Grįžkime prie G.Grasso. Būdamas 17 metų jis tarnavo Vermachto kariuomenėje. R.Wagneriu Adolfas Hitleris pasinaudojo skleisdamas savo karinę propagandą. Savaip „išvartęs“ filosofo Friedriecho Nietzes idėjas, Hitleris jomis rėmėsi kurdamas arijų ir antžmogių nacistinę ideologiją.
Ko gero, dėl sąsajų su nacizmu R.Wagnerio kūriniai ilgai buvo nepageidaujami SSSR scenose. G.Grasui teko pačiam vaduotis iš jaunatviško susižavėjimo Hitlerio ideologija ir savo brandesnes nuostatas pristatyti vėlesnėje kūryboje. Skaitytojai jam atleido, o 1999 m. jis buvo apdovanotas Nobelio premija.
Gal mes pernelyg skubame atsikratyti savo kultūros žmonėmis, beatoadairiškai griaudami jų atminimą žyminčius biustus, skulptūras ar paminklus, net jeigu jų kūryba pasitarnavo sovietinei ideologijai? Gal būtų praregėję, kaip G.Grasas, tik per anksti išėjo anapilin?
Viešai skelbiama, kad sprendimus dėl paminklų priima Desovietizacijos ar istorinės atminties komisija, bet ar žinome, kokiais kriterijais ji vadovaujasi, išskyrus ideologines ar politines tam tikrų komisijos narių nuostatas. O kaipgi tuomet pliuralistinėje demokratinėje visuomenėje išliks istorinė valstybės raidos atmintis, jei šiandien tam tikri istoriniai ženklai „raunami“ iš viešųjų erdvių?
Demokratinėje visuomenėje vis dar galioja sąžinės, minties, įsitikinimų, tyrinėjimų bei išvadų laisvė. Tą užtikrina ir mūsų Konstitucija. Nuomonių įvairovė ir pliuralizmas galimi tik vykstant atviram ir kritiškam dialogui, o ne svaidantis užkeikimų ir pasmerkimų ietimis.
Žurnalistų, propagandistų ir politikų mėgstama sąvoka „valstybės istorinė atmintis“ nėra istorijos mokslo dogma, o tik pastangos formuoti vientisą istorinės atminties naratyvą, kuris, deja, kartais prasilenkia ir su istorijos mokslo logika, ir konstituciniais minties laisvės principais.
Tik nedemokratinės visuomenės yra grindžiamos „vieningu istorinės valstybės atminties“ naratyvu, kurį visiems privalu suprasti, paklusti ir net interpretuoti vienodai. Tokia buvo ir SSSR tvarka. Tai labai ryšku ir dabartinėje Rusijoje. Bet kodėl mūsų visuomenėje vieninteliu neklystančiu arbitru tapo Desovietizacijos komisija? Nuomonių ir naratyvų laisvė juk niekur nedingo, tai yra demokratinės ir pamatinės vertybės, kurių neturėtų aprobuoti jokios komisijos.
Sutinku, kad paminklai Leninui ar Kapsukui virto sovietine stabmeldyste: jų paskirtis buvo nuolat visiems priminti apie teisingus vadus. Panašiai vyko ir tarpukario Lietuvoje, kai imta masiškai statyti paminklus Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, nors emocijos čia buvo visai kitos – šlovingos gimtojo krašto praeities grąžinimas į miestų ir miestelių aikštes labiau sietinas su pasididžiavimu šalies istorija negu politinių veikėjų kultu.
Poetė Salomėja Nėris patyrė daug asmeninių dramų, o mirė neramiais 1945 m. Kaip sakė kunigas Mykolas Krupavičiaus, jos kūryba ideologiškai buvo „išprievartauta“. Tad ir vertinimai neturėtų būti vienpusiai.
Senojoje Vakarų Europoje nieko nestebina, kad ir Paryžiaus centre per Seną yra permestas Rusijos pastatytas ir caro Aleksandro vardu pavadintas tiltas. Jis tokiu pavadinimu žinomas iki šiol. Tiltas simboliškai sujungia Eliziejaus laukų alėją su Napoleono pastatytais bei Prancūzijos karo šlovę primenančiais Invalidų rūmais, kuriuose, beje, „ilsisi“ su Rusija kariavusio paties Napoleono palaikai.
Tad istorijos peripetijos sukuria savo sąsajas, kurios iš šių dienų perspektyvos sunkiai suprantamos. Štai Drezdene verta pamatyti restauruotą Vokietijos demokratinės respublikos (VDR) laikų ideologinę freską su atitinkamu paaiškinimu, ką ji simbolizuoja. Negriauna vokiečiai to meno paminklo, mat jie kitaip suvokia istorijos kontekstą. Vakariečiai, matyt, jaučiasi tvirtesni ar atsparūs neigiamoms įtakoms iš kitur, todėl jie ramiai stebi, kaip šiuolaikinėse erdvėse suartėja buvę ideologiniai priešai, pvz., Bordžijos ir jų nunuodytas Orsinis, Kromvelis ir jo nukirsdintas monarchas Karolis I.
Lietuvoje, Lenkijoje ar Ukrainoje keistai atrodytų caro Aleksandro (Stalino ar Suvorovo) vardo prospektas, įsiliejantis į Nepriklausomybės (Rezistentų, Partizanų, Kosciuškos) aikštę. Mums, kitaip nei prancūzams, sovietinė okupacija vis dar kraujuojanti žaizda. Ir nesvarbu, kad per sovietmetį būta įvairių Lietuvos kultūros pasiekimų, kuriais šiandien didžiuojamės. Skausmas palieka stipresnį prisiminimą negu gėris ir grožis.
Lietuvoje kaip ir kitose sovietinę okupaciją išgyvenusiose ir grįžimo į Europą kelią pasirinkusiose šalyse naujausiųjų laikų istorija – vis dar kovų arena. Galbūt tai net istorija, o labiau – politologija.
Kai kas bando aiškinti, kad noras išsaugoti ideologiškai nepriimtinus paminklus tolygus sovietinės praeities garbinimui ar tvirtinimui, kad „prie ruso buvo geriau“. Paminklų saugotojus net norima priskirti „penktajai kolonai“. Tai labai nutolę nuo realybės, kurią patyrė tikrąją penktąją koloną turėjusi Ispanija. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad mes vis dar negalime diskutuoti apie neseną praeitį. Nes viskas per arti ir skausminga.
Tad norėtųsi tikėtis, kad išmoksime atsirinkti, kuo sovietinę ideologiją šlovinantys paminklai skiriasi nuo tarybmečio laikotarpio prasmingų skulptūros darbų. Neskubėkime jų šalinti iš savo viešų erdvių, kad jaunoji karta įsižiūrėtų į Salomėjos Nėries veidą ir įžvelgtų skulptoriaus iškaltą skausmą – ar ne visų mūsų skausmas atsispindi jos suakmenėjusiame veide? Kokia būtų puiki istorijos pamoka, jeigu paminklas išliktų.
