Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vytautas Sinica: Kaip apsaugoti vaikus smurto visuomenėje?

Šaltinis: 15min
8
Skaitysiu vėliau
A A

Vytautas Sinica Žiniasklaidoje šiomis dienomis atrodo, kad Lietuvoje plinta tikra smurto epidemija. Vaikai sumušti Kėdainiuose, Kelmėje, Lazdijuose, Vilniuje. Gal tai tris mėnesius nesiliaujantis Majausko ir Šakalienės kartojimas, kad šiuo metu įstatymai leidžia mušti vaikus, paskatino tokį proveržį? Ne. Smurto jau seniai yra tiek, kiek jo šiuo metu matome.

Nesuvokiamai daug. Abejojantiems tą liudija Kėdainių Matą gelbėti bandęs Kauno vaikų ligų klinikų vadovas R. Kėvalas. Pasak jo, sumuštus kūdikius ir naujagimius tenka gelbėti kiekvieną mėnesį. Paprasčiausiai smurto prieš vaikus pataisų svarstymo fone kiekvienas toks atvejis atsidūrė po padidinamuoju stiklu ir pasiekia skaitytoją.

Visa tai stebint neišvengiama išvada, kad vaiko gerovės sistema Lietuvoje visiškai neveikia. Kai neveikia kitos valstybės politikos šakos, pasekmės būna pakenčiamos – pastatomi nelegalūs namai, nelegaliai iškertami miškai, kažkas lieka nenubaustas už „įsisavintus” pinigus, nutiesiami keliai, kuriais niekas nevažiuoja, ar pastatomi muziejai, kurių niekas nelanko. Kai neveikia vaiko gerovės sistema, žūva ir kenčia vaikai – mažiausi ir silpniausi iš mūsų, tie, kuriais turėtume pasirūpinti pirmiausiai.

Nesėkmės šioje srityje savo tragiškumu gali būti lyginamos tik su biopolitikos ir nacionalinio saugumo nesėkmėmis. Ir galbūt tai tiesiog bendražmogiška, bet niekas taip neuždega ir nesuvienija (kita vertus, nesuskaldo) Lietuvos, kaip vaikų nelaimės. Lietuvių į gatves neišvaro praktiškai jokia, kad ir žalingiausia reforma, tačiau tą palyginti nesunkiai padarė pedofilijos byla Garliavoje ar iš mamos Norvegijos tarnybų paimtas Gabrielius. Abejingų akivaizdžiai nepaliko ir nuo tėvų smurto mirštančių vaikų istorijos. Reaguojant į Kėdainiuose po patėvio sumušimo žuvusio keturmečio mirtį, tūkstančiai žmonių, nemaža dalimi organizuoti įžymybių, visais prieinamais kanalais pradėjo reikalauti politikų kažką daryti, kad būtų apsaugoti vaikai.

Ko neįvertino žvaigždės?

Deja, tragedijos akivaizdoje pamatėme, kad pramogų pasaulio atstovai kartais nori ir gali būti prasmingų socialinių pokyčių varikliu, bet gali ir geromis intencijomis dar labiau paklaidinti visą jais sekančią auditoriją. Rodos, būtent taip nutiko šiuo atveju. Pagrįstai pasipiktinę aktoriai, o kartu su jais ir didelė dalis visuomenės nesuprato poros absoliučiai esminių dalykų apie Šakalienės ir Majausko pataisas.

Pirma, kad jų siūlomas išplėstinis smurto apibrėžimas jokia prasme nėra reikalingas apsaugoti mušamiems ir juo labiau užmušamiems vaikams. Tą labai aiškiai pasakė ir tragediją komentavę teisininkai. Šiuo metu Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 10 straipsnis draudžia vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis, o 56 straipsnis – „vengti arba nevykdyti pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką, žiauriai elgtis su vaiku ar kitaip piktnaudžiauti savo teisėmis“.

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas draudžia smurtą ir apibrėžia jį, išvardindamas galimas smurto formas: „veikimu ar neveikimu asmeniui daromą tyčinį fizinį, psichinį, seksualinį, ekonominį ar kitą poveikį, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą“. Šis įstatymas taikomas ir vaikams.

Baudžiamasis kodeksas nustato baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą (140 str.), sunkų (135 str.) ir nesunkų (138 str.) sveikatos sutrikdymą, net nekalbant apie nužudymą (129 str.), nes įsikišimas reikalingas gerokai anksčiau. Jei auka yra mažametis, tai – sunkinanti aplinkybė.

Baudžiamoji atsakomybė numatyta ir už vaiko nepriežiūrą: „kas piktnaudžiavo tėvo, motinos, globėjo ar rūpintojo arba kitų teisėtų vaiko atstovų teisėmis ar pareigomis fiziškai ar psichiškai gniuždydamas vaiką, palikdamas jį ilgą laiką be priežiūros ar panašiai žiauriai elgdamasis su vaiku, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų“ (163 str.).

Tačiau gal net visa tai neleidžia paimti vaiko iš smurtaujančios šeimos? Abejonių nepalieka Lietuvos savivaldybėse egzistuojantys Vaiko paėmimo iš šeimos tvarkos aprašai, kurie vis dar nesuprantantiems specialistams galėtų padėti susiorientuoti, kas turima omenyje įstatymuose kalbant apie skirtingas smurto formas.

Smurtas aprašuose apibrėžiamas per išsamiai, kad būtų galima viską pacituoti. Štai Vilniuje dar 2012 m. („prie Zuoko“) patvirtintame apraše kaip smurto forma nurodoma ir nepriežiūra, ir emocinis smurtas (tiesa, apibrėžiamos konkrečiau nei tą siūlo D.Šakalienė). Fizinis smurtas čia apibrėžiamas kaip „smurtiniai arba kiti neatsitiktiniai veiksmai, sukeliantys vaikui skausmą ir galintys sukelti sveikatos ir (ar) vystymosi sutrikimų, pasireiškiantys mušimu ranka ar įvairiais daiktais, spardymu, smogimu, stumdymu“. Sunku norėti detalesnio paaiškinimo, nebent pradėtume teisės aktuose vardyti namų apyvokos daiktus, kurių griebiasi smurtautojai.

Papildomas smurto prieš vaikus apibrėžimas dar viename įstatyme niekuo nepadėtų fizinį smurtą ar kitokį pavojų patiriantiems vaikams. Problema Lietuvoje yra ne nepakankami teisės aktai, o aplaidus ir atmestinis jų įgyvendinimas.

Koks šio ilgo citavimo moralas? Tiek Kėdainių rajone, tiek kitur mušami vaikai jau dabar galėjo ir turėjo būti paimti iš pavojingos aplinkos, o matant, kad pavojus gali kilti – galėjo būti taikoma pagalba šeimoje. Papildomas smurto prieš vaikus apibrėžimas dar viename įstatyme niekuo nepadėtų fizinį smurtą ar kitokį pavojų patiriantiems vaikams. Problema Lietuvoje yra ne nepakankami teisės aktai, o aplaidus ir atmestinis jų įgyvendinimas. Vaikus apsaugoti turinčios tarnybos dažnai nemato ar net matydamos ignoruoja krizines situacijas šeimose. Prie šių priežasčių grįšime, tačiau galima konstatuoti, kad problema yra ne smurto sąvoka, o savo darbo neatliekančios tarnybos. Taigi, antra, kaip pripažino ir Saulius Skvernelis, vien smurto apibrėžimas nepakeistų situacijos, nes tam būtina visuminė vaiko gerovės sistemos reforma. D.Šakalienės ir M.Majausko pataisos, kurių taip aktyviai reikalauta, jokia prasme nebuvo skubiai reikalingos.

Iš kitos pusės suklysta ir keikiant alternatyvias pataisas pateikusius septynis Seimo narius. Jie kaltinti, kad siūlo palikti nedraudžiamas fizines bausmes ir nepriežiūrą. Abiem atvejais, tai netiesa. Fizinių bausmių minėjimas vienoje pataisų vietoje išbrauktas iš įstatymo, nes jos jau patenka į „septyneto“ siūlomą smurto sąvoką.

Klausti, kodėl greta smurto eksplicitiškai nepaminėtos ir fizinės bausmės, kaip kad savo laidoje P.Urbšio primygtinai klausė R Miliūtė, yra tas pats, kas išgirdus, jog universitetai atsirado XI a., klausti, kodėl nepaminėta, jog tai įvyko viduramžiais. Gi nepriežiūra buvo ne išbraukta, o tiesiog perkelta prie pagrindinių įstatymo sąvokų.

Nesusipratimai, regis, kyla iš to, jog teisės aktai nėra publicistika ir reikalauja tikslaus bei neperteklinio sąvokų vartojimo. Garsūs žmonės nenorėjo to suprasti. Simptomiškas šiuo atveju 20 000 sekėjų feisbuke turinčios Dainos Bosas pasisakymas, kad fizinių bausmių terminą „reikia kartoti šimtą kartų. Kartoti, kartoti ir dar kartą kartoti. Ir labai griežtai kartoti bei bausti. Kol visi įsisavins, kad bet kokios formos smurtas yra nusikaltimas“. Tai širdies, bet ne racionalaus proto kalba. Diskusijose dėl smurto prieš vaikus, emocijos aiškiai paėmė viršų.

Pamesta atsakomybė

Sunku pasakyti, kokios priežastys lemia, kad teisiškai galintys išgelbėti vaikus tarnautojai to nedaro. Per mažai socialinių darbuotojų, gėdingai maži jų atlyginimai, per ilgus darbo ir nuolatinio kontakto su prievarta metus susiformuojantis „atbukimas“ smurtui, nenoras provokuoti skundų dėl atimtų vaikų – gali susidėti daug psichologizuotų veiksnių, kurie visi paaiškina, bet ne pateisina.

Atslūgus pirmajai pykčio ir skausmo bangai, o Seimui pažadėjus neeilinę sesiją, prasidėjo kiek blaivesnės atsakingų už situaciją paieškos. Vienų akys krypo į Seimą, kitų – į socialinius darbuotojus, prokuratūrą ir Vaiko teisių kontrolierę. Jei sutinkame, kad problema slypi įgyvendinime, kaltųjų reikia ieškoti būtent šiose tarnybose.

Sunku pasakyti, kokios priežastys lemia, kad teisiškai galintys išgelbėti vaikus tarnautojai to nedaro. Per mažai socialinių darbuotojų, gėdingai maži jų atlyginimai, per ilgus darbo ir nuolatinio kontakto su prievarta metus susiformuojantis „atbukimas“ smurtui, nenoras provokuoti skundų dėl atimtų vaikų – gali susidėti daug psichologizuotų veiksnių, kurie visi paaiškina, bet ne pateisina.

Neseniai iškilo dar vienas tragiškas situacijos aspektas. Prieš porą metų iškilus iniciatyvai naikinti globos namus ir vietoje to ruošti profesionalius globėjus ir šeimynas, globos namai iš tiesų pradėti naikinti, tačiau globėjų rengimo programa taip ir neįsivažiavo. Vietų likusiuose vaikų namuose tapo taip mažai, kad esant reikalui paimti vaiką, jo dažnai tiesiog nebėra kur dėti. Socialiniai darbuotojai pradėjo kalbėti apie tai, jog jiems nurodoma visada stengtis palikti vaiką šeimoje, nes jam nėra kitos vietos. „Realaus pavojaus vaikui“ kartelė taip netikėtai ir drastiškai pakilo iki kone mirtinų auštumų. Velnias slypi detalėse.

S. Skvernelis teisingai pareiškė, kad būtini smurto prieš vaiką konstatuoti nesugebėjusių institucijų darbo tyrimai ir jų atsakomybė. Keista, bet Vaiko teisių kontrolierė Edita Žiobienė apie tai nekalba. Nekalba ji ir apie prastą socialinių darbuotojų ir kitų vaikus apsaugoti turinčių tarnybų darbą, klaidingus kaltės ar tyčios nerandančių prokurarų sprendimus. Tie patys darbuotojai, kurie neįžvelgė smurto prieš nužudytą Matą, iš D.Šakalienės gautų leidimą laisvai interpretuoti tokius terminus kaip „individualumo nepripažinimas“. Šakalienės pataisų ilgamečiai šalininkai (D.Pūras, R.Dičpetrienė) giria E. Žiobienę už vienos iš savo funkcijų vykdymą – reguliariai teikiamas pastabas dėl teisinės bazės tobulinimo D.Šakalienės siūlomu būdu. Tačiau tai kone paskutinė įstatyme nurodoma kontrolieriaus funkcija.

Pirminės – prižiūrėti vaiko teisių apsaugos įgyvendinimą ir inicijuoti tyrimus. Kitose šalyse, ypač Lenkijoje, stebimas aktyvus vaiko teisių kontrolieriaus darbas šioje srityje. Lietuvoje to nėra, po kiekvienos nelaimės E.Žiobienė gūžčioja pečiais, baksnoja pirštu į Seimą dėl esą trūkstamų teisės aktų ir tuo labai primena taip pat amžinai dėl VRK nesėkmių nekaltą Zenoną Vaigauską. Klausant kalbų Seime, šiuo metu panašu, kad pirštinę Seimui nuolatos metanti E. Žiobienė gali pagaliau sulaukti tautos atstovybės dėmesio.

Ką daryti?

Kaltieji aukų neprikels. Būtina reforma, kuri leistų išvengti aukų ateityje. Priklausau stovyklai manančiųjų, kad šios reformos turėtų orientuotis į pagalbos šeimai priemones ir tarnybų stiprinimą, o ne smurto sąvokos plėtimą. Kaip minėta, šalyje aidi šauksmas, jog „reikia kažką daryti“. Tai nevilties šauksmas. Jame visada susiduria būtinybė ir nežinomybė. Susiduria ir dabar.

Net portalų apklausos rodo, kad visi situaciją sekantys piliečiai neabejoja, jog būtina reformuoti vaiko gerovės sistemą. Tačiau iš tiesų beveik niekas nežino kaip. Pora Seimo narių ir buvusi Žmogaus teisių stebėjimo instituto komanda tobulai naudojasi tragedijos fonu savo siūlomam sprendimui išpopuliarinti. Tai vilioja, nes norisi tikėti, kad kažkas žino sprendimus nuo didžiausio mūsų košmaro, juolab tikėti, kad sprendimas toks greitas ir paprastas.

Tokiu būdu atsiranda keisčiausi dalykai: viena tiesa apie tai, kas yra smurtas, siūlomas baigtinis sąrašas „teisingų“ kalbėtojų vaiko teisių tema, socialiniuose tinkluose atviru tekstu minima „žiniasklaidos pareiga padaryti, kad būtų priimtos D.Šakalienės pateiktos pataisos“, A.Tapino vykdomas beržinės košės gynėjų sekimas ir viešas gėdijimas.

Susidaro įspūdis, kad viešoji erdvė turi palaikyti ir kurstyti netikrą tikėjimą, jog žinome sprendimą nuo vaikų kančių. Tereikia norvegiškai aukšto smurto prieš vaikus standarto ir niekam neatskaitingos tarnybos užtikrinti jo laikymuisi.

Tačiau bėda ta, kad iš tiesų tenorime greitos kosmetinės išeities, nekalbame apie masinio smurto prieš vaikus šaknis ir priežastis, o už tėvų smurtą norime bausti pačius vaikus, kurių noras visada buvo ir bus gyventi su nesmurtaujančiais tėvais, o ne globėjais. Pasimetimą situacijoje galbūt geriausia ir liudija tai, kad D.Šakalienės siūlomą sprendimą iki šiol reklamuojame kaip „draudimą mušti“ ir kviečiame taip užkirsti kelią kitai tragedijai, nors akivaizdu, kad nuo tragedijų tokios pataisos nesulaikys, o mušimas seniai uždraustas.

Tikslių reformos žingsnių turėtų ieškoti SADM suburti srities specialistai, tačiau galima pasiūlyti bendro pobūdžio gaires. Socialinis darbuotojas kaip profesija šiandien atsidūrė panašioje padėtyje kaip ir mokytojas. Dėl mažų algų ir psichologiškai sunkių darbo sąlygų, tai nepatraukli profesija. Būtina kelti jos prestižą, didinant algas, keliant kartelę tarnautojams, sudarant sąlygas ir mokymus. Neatmestina galimybė, kad jeigu šioje tarnyboje netrūksta fizinį smurtą toleruojančių žmonių, reikalingas esminis šių tarnautojų korpuso atnaujinimas.

Kartu turėtų keistis darbo akcentai ir prieiga: socialinis darbuotojas ateina ne kontroliuoti ir teisti, o padėti šeimai, kuri nesugeba deramai auklėti vaiko pati. Jei reikalinga, įstatymas turi numatyti teisę ir pareigą rengti tėvams privalomas konsultacijas, „auklėti“ tėvus. Socialiniai darbuotojai darželiuose ir mokyklose turėtų dirbti ne tik su vaikais, bet ir su tėvais. Reikalingos programos ir konsultacijos krizę patiriančioms šeimoms: svarstant abortą, netekus darbo, patyrus smurtą, gimus kūdikiui (taip, kartais tai krizė), atsiradus neįgaliam šeimos nariui. Turi būti parengta ir efektyviai dalinama informacija apie paramą šeimoms, plėtojamos socialinės pagalbos priemonės (šeimos kortelės, kiti namų ūkio būklę lengvinantys sprendimai). Radikalaus supaprastinimo prašosi šiuo metu itin sudėtinga įvaikinimo procedūra.

Gerai tai, kad vaiko gerovės sistema po visų skandalų neišvengiamai turėtų sulaukti didesnio finansavimo. Šiuo metu socialinių darbuotojų tinklas yra labai retas, viską persmelkęs lėšų trūkumas. Reikia manyti, kad pinigų bus ir jie bus panaudoti tarnyboms stiprinti. Iki šiol kalbama vien apie tėvų kontrolę, tačiau turi būti kontroliuojamos ir pačios socialinės tarnybos. Būsimoji „žiobienė“ turėtų būti įstatymu priversta rimtai žiūrėti į savo pagrindines funkcijas.

Greta pagalbos šeimai gerinimo egzistuoja daug gilesnė problema – pačių tėvų elgesio keitimas. Tėvystės įgūdžių trūkumas, asocialus elgesys, masinis girtavimas ir palaidas gyvenimo būdas yra plačiai paplitę ypač šalies provincijoje. Karą alkoholiui jau paskelbė A. Veryga ir tikėtina, kad jame pasieks rezultatų. Nesunku pastebėti, kad dažniausias smurtautojas „šeimoje“ – patėvis sugyventinis, neturintis pernelyg šiltų jausmų sugyventinės vaikams. Tiek tai, tiek tėvystės įgūdžių trūkumas aiškiai rodo, kad valstybė turi pradėti rengti jaunuolius gyvenimui šeimoje.

Nesenose diskusijose dėl lytiškumo ugdymo dominavo kalbos apie prezervatyvus arba susilaikymą. Seksualinio elgesio klausimas svarbus, bet ne esminis. Dorinio ugdymo pamokos vyriausiose klasėse gali ir turi apimti ir rengimą darniam gyvenimui šeimoje, tėvystės ir bendrųjų socialinių įgūdžių (pagarbos, pakantumo, kantrybės, supratingumo, susivaldymo, kt.) ugdymą. Tik mokykla gali išvesti iš užburto rato, kai radikaliai susovietintose „tradicinėse“ šeimose augantys vaikai po to perima tėvų elgesio modelį. Yra vilties, kad ŠMM paskelbtas emocinių ir socialinių gebėjimų ugdymo planas nukreiptas į šiuos dalykus.

Galiausiai vaiko paėmimas iš tėvų, nors privalo būti reta ir kraštutinė priemonė, taikoma tik grėsmės vaiko sveikatai, psichikai ar raidai akivaizdoje, atitinkamais atvejais privalo būti vykdomas. Tai banalus teiginys, bet šiandien kaip tik to ir nėra. Tiek dėl nebuvimo, kur dėti paimtus vaikus, tiek dėl skundų baimės, tiek dėl procedūrų neapibrėžtumo pareigūnai vaiko nepaima net kai tai būtina. Vietoje smurto sąvokos plėtimo būtina tiksliau ir aiškiau reglamentuoti (tai nereiškia „supaprasti“) vaiko paėmimo iš šeimos tvarką. Apskritai vaiko gerovės sistemos procese girdėti šioje srityje dirbančias NVO, tėvų organizacijas, ekspertus ir tiesioginę patirtį turinčius tarnautojus. Politikai turėtų nustatyti tikslus ir palikti specialistams parinkti priemones.

Nedarykime „kažko“. Darykime gerai. Tik tvirtos šeimos ir stiprus nesusvetimėjusios visuomenės audinys gali būti atgimsiančios Lietuvos pagrindas.

Pinigus perskirstančios reformos įvyksta greitai, o piliečių elgesį keičiančios reformos – lėtai. Pakeisti elgesį, o ne tik spėti gelbėti vaikus iš „gaisrų“ turėtų būti pagrindinis reformos tikslas. Šiandien pasirinkę šį kelią, tikrai nesulauksime rezultatų per metus. Esmingai svarbu, kokia filosofija ir požiūriu į šeimą vadovausis būsimoji vaiko gerovės sistema. Keliai iš esmės du. „Žemyninis“ ar konservatyvus modelis suvokia šeimą kaip visumą, kurią reikia stiprinti, nes vaikui visada geriau gyventi biologinėje šeimoje ir valstybė visada pralaimi, kai yra priversta vaiką atskirti nuo šeimos. „Šiaurietiškas“ ar socialistinis modelis suvokia vaiką kaip atskirą nuo šeimos, o pastarąją kaip turinčią užtikrinti vaiko poreikius, bet neturinčią išskirtinių teisių į jo auklėjimą ar išskirtinės vertės jo sėkmingai raidai.

Vienas modelis sieks kiekvienu atveju išmokyti tėvus būti gerais tėvais, kitas modelis palyginti lengva ranka perskirstys vaikus iš gimdytojų globėjams. Guldyčiau galvą už pirmąjį modelį. Pagalba šeimoms turėtų veikti bent trimis kryptimis: rengimo šeimai programos ugdyti būtinus tėvystei ir šeimos gyvenimui įgūdžius ir vertybines nuostatas (rūpestingumas, ištikimybė, prisitaikymas, pasiaukojimas, etc.), vaiko gerovės tarnybos – būti sustiprintos, finansuotos, apmokytos, stebėti rizikos šeimas ir teikti joms nuolatinę pagalbą, o kraštutiniais atvejais, kai pagalba šeimai jau reiškia riziką vaiko raidai – paimti jį iš šeimos į saugesnę aplinką.

Šiandien atrodo, kad nirtulio ir skausmo pagauta Lietuva net nesusimąsto, kad stovi prieš šiuos du pasirinkimus ir tiesiog nori greičiau „kažką padaryti“. Nedarykime „kažko“. Darykime gerai. Tik tvirtos šeimos ir stiprus nesusvetimėjusios visuomenės audinys gali būti atgimsiančios Lietuvos pagrindas.

Komentarai: 8
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min