Sekite 15min Google
Spalio 9 d. paskelbta Europos Komisijos analizė, paremta TALIS 2024 tyrimo duomenimis iš 23 ES šalių, atskleidžia ir daugiau iššūkių. Tik 63,8 proc. mokyklų vadovų yra dalyvavę mokyklos administravimo mokymuose, o 37,2 proc. per artimiausius penkerius metus ketina palikti vadovo profesiją, įskaitant planuojančius išeiti į pensiją.
Šiame kontekste neseniai pristatytas „Švietimo kelrodis“, kuriame siūloma didinti mokyklų vadovų autonomiją, yra proga permąstyti jų vaidmenį. Dirbdama VDU licėjuje „Sokratus“ matau, kad vadovo sprendimai lemia ne tik ugdymo organizavimą, bet ir mokytojų motyvaciją, bendruomenės pasitikėjimą bei mokyklos kryptį. Nors mano patirtis pirmiausia susijusi su privačiu švietimo sektoriumi, klausimas bendras visiems: ar galime reikalauti atsakomybės už rezultatus, jei nesuteikiame pakankamai laisvės priimti sprendimus?
Mokyklai reikia lyderio, o ne nurodymų vykdytojo
Studijuodama magistrantūroje susipažinau su mokyklų vadovais iš įvairių Lietuvos regionų. Vienur kuriamos tarptautinės klasės, kitur įgyvendinami išskirtiniai projektai ar ieškoma naujų ugdymo būdų. Šios patirtys parodė, kiek daug gali nuveikti iniciatyvūs žmonės, turintys aiškią mokyklos viziją.
Tačiau vien vizijos nepakanka, jei vadovas neturi galimybių jos įgyvendinti. Tikroji autonomija prasideda tada, kai jis gali ne tik vykdyti nurodymus, bet ir priimti sprendimus, atitinkančius konkrečios mokyklos poreikius. Kiekviena bendruomenė skirtinga, todėl vienodi sprendimai nebūtinai visur duoda vienodus rezultatus. Jei norime stiprių mokyklų, turime leisti jų vadovams ne tik administruoti, bet ir kurti.
Mokytojų trūkumo vien vadovų pastangomis neišspręsime
Viena sudėtingiausių mokyklos vadovo užduočių – suburti ir išlaikyti stiprią mokytojų komandą. Kai kurių dalykų specialistų rasti ypač sunku, o juos suradus būtina sukurti sąlygas, kad jie norėtų likti. Galime kalbėti apie modernias mokyklas ir pažangų ugdymą, tačiau be mokytojų šie tikslai liks tik popieriuje.
Jei norime stiprių mokyklų, turime leisti jų vadovams ne tik administruoti, bet ir kurti.
Problemos mastą atskleidžia PISA tyrimo duomenys. Net 30 proc. Lietuvos mokinių mokėsi mokyklose, kurių vadovai nurodė, kad mokytojų trūkumas bent iš dalies trukdo ugdymui. Dar 53 proc. mokinių lankė mokyklas, kuriose ugdymui trukdo mokymo priemonių trūkumas, o 27 proc. – mokyklas, kuriose kliūtimi įvardyta nepakankama fizinė infrastruktūra.
Vadovai turi ieškoti sprendimų, motyvuoti darbuotojus ir atsakingai naudoti išteklius. Tačiau pedagogų rengimas, profesijos patrauklumas ir mokyklų aprūpinimas yra visos švietimo sistemos atsakomybė. Negalime reikalauti geresnių rezultatų, nesuteikdami realių galimybių jų siekti.
Ar mokyklų vadovus pakankamai ruošiame vadovauti?
Mokyklos vadovas šiandien turi būti ir švietimo ekspertas, ir vadybininkas, ir komandos lyderis. Iš jo tikimasi gebėjimo valdyti pokyčius, spręsti konfliktus, motyvuoti darbuotojus ir telkti bendruomenę. Tačiau Europos Komisijos duomenys rodo, kad mokyklos administravimo mokymuose yra dalyvavę tik 63,8 proc. tyrime dalyvavusių šalių vadovų.
Pati studijuodama švietimo vadybą įsitikinau, kiek vertės suteikia platesnis požiūris į organizacijos valdymą. Vis dėlto vien vadybinių kompetencijų nepakanka. Šiuolaikinis švietimo vadovas – ne tik administracinių procesų koordinatorius. Jis turi gebėti derinti strateginį matymą, santykių su bendruomene kūrimą ir atsakomybę už bendrą rezultatą.
Mokykloje kasdien susitinka skirtingi lūkesčiai ir poreikiai. Stipri mokykla prasideda nuo pasitikėjimo tarp vadovo, mokytojų, mokinių ir tėvų. Jo negalima sukurti įsakymu – pasitikėjimą reikia pelnyti kasdieniais darbais ir sprendimais.
Manau, kad viena svarbiausių vadovo savybių yra gebėjimas telkti žmones, juos įkvėpti ir motyvuoti siekti bendrų tikslų. Net ir tada, kai vienu metu tenka spręsti daugybę sudėtingų klausimų, vadovas turi išlikti žmogumi, kuris mato platesnę perspektyvą, tiki savo komanda ir padeda jai neprarasti motyvacijos. Juk mokyklos bendruomenei reikia ne tik žmogaus, kuris priima sprendimus, bet ir lyderio, kuris įkvepia judėti pirmyn.
Ne mažiau svarbus nuoširdus rūpestis tuo, ką darai, ir atsakomybės jausmas. Vadovavimas mokyklai nesibaigia užvėrus kabineto ar mokyklos duris. Išeidama namo neretai kartu išsinešu ir neišspręstus klausimus, mintis apie mokinius, mokytojus ar laukiančius sprendimus. Kartais geriausios idėjos gimsta visai ne darbo vietoje, o tuomet, kai atsitrauki nuo kasdienių užduočių. Man atrodo, kad mokyklos vadovui pirmiausia turi nuoširdžiai rūpėti žmonės ir tai, kokią aplinką jiems kuriame.
Kita būtina savybė – gebėjimas pripažinti klaidas ir iš jų mokytis. Vadovaujant organizacijai neišvengiamai pasitaiko sudėtingų situacijų, kai sprendimus reikia priimti greitai, neturint visų atsakymų. Ne visi jie vėliau pasirodo buvę teisingi. Tačiau stiprus vadovas nėra tas, kuris niekada neklysta. Priešingai, jis geba pripažinti, kad suklydo, įvertinti pasekmes ir ieškoti geresnio sprendimo. Toks pavyzdys svarbus ir mokyklos bendruomenei, nes parodo, kad klaidos nėra silpnumo ženklas, o galimybė augti.
Pasitikėjimas taip pat turi būti abipusis. Negalime tikėtis, kad mokytojai pasitikės vadovu, jei jis pats nepasitiki jų kompetencija ir sprendimais. Todėl man svarbu suteikti žmonėms erdvės veikti savarankiškai, išklausyti jų nuomonę ir išlikti patikimai net sudėtingiausiose situacijose. Tikiu ir atvirų durų principu – ne tik tiesiogine, bet ir emocine prasme. Vadovas turėtų būti žmogus, pas kurį mokytojas, mokinys ar tėvai galėtų ateiti pasitarti, išsakyti nerimą ar pasidalyti idėja, žinodami, kad bus išgirsti. Būtent iš tokių kasdienių, kartais visai mažų veiksmų ir gimsta stipri mokyklos bendruomenė.
Kai biurokratija užgožia ugdymą
Apie administracinę naštą kalbame ne vienus metus, tačiau problema niekur nedingsta. 2025 m. organizacijos „Švietimas #1“ kartu su „Remi Consulting“ atliktas kokybinis tyrimas atskleidė, kad su ugdymu tiesiogiai nesusijusioms administracinėms užduotims gali būti skiriama iki 50 proc. mokyklų vadovų darbo laiko. Nors tai nėra visų Lietuvos mokyklų vadovų darbo laiko vidurkis, šis rodiklis leidžia suprasti problemos mastą.
Tai laikas, kurį vadovas galėtų skirti mokytojų komandai, ugdymo kokybei ar bendruomenės poreikiams. Dokumentai ir atskaitomybė būtini, tačiau ar kiekvienas administracinis reikalavimas iš tiesų padeda siekti geresnių rezultatų?
Dirbdama privačioje mokykloje nuolat keliu klausimą, kokią vertę vienas ar kitas sprendimas kuria mokiniui. Ne kiekviena nauja iniciatyva yra reikalinga vien todėl, kad ji nauja, ir ne kiekviena atlikta užduotis reiškia pažangą. Vadovo laikas ribotas, todėl pirmiausia jis turėtų būti skiriamas tam, kas iš tiesų gerina ugdymą.
Daugiau laisvės – bet ir daugiau atsakomybės
Didesnė mokyklų vadovų autonomija savaime negarantuoja geresnių rezultatų. Laisvė priimti sprendimus turi eiti kartu su kompetencija, aiškia vizija ir atsakomybe už pasekmes. Tačiau be galimybės savarankiškai veikti sunku tikėtis tikros lyderystės.
Manau, kad autonomija duoda rezultatų tik tada, kai mokykla aiškiai žino, kokių tikslų siekia, turi kompetentingą komandą ir gali priimti sprendimus, atsižvelgdama į savo bendruomenės poreikius. Vien suteikti daugiau laisvės nepakanka, jei vadovui trūksta išteklių, pagalbos ar galimybių įgyvendinti savo sumanymus. Savarankiškumas turi būti paremtas pasitikėjimu, tačiau kartu būtina gebėti įsivertinti, ar pasirinkti sprendimai iš tiesų gerina mokinių ugdymo kokybę ir visos bendruomenės savijautą.
Svarbu suprasti ir tai, kad skirtingoms mokykloms gali reikėti skirtingų sprendimų. Tai, kas pasiteisina vienoje bendruomenėje, nebūtinai bus veiksminga kitoje. Todėl vadovams būtina suteikti galimybę eksperimentuoti, ieškoti naujų ugdymo organizavimo būdų, analizuoti rezultatus ir prireikus keisti kryptį. Mokykla, kurioje bijoma suklysti ar nukrypti nuo įprasto veikimo modelio, vargu ar gali tapti vieta, skatinančia mokinių kūrybiškumą, savarankiškumą ir drąsą mokytis.
Švietimo sistemoje turėtume siekti paprastos pusiausvyros: aiškiai sutarti, kokių rezultatų tikimės iš mokyklų, tačiau suteikti jų vadovams daugiau erdvės patiems spręsti, kaip tų rezultatų siekti. Autonomija neturi reikšti veikimo be kontrolės. Priešingai – vadovas turi gebėti pagrįsti savo sprendimus, įvertinti jų rezultatus ir prireikus pripažinti klaidas.
Jei šiandien galėčiau pakeisti tris dalykus Lietuvos švietimo sistemoje, pirmiausia siekčiau, kad kontrolės kultūrą keistų pasitikėjimu ir atsakomybe grįstas valdymas. Mokyklų vadovai turėtų būti vertinami kaip savo srities profesionalai, gebantys priimti sprendimus, o ne vien kaip institucijų nurodymų vykdytojai. Pasitikėjimas nereiškia atsakomybės atsisakymo – priešingai, jis įpareigoja vadovą atsakingai naudotis suteikta laisve.
Antra, daugiau dėmesio skirčiau realiems rezultatams, o ne formaliam procesų įgyvendinimui. Juk svarbiausia ne tai, kiek ataskaitų parengė mokykla ar kiek dokumentų užpildė jos vadovas, bet kokią naudą priimti sprendimai sukūrė mokiniams, mokytojams ir visai bendruomenei. Turėtume dažniau klausti ne tik to, ar viskas atlikta pagal nustatytą tvarką, bet ir to, ar pasirinktas veikimo būdas iš tiesų padėjo pasiekti geresnių rezultatų.
Trečia, suteikčiau mokykloms daugiau galimybių pačioms vertinti savo veiklą, mokytis iš klaidų ir ieškoti veiksmingesnių sprendimų. Jei kiekvienas žingsnis griežtai apibrėžtas, o bet koks nukrypimas nuo įprastos tvarkos vertinamas kaip problema, erdvės tobulėjimui lieka labai mažai. Kaip gali augti vadovas ar visa mokyklos bendruomenė, jei nesuteikiame jiems galimybės patiems analizuoti rezultatus, pripažinti, kas nepavyko, ir išbandyti kitokius sprendimus?
Galiausiai turime apsispręsti, kokių mokyklų vadovų norime – tokių, kurie nepriekaištingai vykdo nurodymus, ar tokių, kurie geba telkti žmones, prisiimti atsakomybę ir kurti pokytį. Jei tikimės iš jų lyderystės, turime suteikti ir sąlygas jai atsiskleisti. Nes stipri mokykla prasideda ne nuo dar vienos ataskaitos ar naujo reikalavimo, o nuo žmonių, kuriems pasitikime kurti geresnį ugdymą.
