Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Juozapaitis: Šaudymas sau į kojas

Šaltinis: 15min
0
A A

Profesorius Vytautas Juozapaitis Netrukus sulauksime pirmųjų naujos Seimo kadencijos metinių, tačiau, stebint valdančiųjų partijų, desperatiškai mėginančių išlaikyti valstybės vadžias, veiksmus bei girdint jų retoriką, tenka konstatuoti, kad ne vertybiniu ir toli gražu – ne ideologiniu pagrindu susivienijusios politinės jėgos taip ir nepajudėjo iš rinkimų ažiotažo išprovokuotos elgsenos, kurios svarbiausias tikslas – ne kurti, o suvedinėti sąskaitas už opozicijoje praleistus ketverius metus bei visaip neigti „buvusiųjų“ pastangas neleisti nuskęsti valstybei.

Nei neprikausomų tarptautinių ekspertų, nei Tarptautinio valiutos fondo Europos departamento vadovės besąlygiškas ir oficialus Lietuvos ekonomikos „sveiko augimo“ pripažinimas nedaro įspūdžio įsismarkavusiems politikams, tobulai įvaldžiusiems demagogijos pradžiamokslį: po kiekvieno klausimo, nepriklausomai nuo srities ir temos, kiekvienas save gerbiantis „valdantysis“ pirmiausia iškoneveikia „konservatorius“, o kompetentingam ir kostruktyviam atsakymui, deja, nebelieka laiko.

Visa tai būtų galima paversti juokais ir pasidžiaugti „galingųjų“ sąmoju bei gebėjimu „pastatyti į vietą“ silpnesniuosius... Tačiau, graudulys apima, kai pradedi skaičiuoti darbus. Realius darbus, nuo kurių pagerėtų gyvenimas tų paprastų žmonių, kuriuos taip pompastiškai buvo ruoštasi „išgelbėti“ nuo beširdiškos dešiniųjų valdžios.

Dėl istorinio teisingumo tenka pripažinti, kad šiek tiek jautrumo ir glaudaus ryšio su piliečiais tuometinei Vyriausybei nebūtų trukdę, tačiau toks ciniškas ir garbingų žmonių draugijoje įprasto padorumo ribas peržengiantis elgesys, kokį demonstruoja dabartinis kabinetas, dar ilgai liks nepasiekiamas rekordas. Žaidimas ne pagal taisykles – taip pavadinčiau kairiųjų politinius žingsnius, neturinčius nieko bendro nei su socialdemokratijos ištakomis, nei su priešrinkiminiais pažadais, juo labiau – nei su solidžia ir prognozuojama valstybės politika.

Po kiekvieno klausimo kiekvienas save gerbiantis „valdantysis“ pirmiausia iškoneveikia „konservatorius“, o kompetentingam ir kostruktyviam atsakymui, deja, nebelieka laiko.

Tokius teiginius derėtų pailiustruoti pavyzdžiais, tačiau jų sąrašą paprasčiau būtų rasti atsivertus Seimo posėdžių, Vyriausybės valandų stenogramas ir „buldozeriu“ prastumtų įstatymų registrą.

Tačiau viena sritis, kuri rėkte prašosi pagalbos ir globos, tikrai neliks mano komentaro nuošalėje: tai – kultūra. Kultūra, kaip neatsiejama visuomenės švietimo dalis, kurią išeliminavus iš valstybės sąrangos sistemos neliktų svarbiausios prioritetinės strateginės krypties, kurios tema taip noriai manipuliuojama ir mėgaujamasi eilinių rinkimų metu.

Ko gero, bene vienintelis Vyriausybės narys, kuris nuo pirmosios savo darbo dienos deklaruoja paramos kultūrai kaip valstybės strateginės svarbos sričiai būtinumą, yra kultūros ministras. Kita vertus, būtų keista, jeigu būtų kitaip... Tiesa, kol kas tie žodžiai tėra teorinės prielaidos, niekaip nerandančios palaikymo nei koalicijos partnerių demonizuojamoje „Politinėje taryboje“, nei Vyriausybėje, nuo kurios politinės valios ir priklauso pačios pažeidžiamiausios srities tarnautojų ir jų vykdomų darbų bei jų rezultatų ateitis.

Graudu ir liūdna stebėti koalicijos partnerių palikto vienišo Kultūros ministerijos vadovo Šarūno Biručio permanentines pastangas įrodinėti aksiomas, kurių turinį privalėjo išmokti kiekvienas vidurinį išsilavinimą turintis pilietis, nekalbant apie universitetuose diplomus įgijusius Vyriausybės narius arba atsakingų ministerijų klerkus, kurie neretai valdo politikais save vadinančius ministrus.

Interneto platybės ir įvairių valstybinių institucijų leidiniai pilni politinio lygmens vadovų citatų, kaip antai: „Kultūros darbuotojai neturi kentėti dėl to, kad kažkada į jų problemas buvo numota ranka, o ir kultūros darbuotojai per daug kultūringi, kad pradėtų streikuoti. Todėl, net ir žinodami, jog valstybė šiemet neskirs papildomų pinigų kultūros darbuotojų atlyginimams didinti, šiandien sutarėme, kad Kultūros ministerija paruoš visus reikiamus dokumentus, kad bibliotekininkai jau liepos mėnesį matytų teorines atlyginimo padidėjimo galimybes“. Šie Š. Biručio autorystei priklausantys žodžiai buvo paviešinti dar šių metų vasario 11 dienos Kultūros ministerijos tinklalapio naujienų skiltyje.

Liepos mėnuo jau senokai baigėsi, o bibliotekininkai ne tik nepajuto net minimalaus atlyginimų padidėjimo, bet ir žadėtos teorinės galimybės kontūrų jiems nebuvo lemta išvysti... Beje, ši citata, kaip ir Vyriausybės vadovų paskelbti pažadai bei įstatymu įtvirtinti įsipareigojimai, kasdien Seimo narius pasiekia viltį praradusių Lietuvos miestelių ir kaimo vietovių bibliotekų darbuotojų laiškuose – atvirukuose, kuriais įspėjamosios akcijos „Neužmirštuolės“ formatu kultūros darbuotojai subtiliai primena apie senkančią kantrybę...

Daugelis tų garbių žmonių, pastūmę į šoną išdidumą, jausdami atsakomybę už savo išlaikomus vaikus ar net savo jaunesnius kolegas, neretai kęsdami nepriteklių ir pažeminimą, vis nepraranda vilties.

Štai vienas iš kelių dešimčių mano elektronį paštą pasiekusių laiškelių, kurio autorės vardą paviešinti be jos leidimo nedrįstu : „Laba diena. Didžiai gerbiamas Seimo Nary. Kreipiuosi į Jus Dėl atlyginimų padidinimo, kaip ir visi kultūros darbuotojai. Turėdama 36 metus darbo vienoje bibliotekoje stažą, pensijos tegausiu 598 litus, juk tai visiškas skurdas bus senatvėje. Maldaujame, padėkite, ypač sunku jaunoms bibliotekininkėms, turinčioms šeimas! Man skriaudos jau neįmanoma atitaisyti!“

Turėdama 36 metus darbo vienoje bibliotekoje stažą, pensijos tegausiu 598 litus, juk tai visiškas skurdas bus senatvėje. Maldaujame, padėkite, ypač sunku jaunoms bibliotekininkėms, turinčioms šeimas!

Žinoma, energetinio saugumo, ekonominio valstybės stabilizavimo bei fiskalinės drausmės įstatymo kontekste tokios „smulkmenos“ tik suvirpina orą ir sukelia erzelį, nes, anot už valstybės finansus atsakingų pareigūnų, minėtos srities tarnautojai nesukuria jokios pridėtinės vertės, o tai reiškia, kad niekaip nėra naudingi valstybei ir jos ekonomikai. Juolab kad „galingieji“ puikiai žino, kad kultūros žmonės yra per daug kultūringi ir niekada nedrįs kaip nors drastiškai reikalauti teisės ramiai dirbti ir gyventi oriai.

Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Vyriausybė, prisidengusi Konstitucinio Teismo nutarimu, Seime ir vėl „buldozeriu“ prastumia įstatymus, įpareigojančius padidinti (atstatyti) atlyginimus daugiausiai uždirbantiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams, pasmerkdama mažiausiai uždirbančius kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos darbuotojus žeminančiai laukti savo eilės... Ir tai padaro pačiu brutaliausiu būdu, arogantiškai atmesdama nuoširdžią opozicijos pagalbą.

Apie socialinį teisingumą bei žmogiškąjį jautrumą šiuo atveju jau nebetenka ir kalbėti. Tačiau sunku suvokti ir tokios „šaudymo sau į kojas“ politikos tikslą: arba tai yra toli siekiančios strategijos taktinis manevras, arba... nesuvokiančių savo veiksmų pasekmių neatsakingų pareigūnų elgesys, kuris turi būti sustabdytas nedelsiant.

Pabaigoje norėčiau priminti labai paprastą, bet itin svarbų apibrėžimą: politika – tai sudėtinė kultūros dalis, kaip ir kultūra yra neatsiejama politikos dalis. Bent taip turėtų būti...O kaip Jūs galvojat, gerbiami kolegos...?

Prof. Vytautas Juozapaitis yra Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min