Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Zigmas Vaišvila: Informacinė „provokacija“ prieš prezidentę (be Rusijos pagalbos)

Šaltinis: 15min
0
A A

Zigmas Vaišvila Spalio 31 d. prezidentė D.Grybauskaitė paskelbė, kad ji informuota apie informacines provokacijas, rengiamas prieš ją. V.Landsbergis tą pačią dieną nusprendė, kad tai gali padaryti ir Z.Vaišvila. Suprask, KGB. Provokacija? Taip. Tačiau kieno – Rusijos ar Lietuvos?

Valstybės požiūriu pasirodėme liūdnai. Net žinant, jog taip yra, profesionalumo ir diplomatijos prasme tokia viešoji akcija ir mūsų prezidentės verksmas – didžiulis pralaimėjimas. Ne tik santykiuose su Rusija. Tai ir visiškas VSD neprofesionalumas. Rusijai nereikia kažko ieškoti archyvuose – medžiaga apie valstybių vadovus, KGB ar GRU, tremtinių ar politkalinių bylos visada jiems yra „po ranka“. Jiems šių dokumentų ieškoti tikrai nereikia.

Tai, kas Maskvai reikalinga, iš Vilniaus išvežė – laiko pakako. Tai, kas buvo Leningrade ar Maskvoje, ten ir liko. Tai, ką Maskva nusprendė palikti mums – paliko. Prezidentės D.Grybauskaitės iniciatyva net internete skelbiame. Kodėl mums bylų negrąžina? Grąžina. Tačiau tik tai, ką jie nusprendžia grąžinti. Pvz., net neprašoma grąžinta V.Landsbergio mokyklos suolo draugo A.Sakalo byla.

1991 m. iš KGB rūmų Vilniuje pavogtuose maišuose dominavo dvi temos – mūsų inteligentija ir išeivija. Ir nebūtinai viskas ten buvo tiesa. KGB darbuotojai patys buvo sudėję šias „dovanas“ į maišus. Tik imkite – košės užteks ilgam.

1989 m. pavasarį Tbilisyje į KGB rūmus įsiveržusi minia plačiai paskleidė Gruzijos KGB dokumentus. 1991 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje mus nuo to skyrė vienas žingsnis. Gerai, kad ekstremalioje situacijoje pavyko įtikinti TSRS KGB vieną dieną laikinai tevadovavusį pernai galimai nusišovusį a.a. generolą L.Šebaršiną (pagal viešai skelbiamą informaciją atleidusį iš darbo V.Putiną). Jis per naktį atsiuntė į Vilnių TSRS įgaliotą atstovą savo pavaduotoją V.Lebedevą.

Gruziją primenu ne šiaip sau. Prezidentas M.Saakašvilis ką tik didvyriu paskelbė pirmąjį Gruzijos prezidentą disidentą Z.Gamsachurdiją, kurį 1991–1992 m. sandūroje nuvertė buvęs TSRS užsienio reikalų ministras E.Ševarnadzė. 1990 m. gruodyje, t.y. Sausio įvykių Vilniuje išvakarėse, E.Ševarnadzė paliko M.Gorbačiovo komandą ir TSRS užsienio reikalų ministro postą, viešai perspėjęs apie artėjančią diktatūrą, ir išstojo iš TSKP. Tačiau disidento Z. Gamsachurdijos vadovaujama Gruzija vienintelė pasaulyje 1991 m. rugpjūtyje pripažino Maskvos perversmininkus. Įpinkime dar B.Ivanišvilio ir M.Saakašvilio dvikovą ir atsakykime, kas yra kas toje šalyje?

Profesionalumo ir diplomatijos prasme tokia viešoji akcija ir mūsų prezidentės verksmas – didžiulis pralaimėjimas. Ne tik santykiuose su Rusija. Tai ir visiškas VSD neprofesionalumas.

Grįžkime į Lietuvą. Kodėl Rusija turėtų demaskuoti D.Grybauskaitę? Mes patys per prezidentės kadenciją nemažai išsiaiškinome prieš rinkimus jos slėptų ar melagingų biografijos faktų. Papildyčiau nebent tuo, kad Leningrade ir Maskvoje labai griežtai buvo ribojamas asmenų registravimas, be kurio neįmanoma buvo nei gyventi, nei įsidarbinti. O kad vakarinio skyriaus studentė vadovautų viso fakulteto (ir dieninio skyriaus) studentų profsąjungai, ko gero, nebuvo visoje TSRS.

Atkreipsiu dėmesį ir į tai, kad po 1968 m. įvykių Čekoslovakijoje Tarybų Sąjungoje tapti Komunistų partijos nariu buvo išskirtinai sudėtinga, net buvo įvestos kvotos. Inteligentams – beviltiškai mažos, darbininkams – didesnės. Reikėjo ne tik būti to „nusipelniusiam“, bet ir pabaigti 28 metų komjaunuolišką stažą, bent metus po to dar pabūti kandidatu į kompartijos narius. D.Grybauskaitė TSKP nare tapo 1979 m., t.y. būdama 23-ejų metų. Nesikartosiu dėl važiavimo į užsienį iš Leningrado tik „pateikus Inturistui prašymą“, juodojo diržo ir iš priešiškos Pribaltikos į Leningradą atvykusios mergaitės, kuriai atsivėrė visos durys ir kuri dėstė partinės nomenklatūros ruošimo aukštojoje mokykloje, vadovavo užsienio turistinėms grupėms, o po 1989 m. gruodžio pasirinko M.Burokevičiaus stovyklą ir buvo paaukštinta į mokslines sekretores, po Kovo 11-osios kaip viena Vilniaus aukštosios partinės mokyklos vadovių nevykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimo perduoti šį perversmininkų štabą Lietuvai. Tik priminsiu, kad Sausio 13-osios byloje nebetiriamos kolaborantų galimai nusikalstamos veikos.

Todėl lapkričio 1 d. www.rubaltic.ru samprotavimai apie D.Grybauskaitės sąsajas su KGB mums beviltiškai pasenę. Tai tik pasišaipymas iš VSD ir mūsų visų. Dar 2009 m. gegužės 11 d. Kremliaus svetainėje www.regnum.ru Lietuvos ekspertas Viktoras Olžičius perspėjo, kad „eurokomisarės kompromitacijos kampanija“ užsiima „profesionalūs polittechnologai“, minėjo Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataro Z.Vaišvilos interviu balsas.lt. Jei Rusija nuspręstų demaskuoti savo agentą (jau nekalbu apie rezidentą), tai ji elgtųsi profesionaliai ir logiškai, nes:

– kompromituojanti medžiaga efektyvi tik tol, kol apie ją viešai nežinoma;

– kompromituojanti medžiaga pateikiama viešai, kai patenka į kitas rankas ar įtakos asmens atsisakoma;

– žinant, kad gali prarasti svarbų įtakos asmenį, atskleidžiama dalis tiesos, kad būtų galima išgelbėti šį asmenį ar pakeisti jį kitu.

Kodėl D.Grybauskaitė netiktų Rusijai? Per visą jos kadenciją taip ir nesužinojome, kad prezidentė bent ką būtų nuveikusi Lietuvos santykiuose su Rusija. Šiemet ji net viešai pareiškė, kad užsienio politiką vykdysianti tik su Vakarais. Jei Rusijai reikia pyktis su mumis ir išlaikyti aukštas energijos išteklių kainas, tai D.Grybauskaitė tam idealiai tiko. Ypač dabar, jos kadencijos pabaigoje.

Regnum.ru mane įvardino kaip pagrindinę D.Grybauskaitės problemą, V.Landsbergis dar prikabino man KGB etiketę. Kodėl? Kremliaus rūpestį suprantu, tačiau koks V.Landsbergio interesas? 2009 m. Prezidento rinkimuose bene vienintelis viešai paklausiau, kodėl toks jo pasirinkimas Lietuvai? Atsakymo nėra.

Rubaltic.ru samprotavimai apie D.Grybauskaitės sąsajas su KGB mums beviltiškai pasenę. Tai tik pasišaipymas iš VSD ir mūsų visų.

Po to, kai V. Landsbergis po 2012.10.14 d. referendumo rezultatų išvadino mane „Gazprom“ atstovu ir kitais naujadarais, pakviečiau jį viešai dikusijai. Atsakymo nebuvo. Šiemet mūsų Nepriklausomybės simbolis peržengė moralės ribas, kurios jo, kaip viešo asmens, nepalyginamai aukštesnės. V.Landsbergis savo dabartiniu pasisakymu prieš tai, ko Tauta siekė Atgimimo laikotarpiu – mūsų įstatymų viršenybės ir žemės Tautai, kad valstybę valdytų Tauta, o ne nomenklatūra – peržengė šias moralės ribas. Tai parodė, kad jis ne tik nejaučia atsakomybės dėl Tautos likimo, bet ir piktnaudžiauja savo statusu. Mūsų žmonės jį tapatina su Nepriklausomybe, jos Nepriklausomybės Simbolis veikia prieš Tautą ir Konstituciją.

Todėl š.m. spalio 31 d. ryte straipsniu „Nuopuolis (du klausimai Vytautui Landsbergiui)“ kreipiausi į V.Landsbergį dėl tokios jo pozicijos paaiškinimo. Taip pat ir dėl to, kuo D.Grybauskaitė jo požiūriu skiriasi nuo K.Prunskienės ir V.Uspakicho, nes visi trys atitinkamais laikotarpiais tiko V.Landsbergio keiksnojamai Maskvai? Atsakymas buvo greitas ir labai skubotas – tos pačios dienos VSD „pažyma“ apie prezidentės puolimą, išsigandusios mūsų vyriausiosios kariuomenės vadės prezidentės trumpas pareiškimas, ikiteisminis tyrimas ir vakarinis V.Landsbergio pakalbėjimas LRT.

Kadangi KGB etiketę be jokių argumentų man viešai prikabino Atgimimo laikų bendražygis, puikiai viską žinantis apie mane, ir padarė tai sąmoningai, siekdamas išsaugoti antrajai kadencijai prezidentę D.Grybauskaitę, esu priverstas kalbėti apie tai viešai.

Mano nuomone, žmones būtina vertinti pagal darbus, o ne etiketes. Pagal darbus vertinu ir V.Landsbergio darbus – tiek Atgimimo laikotarpio, tiek dabartinius. Po Kovo 11-osios kiekvienas tautietis turėjo teisę apsispręsti, kurioje barikadų pusėje jis ar ji atsistos. Būtent dėl šios priežasties Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 27 d. priėmė V.Landsbergio pasirašytą tebegaliojantį kreipimąsi į KGB darbuotojus, kurie buvo kviečiami išeiti iš šios struktūros ir atsakyti už savo veiksmus tais atvejais, jei jie yra padarę kriminalinius nusikaltimus. Jums, Pirmininke, kaip ir man, žinomas ne vienas atvejis, kurio dėka ir šios struktūros darbuotojai šį bei tą nuveikė Nepriklausomybės labui. Jei ne kai kurie liudijimai Sausio 13-osios byloje, vargu ar M.Burokevičiaus nusikalstamas veikas būtų pavykę teismui tinkamai įvertinti. Kai kas žinoma tik jums ir man.

Paaiškinkite, pirmininke, kodėl 2009 m. Prezidento rinkimuose VRK ir Liustracijos komisija netyrė mano prašymo dėl D.Grybauskaitės galimo bendradarbiavimo su užsienio specialiosiomis struktūromis.

Paaiškinkite, pirmininke, kodėl 2009 m. Prezidento rinkimuose VRK ir Liustracijos komisija netyrė mano prašymo dėl D.Grybauskaitės galimo bendradarbiavimo su užsienio specialiosiomis struktūromis, tačiau labai uoliai tai darė ir mane agitavo prisidėti tiriant mano prašymą dėl analogiško K.Prunskienės patikrinimo? Apie ministrės pirmininkės K.Prunskienės veiklos peripetijas sausio 13-osios naktį vienintelis Z.Vaišvila viešai pasakė, pvz., Gynėjų konferencijoje Seime 2011 m. sausio 12 d. Tačiau V.Landsbergiui kažkodėl nerūpi dingusi tai tyrusios valstybinės komisijos medžiaga. Negana to, V.Landsbergis kaltina mane dėl www.rubaltic.ru eksperto Algirdo Paleckio puolimo. Būtų sveika Tautai išgirsti ir prezidentės nuomonę dėl to, kad Sausio 13-ąją „savi šaudė savus“. V.Ivanovas, įkvėptas mūsų tolerancijos, antrą kartą prašosi būti teisiamas. O dėl K.Prunskienės jūs neprisimenate, kad po 1991 m. rugpjūčio pučo tiesioginiame LTV eteryje, į kurį šiandien išleidžiami tik parinkti asmenys, atskleidžiau jos bendradarbiavimą su KGB ir po Kovo 11-osios? Kodėl V.Landsbergis ir B.Gajauskas teismų procesuose dėl K.Prunskienės bendradarbiavimo su KGB nustatymo nenaudojo VSD surinktos medžiagos, kuri po V.Landsbergio sumastytų VSD reorganizacijų vargu ar išliko? V.Landsbergis tikriausiai nežino ir to, kad 1992 m. pabaigoje po valdžios pasikeitimo K.Prunskienė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl baudžiamosios bylos man iškėlimo už minėtos informacijos paviešinimą LTV eteryje?

Kodėl jūs nepasakėte mūsų Aukščiausiajai Tarybai ir Tautai savo nuomonės dėl V.Čepaičio ir jo paruošto Liustracijos įstatymo? Gal jūs ką nors žinote apie jį? Spręsdamas pagal Atgimimo istoriją, aš negaliu pasakyti V.Čepaičiui nė vieno priekaišto, tik padėkot ir už kol kas objektyviausią Sąjūdžio istoriją, kurią jis rašė 10 metų.

Kodėl, pirmininke, jūs taip manipuliuojate žmonėmis ir Tauta? Kas jums suteikė tokią teisę?

Nekartosiu istorijos, kaip 1992 m. Seimo rinkimus laimėjusi naujoji Seimo dauguma norėjo, kad jus demaskuočiau dėl ginklų sandorių su Rusija, kuriuos jūs bandėte priversti mane sudaryti su a.a. Genadijaus Konopliovo verslo įmonėmis. Pakalbėkime apie jūsų paliestą KGB kortą, kurios viešai eksploatuoti mano atžvilgiu iki šiol nedrįsote, nes puikiai žinote, kad tai melas. Todėl ir 1992 m. Seimo rinkimuose jūsų pasiuntiniai šią kortą prieš mane naudojo pašnibždomis.

Net instrukcijoje iš KGB kompiuterių dėl veikimo prieš mane nebuvo sugalvotas šis melas. Instrukciją skaitėte ir jūs, ir aš. Prikabinti man Kruonio HAE joje tikrai numatyta, bet bendradarbiavimo su KGB prikabinti net KGB nesugalvojo. Būtent jūsų dėka tais metais „Lietuvos aide“ pasirodė KGB „voratinklio“ medžiaga apie V.Tomkų iš to paties KGB kompiuterio, nes šia medžiaga disponavo tik VSD ir Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyrius. A.Skučas, mano paklaustas dėl autorystės, parodė į jūsų duris. Mudviejų pokalbis, pirmininke, buvo apgailėtinas. Tuo metu jūs tikslą pasiekėte – impulsyviai į šį pusiau tiesos, pusiau netiesos kūrinį sureagavo V.Tomkus. Jis pamanė, kad tai yra mano darbas, ir kitą dieną „Respublikoje“ atspausdino feljetono tipo straipsnį, kuriame ekspromtu sugalvojo „žaliojo“ vardą Zigmui. Tačiau jūs neįvertinote to, kad Sąjūdžio bendražygiai Vitas ir Zigmas gali susitikti ir viską išsiaiškinti.

Kas V.Landsbergį sieja su D.Grybauskaite, kad jūs galite šypsotis LTV ekrane, kabindamas man KGB etiketę? Jūs, V.Landsbergi, tai padarėte, nors žinojote, kuo rizikuodami Zigmas ir jo žmona Regina, 1989 m. rudenį iš Kanados į Maskvą parvežė Sąjūdžiui nupirktą įvairią techniką. Antrąją siuntą, kuri užėmė beveik pusę vagono, atsiimti Šeremetjevo krovininiame aerouoste važiavau su sąjūdiečiu L.Vasiliausku, transportu talkino Lietuvos TSR Vyriausybės atstovybės Maskvoje darbuotojai.

Tačiau nei jūs, nei jie nebūtų apgynę mūsų nuo KGB darbuotojų, stovėjusių šalia mūsų ir nesiryžusių nei aerouoste, nei važiuojant iš paskos iki Baltarusijos geležinkelio stoties Maskvoje mus sulaikyti. Jie žinojo, kad vežame ne tik kompiuterius, diktofonus, bet ir rotaprintus. Apgynė mano TSRS diplomatinis pasas. Šie rotaprintai po to, kai LKP sustabdė Sąjūdžio rinkiminių spaudinių spausdinimą spaustuvėse, gelbėjo 1990 m. rinkimus į Lietuvos TSR Aukščiausiąją Tarybą, skelbusią Kovo 11-osios Aktą ir išrinkusią jus Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, o ne Atkuriamojo Seimo Pirmininku. Jaunimui priminsiu, kad tarybiniais laikais KGB registravo ne tik visus dauginimo aparatus, bet ir kiekvieną jais daromo dokumento kopiją. Mes, naivuoliai, vežėme ne vieną kitą žibalinį dauginimo aparatuką, o aibę rotaprintų. Jūs drįsite tvirtinti, kad ir tai KGB sankcionavo – leidimą juos atvežti į Lietuvą ir eksploatuoti prieš tarybų valdžią?

Pirmininke, jūs kaltinate veikimu KGB naudai Z.Vaišvilą, kuris vienintelis įveikė KGB užtvarą salės prieigose ir į I-ojo TSRS liaudies deputatų suvažiavimo salę įnešė bei platino rusų kalba išleistas „Sąjūdžio žinias“ apie Ribbentropo–Molotovo slaptus protokolus. Tą patį, kuris jus, nesiryžtantį pakilti, išstūmė iš kėdės, kai reikėjo kilti ir protestuojant prieš TSRS Konstitucinės priežiūros komiteto rinkimo išeiti iš TSRS liaudies suvažiavimo.

Pernai perskaičiau paskubomis išleistus A.Skučo „Pėstininko užrašus“. Skubant išleisti knygą, joje liko ir judviejų su Artūru pokalbiai apie 1990 m. balandžio 20 d. įvykius LKP CK spaustuvėje Maironio gatvėje. Ačiū, kad juos palikote. Nemalonu sužinoti, kad buvau „pakištas“, tačiau žinosiu bent, kas tai padarė.

Tad, V.Landsbergi, kas jus sieja su D.Grybauskaite? Verslo projektai „Visagino AE“, SGD terminalas, „Snoro“ administravimo galimybės? Po 1992 m. mano patirties su jūsų siūlytu ginklų sandoriu, padedant a.a. G.Konopliovui, tai nenustebintų. Todėl, akivaizdžiai matant, kad pralaimėjus Prezidento rinkimus ir pasikeitus generaliniam prokurorui šie „projektai“ tikrai bus ištirti, norom nenorom peršasi išvada, kad jus abu vienija ATSAKOMYBĖS BAIMĖ. Jei dėl to, kaip ir dėl „Williams“ istorijos, jūs aukojate savo, Nepriklausomybės simbolio, moralę ir vardą, aukokite. Tačiau būkite bent tiek garbingas – neklaidinkite žmonių. Ramiai pasitraukite iš politikos. Po „Williams“ istorijos maniau, kad jūs tikrai išvyksite iš Lietuvos. Pavyzdžiui, į Australiją.

Beje, vakar man teko apskųsti Vilniaus ekonominės policijos nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl AB Snoro banko administratoriaus be pateisinamų dokumentų šiemet išleistų 33,5 mln. Lt taip vadinamų administravimo išlaidų.

Koks kitas ryšys V.Landsbergį gali sieti su D.Grybauskaite? Juodasis? Skirtingai nei V.Landsbergis, nekalbėsiu užuominomis, o kalbėsiu tik faktais ir remsiuosi jo nuomone. Nekalbėsiu apie V.Landsbergio šeimos istoriją, ji šiek tiek aprašyta. Tačiau noriu paklausti V.Landsbergį apie tai, ką jis pats pasakojo viešai. 1991–1992 m. KGB „voratinklių“ draikymosi metu, atsakydamas į mestus kaltinimus dėl galimo bendradarbiavimo su KGB, V.Landsbergis paaiškino, jog buvo tik KGB kandidatu į verbavimą, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Paaiškino, kad tik keletą kartų konspiraciniame bute buvo susitikęs su KGB darbuotoju dėl verbavimo. Jei taip, tai šis atsakymas nebuvo sąžiningas. Jei į konspiracinį butą patenka pašalinis, t.y. sistemai nepriklausantis asmuo, tai nuo to momento šis butas jau nebėra konspiracinis. Konspiraciniam butui paruošti reikia ne tik lėšų, bet ir ne vienerių metų legendos, nes priešingu atveju ir kaimynai supras, kad tai yra konspiracinis butas. Net ir atsižvelgiant į tai, V.Landsbergį vertinu pagal jo darbus ir dėkoju likimui, kad Atgimimo laikotarpiu dirbome drauge.

Šiandien būtina vertinti kitą V.Landsbergio darbą – D.Grybauskaitės projektą ir beatodairišką jo gynimą. Į šį klausimą jie abu atsako tyla.

Tačiau šiandien būtina vertinti kitą V.Landsbergio darbą – D.Grybauskaitės projektą ir beatodairišką jo gynimą. Į šį klausimą jie abu atsako tyla. Tačiau tuo pat metu abu veikia prieš Tautos valią ir siekia įgyvendinti minėtus „verslo“ projektus. Todėl jų abiejų atsakymai turi būti konkretūs, greiti ir vieši. Priešingu atveju neturime jokių alternatyvų šiems dviems paaiškinimams. Matydamas šias aplinkybes nė kiek nesistebiu dėl D.Grybauskaitės ir V.Landsbergio reakcijos į mano 2009 m. V.Landsbergiui pateiktą klausimą dėl jo taip ir nepaaiškinto pasirinkimo „Tebūnie Dalia – Lietuvos Dalia!“

Zigmas Vaišvila yra Nepriklausomybės Akto signataras. Jo pasisakymas skelbiamas sutrumpintas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min