Tačiau šiemet šį tylų susikaupimo laiką pertraukė paradoksali šventė – linksmas socialdemokratų sąskrydis. Galima būtų nusišypsoti ir pasakyti: kiekviena partija turi teisę bendrauti su savo nariais. Tačiau kai tokia šventė vyksta šiomis istorinės atminties dienomis, o tuo pat metu Seime įregistruojami įstatymų projektai, stabdantys procesą – ši šypsena užstringa gerklėje.
Desovietizacija – tai ne kerštas, o tautos brandos testas. Tai pastanga atkurti teisingą istorinį pasakojimą, išvalyti viešąją erdvę nuo simbolių ir ženklų, menkinančių mūsų laisvės kovas. Tai pagarba žuvusiesiems ir įsipareigojimas ateities kartoms. Šis procesas dar nebaigtas, o jau bandomas sustabdyti – ne šauksmais, o tyliai, koreguojant formuluotes ir pristabdant įgyvendinimą.
Ir dar blogiau – kai kurie šių projektų autoriai – tai mokytojų diplomus kitados apsigynę žmonės, kurie patys mokė istorijos, politologijos ir visuomenės pagrindų. Šiandien jie tampa veikėjais, kurie prisideda prie bandymo perrašyti tuos pačius dalykus, kuriuos kadaise mokė saugoti.
Šioje situacijoje išryškėja ir kita neraminanti tendencija – socialdemokratų vadovaujamos valdančiosios daugumos atviras, sistemingas nepagarbos demonstravimas opozicijai. Profesionaliai parengti, argumentais ir kultūrinės bendruomenės lūkesčiais grįsti opozicijos įstatymų projektai – ypač kultūros srityje – atmetami be diskusijų, be klausimų, net be formalaus vertinimo. Tiesiog todėl, kad tai – opozicijos siūlymai. Tokia laikysena peržengia politikos etiką ir artėja prie patyčių. Tai ne stiprios valdžios elgesys – tai silpnos demokratijos simptomas.
Tuo pat metu valdantieji skelbia dar vieną žinią – šįkart kultūros žmonėms ir jų auditorijai. Pridėtinės vertės mokesčio padidinimas meno ir kultūros renginiams nėra tik biudžetinis sprendimas. Tai vertybinis pareiškimas. Kai teatras, koncertas ar muziejus tampa brangesnis, tai reiškia, kad kultūra tampa ne visiems, o tik tiems, kurie gali už ją susimokėti.
Ar galima dar aiškiau pasakyti, kad kultūra nėra prioritetas?
Nesuklyskime – kalbame ne apie komfortą, o apie tautos išlikimą. Kultūra yra ne papuošalas, ne laisvalaikio pramoga. Tai mūsų atminties struktūra, mūsų tapatybės stuburas, mūsų visuomenės atsparumo pamatas.
Šiandien, kai informaciniai karai ir propagandos vektoriai taikosi į mūsų istorinę sąmonę, kai siekiama ištrinti ribas tarp aukos ir budelio, kai bandoma supainioti vertybes, kultūra tampa paskutiniu bastionu, kuriame dar laikosi tiesa.
Teatras, kuriame žmogus susitinka su savo sąžine. Koncertų salė, kurioje atgyja tautos dvasia. Paroda, kurioje prabyla laikas. Tai ne prabangos ženklai – tai erdvės, kuriose formuojasi pilietinis imunitetas. O kai jas apmokestini dar labiau – atimi galimybę augti tiems, kurie jau ir taip gyvena kultūros paraštėse.
Valstybė, kuri taupo kultūros sąskaita, iš tiesų taupo savo ateities sąskaita.
Galima priimti biudžetinius sprendimus, galima diskutuoti dėl fiskalinės drausmės. Bet kai jie tampa sistemingu kultūros menkinimu, kai kartu su desovietizacijos stabdymu išauga kultūrinės atskirties rizika, turime teisę klausti: kas vyksta su mūsų valstybės vertybiniu kompasu?
Praėjusiais metais mes priėmėme svarbiausią kultūros dokumentą per visą atkurtos Lietuvos istoriją – Kultūros politikos pagrindų įstatymą. Jame aiškiai pasakyta: kultūra – tai strateginis valstybės išteklius. O šiandien? Žingsnis po žingsnio tarsi bandoma pamiršti, ką patys pasirašėme. Lyg netrukus kažkas pasakytų, kad ir partizanų kova buvo „pilietinis nesusipratimas“.
Tikiu, kad Lietuvos žmonės tai mato. Kad šviesūs, atsakingi ir sąžiningi piliečiai neleis sugrąžinti mūsų į sovietinio mąstymo ūkanas. Bet tam reikia ne tylos, o aiškaus žodžio. Nes kai tylime, istorijos ratas ima suktis atgal.
Kultūra turi būti prieinama visiems – ne tik kaip pramoga, bet kaip būtinybė. Kaip oras, be kurio dūsta mūsų bendruomeninė sąmonė. Kaip šviesa, be kurios apanka mūsų pilietiškumas.
Branginkime tai, kas formuoja mūsų sielą – ne dėl praeities, o dėl ateities.
