Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 14d. 10:20

Vytautas V.Landsbergis: Pridengti krūtine

Vytautas V. Landsbergis Krūtinė – toks didvyriškas organas, kurį karo metu naudoja tiek vyriškos lyties didvyriai, tiek moteriškos. Sovietmečiu mokyklose mums kaldavo į galvas apie Sovietų Sąjungos didvyrį tūlą Aleksandrą Matrosovą, kuris esą krūtine uždengė hitlerininkų kulkosvaidį ir tuo būdu kažką ten išgelbėjo. Tikriausiai bemaž visi vyresnio amžiaus žmonės girdėję šį stebuklingą karo epizodą – kaip drąsus karys savo kūnu uždengė šaudymo angą ir suteikė galimybę kovos draugams nugalėti priešą.

Interneto platybėse galima rasti kuo įvairiausių nuomonių apie šį mitinį karo nutikimą – ir kad Matrosovas buvo visai ne Matrosovas, o tik kažkoks vaikų kolonijos „auklėtinis“... Kiti gi teigia, kad Matrosovas buvo „štrafbato“ karys. Treti apskritai siūlo su karo medikais ar kitais specialistais pasiaiškinti minėto reiškinio realistiškumą – kaip krūtine uždengti stambaus kalibro kulkosvaidžio vamzdį.

Tačiau sovietinė karo meto propaganda neleido suabejoti minėto įvykio tikrumu. Dar daugiau – stichiškai ar „nuleistas iš viršaus“ tuomet atsirado net savitas „matrosovinis“ judėjimas, kai kiekviena divizija laikė garbe turėti „nuosavą Matrosovą“.

Sovietiniai laikai prabėgo, įpročiai nebūtinai... O ką, jei sovietinis mitologinis (krūtininio didvyriškumo) paveldas jau tapęs pasąmonine savastimi, mūsų naująja po'sovietine politine tautosaka? O ką, jei Matrosovo šmėkla norom nenorom persekioja ir naująsias politines Lietuvos kovas, tarsi nenumaldomas propagandinio karo obalsis?

II

Viena aišku, kad net ir šiais hibridinio karo laikais krūtinė tebelieka svarbus organas, kurios pagalba galima „paimti“ daugybę priešų. Arba susirasti politinių draugų. Už jos galima ir puikiai pasislėpti, idant niekas nematytų, kas gi toje politikoje darosi iš tikrųjų.

Tokio „neomatrosovinio“ metodo pradininkas Lietuvos politikoje manding būtų andainykštis Kėdainių kunigaikštis, sugalvojęs drąsią ir veiksnią politinę formulę – pakišti moters krūtinę priekin savęs, o pačiam įsitaisyti ant galinės sėdynės. Ir netgi ne bet kokios moters – o tokios, kuri viešumoje retsykiais pasirodytų paikiau arba net agresyviau už patį pakištuką.

(Ir aišku, kad be išlygų gintų savo vyriškąjį užnugarį!)

Tokiame fone pats kunigaikštis jau rodosi žymiai geresnis: juk visuomenė/rinkėjai norom nenorom šią situaciją lygina pakištuko naudai. Tuomet mąstoma – „toji moterėlė jau visiškai, o šitas – tai ne. Tas tai fainas...“

Palygina, bet nesutapatina – tokia šio nesudėtingo cirko triuko esmė.

Sovietiniai laikai prabėgo, įpročiai nebūtinai...

III

Lygiai tą patį matome ir dabar, kai jau kitas kunigaikštis – šviesiausiasis Naisių valdovas priekin savęs mandagiai „užleidžia“ agresyvią galingos bendražygės krūtinę, kad uždaužytų nedoruosius priešus. Du šūviai viena zuike – ir smūgis suduotas, ir užnugary palikęs kunigaikštis pasirodo kiek gerėliau, taikiau negu jo smogikė – „aš čia ne prie ko, aš tik stovėjau po medžiu...“

Klasika, vienžo. Tiesiai į taikinį.

Tokia politinio dueto (dviejų skirtingų milicininkų arba klounų – gero ir blogo) forma visada pasiteisina. Žmonės juk mėgsta Domino spektaklius – nekomplikuotus, lengvai virškinamus. Juokinga, konfliktiška. Netrūksta veiksmo bei erotikos.

IV

Ar yra būdų veikti prieš tokį beatodairišką krūtininį smogikiškumą?

Inteligentiškų priemonių turbūt nėra, arba jos iš karto pasmerktos pralaimėti. Nes ir „žinia“ tokio spektaklio siunčiama turbūt tik paprastesniam vartotojui, mėgstančiam snukiadaužį be gilesnės priežasčių analizės.

(Įsivaizduokim, jeigu koks inteligentas pijokui imtų aiškinti, jog negražu iš karto vos susitikus duoti snukin, pirma reikėtų pakalbėti kaip „su žmogum“ – turbūt jis akimirksniu liktų griežtai nesuprastas.)

Viena aišku, kad net ir šiais hibridinio karo laikais krūtinė tebelieka svarbus organas, kurios pagalba galima „paimti“ daugybę priešų.

Koks veikimas tąsyk galėtų būti veiksmingas? Gal smogikų psichoanalizė padėtų rasti atsakymų ar pasiūlytų būdų, kaip keisti situaciją.

Vienas būdas – krikščioniškoji meilė. Atkišti kitą žandą. Už cementinio smogiko pamatyti ir gyvą žmogų, kompleksuotą bei nelaimingą. Ir kalbėtis su juo, su jo tyliai rėkiančia būsena – tarsi jautriam pedagogui, atsidūrusiam agresyvių, neatmylėtų arba ilgai muštų vaikų apsuptyje.

Antras būdas – suprasti, kad besąlyginė meilė psichopato, mušeikos arba agresyvaus alkoholiko atžvilgiu gali būti tik didesnė pragaištis. Ir tada tiesiog atsakyti tąja kalba, kurią pašnekovas geriau supranta. Gal net kviesti policininką?

(Tik kaip atskirti – kuris policininkas geras, kuris blogas.)

Visgi reikia tikėtis, kad ateis laikas, kuomet tamsumų laikas jau bus prašalintas ir iš griežtojo policininko kelnaičių jau būsime išaugsime. Kai jau mokėsime susitarti „vardan Tos“, nebesiųsdami priekin savęs galingų didvyriškų krūtinių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min