Vėliau duodamas interviu „The Economist“ Macronas taip pat taikliai pastebėjo, kad JAV galvojo, jog grasinimais ir tarifais prispaus Kiniją, tačiau viskas baigėsi tuo, kad pati paleido milžinišką subsidijų savo pramonei programą.
Buvęs ilgametis Europos centrinio banko vadovas, Mario Draghi, pernai sakė, kad „nei JAV, nei Kinija nebežaidžia pagal taisykles“.
Praėjo metai, per kuriuos, atrodytų, įvyko neįtikėtinai daug. Nekalbant apie dar vienus metus brutalaus karo Ukrainoje. Tiek Draghi, tiek Macrono žodžius šiandien suprasti galbūt šiek tiek lengviau ir esantiems toli nuo pasaulinės politikos. Svarbu pažymėti ir tai, kad šie žodžiai buvo ištarti JAV valstybės vairą dar laikant Joe Bidenui.
Galėtume nusikelti ir dar vieną JAV kadenciją atgal, kai 2017-aisiais metais kalbėdamas tame pačiame Sorbonos universitete Emanuelis Makronas kvietė sukurti europines saugumo pajėgas iki 2020-ųjų metų, kad jos suteiktų Europai „galimybę veikti autonomiškai“.
„Europa, kurią pažįstame, yra per silpna, per lėta ir pernelyg neefektyvi. Bet tik Europa gali suteikti mums įrankius veikti pasauliniame lauke kovojant su didžiaisiais iššūkiais“, – tuo metu sakė Macronas.
2017-aisiais Europos „pabaigos“ idėjos taip pat buvo itin populiarios, nes gyvenome pačiame Brexito įkarštyje.
Tačiau tuo metu Europos politikoje atgimė nauja frazė – „strateginė autonomija“. Galimybė Europai veikti visiškai autonomiškai, turime pripažinti, nebuvo realizuota, nors buvo sutarta dėl nuolatinių europinių pajėgų mobilizavimo.
Turime pripažinti ir kad šis Macrono pasiūlymas buvo ypatingai savalaikis – juk kas daugiau buvo britų premjero bandyta suburti „norinčiųjų koalicija“, jei ne siekis panaudoti europines pajėgas intervencijai į konfliktą?
Galima tik spėlioti, ar šios funkcijos nebūtų galėjusios atlikti tikros europinės pajėgos, jei būtume sugebėję pajudėti toliau šiuo klausimu. Tačiau kaip rodo patirtis ten, kur sutarti pavyko – pavyzdžiui mažiau nei dveji metai iki Ukraino karo sutarus dėl pirmojo europinio gynybos fondo, kuris galėtų teikti karinę paramą, kur yra europiniai įrankiai – ten atsiranda ir europinė politinė valia.
Dėl to matant tai, ko pritrūko, būtų šiurkšti klaida konstatuoti, kad šis periodas nepastūmėjo Europos vienybės link. Verta prisiminti ir tai, kad Europa šiandien yra didžiausia Ukrainos donorė pasaulyje – jau paskirta parama siekia beveik 140 milijardų eurų, o jau dabar planuojama papildoma parama – dar beveik 100 milijardų.
Nepaisant visų iššukių, šiandien ir daugelio lietuvio akys vis labiau krypsta į savo žemyną. Dar ne taip seniai buvę aršiausiais JAV simpatikais, nesibodėję smerkti žmonių už bet kokią abejonę dėl JAV ryžto veikti drauge ir išvien su Europa, bet kokias europinės gynybos iniciatyvas vadinę „grėsme NATO" dabar viešai apeliuoja į Vokietiją, Prancūziją, Lenkiją kaip mūsų saugumo atramas.
Dar ne taip seniai abejoję Vokietijos saugumo pajėgomis Lietuvoje, ne visai išmintingai saugumo politiką laikę savotišku „švedišku stalu“, kur Lietuva turi prabangą rinktis užsienio partnerius lyg užtepelę bandelei prie pusryčių stalo, šiandien jau rikiuojasi eilėje prie naujojo Vokietijos kanclerio nuotraukoms.
Kaip tik šiandien, Europos dieną, Prancūzija su Lenkija pasirašys dvišalę bendradarbiavimo sutartį saugumo ir ekonomikos srityse. Tai taip pat bus pirmas žingsnis diskusijoje dėl bendradarbiavimo ir atominio atgrasymo klausimu. Pirmą savo darbo dieną Lenkijoje apsilankė ir naujasis Vokietijos kancleris. Nekalbant apie tai, kad ir mūsų pačių gynybos finansavimas remiasi į Europos Komisijos pasiūlytą 800 milijardų eurų paramos paketą gynybai.
Ir tai ne vyksta ne tik mūsų gimtajame žemyne. Gegužės 8-ą dieną Kanados užsienio reikalų ministrė pareiškė Melanie Joy pareiškė, kad „Kanada yra labiausiai europietiška iš visų ne Europos valstybių, todėl mes norime būti arčiau Europos.”
Kiekvienais metais Europos dieną žymime tam, kad prisimintume garsiąją Roberto Šumano deklaraciją, kuria prasidėjo pirmieji žingsniai link karo nualintos Europos bendrystės. Nėra frazės Schumano deklaracijoje, kuri būtų dažniau primenama, nei sakinys, kad „Europa nebus pastatyta per dieną.“ Ką reiškia statyti Europą? Statyti Europą reiškia keistis. Dabartinis periodas pokyčių pareikalavo iš visų. Švedija ir Suomija atsisakė savo istorinės neutralumo politikos ir prisijungė prie NATO. Vokietija, pirmą kartą nuo II Pasaulinio Karo pabaigos, planuoja dramatišką gynybos plėtrą.
Prancūzija ir Lenkija pamiršta Žako Širako laikus, kai Prancūzijos prezidentas pareiškė, kad „rytų ir centrinės Europos valstybės buvo prastai užaugintos“ – apeliuodamas į Lenkijos meilę JAV. Šiandien ir Lenkija demonstruoja JAV, kad turi abejonių jų santykiais, ir Prancūzija siekia glaudesnio bendradarbiavimo su vis dar JAV prioretizuojančia Lenkija. Ir Lietuva, regis, pirmą kartą nuo nepriklausomybės atgavimo laikų, vis labiau supranta, kad net ir Švedija netiki „švediškais stalais“, o mes nuo geografijos nepabėgsime. Sako nepakeičiamų nėra, tačiau mūsų draugai, esantys čia, šalia, yra nepakeičiami. Labai gali būti ir kad tai vieninteliai draugai, kuriuos iš tiesų turime.
1950-aisiųjų gegužės 9-ąją, paskelbus Schumano deklaraciją, realiai įvyko lygiai toks pat dalykas. Vokietija ir Prancūzija po dviejų žiauriausių pasaulinių karų žmonijos istorijoje, perlipo savo baimes ir nuoskaudas, nes buvo priverstos pažvelgti į pasaulį, kuris reikalavo vienybės. Taip prasidėjo „Europos statybos“. Ir todėl visur Europoje šiandien skambės priminimas, kad Europos Sąjunga – tai visų pirma yra taikos projektas. Lygiai tas pats vyksta ir šiandien. Visur Europoje.
Šiandien yra ta diena, kai nepaisant slogių antraščių ar gąsdinančių naujienų, turėtume surasti laiko sąžiningai apmąstyti Europos taikos projektą. Šiandien yra Europos diena. Kaip tik šiandien naujasis popiežius Leonas XIV laikys ir savo pirmąsias mišias. Belieka tik prisiminti pirmuosius jo, kaip popiežiaus, ištartus žodžius: lai taika būna su mumis visais.
