) ir išeiga (angl. output).

Ugdyme yra labai svarbus pats procesas, o užtikrinti jo veiksmingumą mokytojui ir nepadedama. Mokytojas užspendžiamas bet kokia kaina siekti rezultatų. Ypač akademinių. Neabejotinai jie yra svarbūs, bet net ir po lietaus karštą dieną baravykai ant asfalto nedygsta... Laikas suprasti, kad jei mokytojas dėl įvairių priežasčių negalės tinkamai organizuoti ugdymo/si (mokymas/is – sudėtinė dalis), tai ne tik norimų rezultatų nesulauksime, bet silpnės ir mokinio mokymosi motyvacija, silps mokytojo pedagoginis optimizmas. O daugeliu atvejų jis ir yra mokytojo pedagoginės veiklos variklis.

Be abejo, galima ir toliau galvoti, kad mokykla palauks, kaip nors kebliose situacijose išsisuks ar pan. Bet tada nedera pamiršti, kad spaudžiamas ir dusinamas jau sunkiai pakeliamų sąlygų mokytojas nepajėgs užtikrinti visaverčio ugdymo/si proceso. O politikai ir atsakingieji už bendrojo ugdymo mokyklos veiklą ir toliau skęs tauškaluose ir jokio proveržio švietime nebus. Tada teks galutinai patikėti, kad pažadukų kokybės mantros tapo užkalbėjimu ir ugdymo ar švietimo kokybė tėra nesusipratusio žmogaus deklamacijos dalis.

Prof. habil. dr. Vilija Targamadzė yra Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotoja

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Mėgaukis šiandien

Laimė jaustis saugiai

Video

11:59
01:00:04
01:26

Sodo ir daržo ekspertai

Mes turėsim kūdikį!

Esports namai

Puiki sveikata – mažiau išlaidų

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min