TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Vilis Normanas: Lietuvos ateitis: gilesnė integracija į ES arba išnykimas

Šaltinis: 15min
0
A A

Šiandieninė Europos Sąjunga panaši į projektą, kurio autoriai neapsisprendžia, kaip jį baigti: bandyti tobulinti ar leisti pamažu numirti. 2008-ųjų ekonominė krizė išryškino milžinišką prarają tarp Briuselio biurokratijos ir daugelio ES šalių nuotaikų. Net Didžioji Britanija, atrodo, yra nepatenkinta, kaip klostosi įvykiai šioje Sąjungoje. Lietuvoje nepatenkintųjų dar daugiau – būtent dėl to, prieš artėjantį Lietuvos pirmininkavimą ES, reikėtų užduoti sau klausimą – kokie yra galimi Lietuvos ir šios Sąjungos ateities scenarijai?

Vilis Normanas
 

Kad Briuselis susimovė, galima matyti ne tik iš pietinių valstybių ekonominio chaoso, - kur kas vaizdžiau tai atskleidžia stiprėjančios nacionalistinės nuotaikos daugelio narių politinėse arenose. Nacionalizmas yra ne staiga pabudusių perversiškų jausmų savam kraštui išraiška, o atsakas į briuselišką politiką: šis simbolinis grįžimas prie antivertybių žymi desperatišką bandymą „atkeršyti“ už abejingumą, kurį ES biurokratai iki šiol laiko nepakeičiama Realpolitic.

Net Lietuvoje, kur ES dalijami milijonai, atrodo, turėtų garantuoti amžiną meilę ir ištikimybę šiai Sąjungai, regime visiškai priešingą vaizdą: Briuselis nuolatos sulaukia kaltinimų dėl „skverbimosi“ į lietuviškas vertybes ir savo „iškrypusių“ vertybių diegimą. Kas yra tos lietuviškos vertybės – niekas nežino. Bet visi puikiai žino, kas jos nėra. Vertybėmis nelaikomos nei žmogaus teisės, nei tolerancija, nei laisvė ar demokratija. Viską apibendrina runkeliškas šūkis: „Lietuva – lietuviams!”, kurį galime šifruoti kaip raginimą statyti antrąją kinų sieną, nors iš tiesų jis tik atspindi nusivylimą ES ir, kalbant S. Žižeko terminais, – neišgyventą Oidipo kompleksą.

Dabar visai nesvarbu, kokie buvo Lietuvos Respublikos piliečių lūkesčiai prieš stojant į ES, svarbiau tai, kad jie tikrai nepasiteisino. Artėjančių Seimo rinkimų prognozės tai patvirtina: pačios populiariausios yra autoritarine retorika besispjaudančios partijos, tarsi visas problemas išspręstų tvarka, teisingumas ir darbas. Ir jokių iškrypėliškų vertybių! Kaip matote, čia tikrai neužsimenama nei apie žmogaus teises, nei apie kokią nors pagarbą ar laisves. Nes: kam to reikia? – paklaustų lietuvis, ir nesuprastų, jei kas nors bandytų paaiškinti.

Bet dėl to nepradėkime manyti, kad nusivylimas ES kaip nors susijęs su kokiomis nors vertybėmis. Vertybės visuomet pasitelkiamos tik tam, kad leistų išreikšti neracionalizuojamus jausmus. Psichoanalitikai seniai pastebėjo, kad žmogus, pavydintis kaimynui geresnio gyvenimo, pirmiausia stengiasi įžvelgti jame esensialistinį „blogį“ ir laiko jį iš prigimties amoraliu, pasileidusiu žmogumi. Ta pati „logika“ pagimdė ir antisemitizmą, todėl nereikėtų jos nuvertinti, kaip eilinės traumos. Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje“, Robertas van Vorenas atskleidžia labai nemalonią tiesą: žydai Lietuvoje buvo nekenčiami dar iki holokausto. Jokio racionalaus paaiškinimo šiai neapykantai neįmanoma rasti. Vienintelis paaiškinimas – tai neįsisąmoninta neapykanta geriau gyvenantiems, protingesniems, tiems, kurie mąsto. Hitleriui tokie į jį nepanašūs žmonės irgi nepatiko.

Dabar lygiai tokia pati neapykanta jaučiama tiems, kuriuos simboliškai atspindi Briuselio biurokratai: turtingi, protingi, laimingi. Lietuvoje tai išimtys. Briuselyje – taisyklė. Bet ne tik tai – iš tiesų didžiausias pasaulyje biurokratijos aparatas nesugeba vykdyti jokios nesurežisuotos politikos.

Briuselis iki šiol yra Realpolitic spektaklio vieta: jo tikrumu netiki net tie, kas turi įsijausti į ką nors sprendžiančių žmonių vaidmenį. Kiekvienas europarlamentaras ar eurokomisaras stengiasi iš paskutiniųjų, kad įtikintų, jog nuolatos dirba savo šalies labui, bet jeigu gražias kalbas konvertuotume į priimtus politinius sprendimus, pamatytume, kad bankrutavome. Bankrutavome, žinoma, politine prasme, finansine prasme buvimas Briuselyje prilygsta sėkmei loterijoje. Bene geriausiai tai iliustruoja buvusio EP pirmininko J.Buzeko pavyzdys: Lenkijoje visiškai nepopuliarus politikas tapo vienu iš svarbiausių Briuselio biurokratų ir susikrovė nemažą turtą, bet niekas negalėtų pasakyti, koks jo sprendimas atnešė nors minimalią „apčiuopiamą“ naudą. Atidesni politikos apžvalgininkai pastebėjo, kad J. Buzekas, perėmęs geriausias makevializmo tradicijas, stengėsi kuo daugiau kalbėti ir kuo mažiau daryti. Politologas M.Edelmanas spektaklį, kurį rengia politikai, laiko daug svarbesniu už sprendimus, kuriuos politikai priima, nes rinkėjai balsuoja ne už tai, kas ir kokius sprendimus priėmė, o už asmenines simpatijas: grožį ir šou elementus.

J. Buzeko makevializmą išryškino Baltarusijos atvejis: kalbos liejosi į visas puses, bet veiksmai taip ir liko anapus Briuselio Politikos Teatro.

Kodėl tai svarbu? Ar nėra daugiau apie ką kalbėti? Kalbėti visada yra apie ką, bet kuomet bandome suprasti, kuo taip nusivylė daugelis ES narių, negalime ignoruoti kasdienio pasaulio faktų: matydami, kad Sąjunga tėra daug kalbančių ir dar daugiau uždirbančių žmonių susirinkimo vieta, „paprasti“ piliečiai negali tverti iš pykčio. Jau geriau lietuvis badaus, nei matys, kad jo tėvynainis laimingai gyvena Briuselyje. Ir tai tikrai nėra vien lietuvių problema.

Savo neįgalumą ES atskleidžia kiekvieną kartą, kai reikia imtis svarbių sprendimų. Tuomet daug tauškianti ir mažai dirbanti biurokratinė mašina užstringa. Tai suprantama – ji nesuprojektuota ką nors spręsti. Jos architektai naiviai įsivaizdavo, jog užtenka ekonominę sąjungą apiberti žmogaus teisių ir tolerancijos gynybos žiedlapiais ir niekas nepamatys kitų trūkumų.

Prisiminkime Graikijos atvejį: tuomet ne ES sprendė savo pačios likimą, o Prancūzijos ir Vokietijos vadovai. Daugiau nei akivaizdu, kad tokia Sąjunga negali ilgai gyvuoti. Tai, kad ji vis dar gyva – irgi savotiškas stebuklas. Tiek Didžiajai Britanijai, tiek Skandinavijos šalims iš šios Sąjungos – jokios naudos.

Tad kalbant apie ateities scenarijus, nereikia ignoruoti fakto, jog ES jau seniai nebeturi „paprastų“ piliečių palaikymo. Nors tai slepiama ir joks politikas garsiai nedrįsta to pasakyti, bet jeigu dabar vyktų referendumas Lietuvoje, mes netaptume Briuselio rengiamo šou dalyviais.

Gyvenimas Lietuvoje, kuri jau ne taip trumpai yra ES narė, net neprimena Vakarų šalių. Ką ten Vakarų – net iki Lenkijos toli: Lenkijoje uždirbama daugiau, o kainos žemesnės.

Nors dažnas lietuvis dėl visko kaltina būtent ES, tikroji tiesa ta, kad be ES Lietuva dabar gyventų dar blogiau. Daug blogiau. Briuselio biurokratija, kad ir kokia neįgali politinių sprendimų atžvilgiu, visgi nešykšti pinigų narėms, kurios netoli dviejų didžiųjų totalitarizmo židinių Europoje. Tie milijonai, kurie plaukia į korumpuotų valdininkėlių kišenes, yra tarsi duoklė už tai, kad priešas liktų kuo toliau už vartų. Nereikia apsimesti, kad Europa nesupranta J.Stalinui besimeldžiančio V.Putino siekių. Naujasis šaltasis karas – ne E.Lucaso fantazija, o Kremliaus Realpolitic.

Nesunkiai galime įsivaizduoti ir Lietuvos išstojimą iš ES – džiūgaujantys patriotai labiausiai pradžiugintų kaimynus, su kuriais ir šiaip palaikomi draugiški santykiai: A.Lukašenką ir V.Putiną. Kaip vaizdžiai neseniai pareiškė vienas nacionalistas, daugelį žmonių reikėtų sušaudyti, dar kitus bent jau įkalinti ir pakankinti. Dėl ko? Kas čia per klausimas? Vardan tos Lietuvos.

Blogiausiu iš visų įmanomų scenarijų – Lietuvos nutolimo nuo ES atveju, ši šalis nė per žingsnį nepajudėtų jokios nepriklausomybės link. Mažoji Rusija, kaip taikliai Lietuvą apibūdino L.Donskis, apskritai nesupranta, kas yra laisvė. Ir nepanašu, kad artimiausiu metu suprastų.

Tai pagrindžia ne tik priešiškumas ES, vakarietiškų „vertybių“ baimė, visko, kas civilizuota išsižadėjimas, ne, tai daug geriau pagrindžia per daugiau nei dvidešimt tariamo nepriklausomybės metų taip ir neišmoktos elementarios politinės pamokos, todėl istorija grėsmingai kartojasi ir galima sutikti su K.Marxu – „Pirma kaip tragedija, vėliau kaip farsas“.

Dabartinė – farso situacija ir ją įkūnijančios nacionalistinės nuotaikos, be abejo, yra ilgesio Sovietų Sąjungai ir neapykantos geriau gyvenantiems išraiška. Nereikia manyti, kad Stokholmo sindromas aplenkė Marijos žemę. Kuomet priklausydama ES Lietuva gauna milijonus, kurių nemoka panaudoti, o jos piliečiai gali laisvai keliauti po visą Sąjungą, studijuoti užsienio universitetuose ir vis tiek juntamas milžiniškas priešiškumas „geradariui“, galime tik konstatuoti, kad vaikystės traumos peržengė sveiko proto ribas.

Visai nesunku įsivaizduoti, kokia dabar būtų Lietuva, jeigu ją valdytų autokratiniai teisuoliai arba fašistiniai nacionalistai, – ji taptų ne Mažąja Rusija, o identišku Rusijai politiniu dariniu.

Bet juk nereikia daug fantazuoti – nes tai gali virsti Lietuvos ateitimi. Jau dabar, jei nebūtų užsienio kompanijų valdomos žiniasklaidos, greičiausiai nebūtų ir laisvo žodžio. Lietuviški žiniasklaidos ruporai, kaip žinia, pateikia užsakytą tiesos versiją, nors mušasi į krūtinę ir pasakoja apie patriotizmą. Meilė irgi turi savo kainą.

O koks kitas scenarijus?

Kitas scenarijus, kuris sustiprintų visą Europą ir padėtų išvengti daugybės problemų, yra gilesnė integracija į ES ir pačios ES persigrupavimas į efektyvesnę Sąjungą. Planai, kaip tai padaryti, jau yra aptariami Briuselyje, bet kol kas juos labiausiai riboja būtent antibriuseliškos nuotaikos. Čia tikrai ne vieta užsiimti tų planų atpasakojimu, bet norėtųsi užduoti paprastą klausimą: ar kas nors įsivaizduoja, kad Lietuva pajėgi išspręsti esamas problemas ir sukurti savo žmonėms pakenčiamas gyvenimo sąlygas be kitų pagalbos? Taip gali manyti tik patriotai. Arba idiotai. Nors dažniausiai tai neatskiriamai susiję.

Tiek ES gerbėjai, tiek jos kritikai, tiek tie, kam prie širdies putiniškas valdymo modelis, turėtų mąstyti ne binarinėmis opozicijomis, bet visas alternatyvas mąstyti kartu. Ką tai reiškia? Jeigu mes kalbame apie ekonomiką ir norime didesnių atlyginimų, turime labai aiškiai suprasti, jog tai absoliučiai neįmanoma be ES pagalbos. Dabartinė finansų ministrė nuolatos kartoja vis tą patį: ar mes turime alternatyvas didesniems mokesčiams? Keista, kad tie didesni mokesčiai visuomet užkraunami tiems, kas mažiausiai uždirba ir niekada tiems, kas uždirba daugiausiai. Paaiškinimų nuolatos surandama. Nors tai mažų mažiausiai absurdas. Kaip didesni mokesčiai turtingesniems gali pakenkti valstybei? Niekaip. Jie tik gerokai pagyvintų ekonomiką.

Atsižvelgiant į tai, lietuviška politika gali žavėtis tik tie, kas daug uždirba ir beveik nemoka mokesčių. Visiems kitiems – tai žiauriau nei spjūvis į veidą.

Tad klausimas: ar turime alternatyvų ES? Ne, bet jūs ir toliau galite manyti kitaip.

Kiekvienas mažas vaikas norėtų nieko neveikti, nuo nieko nepriklausyti bei laimingai ir ilgai gyventi. Dabartinė Lietuvos nuostata yra būtent tokia. Vaikiška ir runkeliška – „Lietuva – lietuviams!”. Nepaklausiant: „ir kas iš to?“.

Turbūt atsakymas galėtų būti toks: mes saugome savo tradicijas. Taip, tikrai reikia saugoti tai, ko niekas ir už dyką neimtų. Ir net jei kas nors mokėtų, aš vis tiek neskaityčiau brangiausiai valstybės finansuojamų „Kukučio baladžių“.
Meilė akla, tas tiesa, tai rodo emigracijos mąstai. Bet prieš tai, kol visi neišvyko skleisti lietuvybės idėjų į Vakarų fabrikus, norėtųsi paklausti: ar čia tikrai nėra žmonių, kurie meilę tėvynei rodytų keldami jos ekonomiką ir gerindami socialines ir kultūrines sąlygas? Kitaip sakant, ar čia esama netraumuotų patriotų? Atsakymas į šį klausimą lems, kuris ateities scenarijus virs realybe.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Vilis Normanas

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min