Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žilvinas Šilėnas: Apie „grinčus“ ir Kalėdų ekonomiką

Šaltinis: 15min
0
A A

Rašytojo Dr. Seusso sukurtas personažas Grinčas yra labai tinkama niurgzlio iliustracija. Tokiam neįtinka niekas: nei šventės, nei aplinka, nei žmonės. Gyvenime jų pilna. Bet kadangi gyvenimas yra sudėtingesnis nei Seusso pasakos, gyvenimo „grinčai“ nėra žalios odos. Bet jie lygiai taip pat nemėgsta kitų žmonių, manosi esantys geresni ir protingesni.

Kadangi tiesiai į akis žmonėms sakyti, kad jų nemėgsti yra nepopuliaru, nepakantumas žmonėms yra pateikiamas ne kaip žmonių kritika, bet nepakantumas vartojimui, verslui, prekybos centrams, dovanoms, dovanų popieriui, tradicijoms, tradicijų trūkumui, televizijos programai. Tiesa, šiemet tokių mažiau. Gal nustelbė Seimo šou, gal išsigando Užkalnio, gal kritikuoti vartojimą per krizę nebepopuliaru? O gal dar išlįs tarpušvenčiu?

Mintis, kad su šventėmis yra susijęs ir verslas, atrodo kone šventvagiška ar nedvasinga. Apstu ir konspiracijos teorijų apie tai, kaip žmonės iš tikro nepirktų dovanų, jei jų gudriai neverstų reklama. Užsidėjus neva konspiraciją demaskuojančius akinius, viskas pradeda atrodyti negatyviai: papuošta vitrina – „stengiasi privilioti“, nuolaida žaislams – „taikosi į vaikus“ ir t.t. Bet čia reikia susimąstyti, kas iš tiesų yra neigiama – aplinka ar tu pats. Ar šventės taptų dvasingesnės, jei dovanos būtų parduodamos nepapuoštoje vitrinoje, be nuolaidų ir kalėdinių melodijų? Ir jei vitrinos, melodijos ar nuolaidos nustelbia kažkieno asmeninę „šventinę dvasią“, tai gal tos dvasios net ir nebuvo?

Žinoma, kad su šventėmis ir Kalėdomis yra susijęs verslas. Kaip kitaip per pusdienį gautume visko, ko įsivaizduojame, kad reikia šventėms: eglę, vaišių ir dovanų. Iš kur žmogus, neturintis nuosavo miško paimtų eglę, jei nebūtų eglių verslo? Kaip tėvai gautų padovanoti žaislą vaikui, jei ne iš žaislų verslo? Išdrožtų „Lego“? Pabandykime įsivaizduoti, kiek laiko reikėtų praleisti gaminant visus patiekalus, jau nekalbant apie tai, iš kur reikėtų paimti produktus (nuo mėsos iki daržovių), jei nebūtų maisto verslo?

Žinoma, kad su šventėmis ir Kalėdomis yra susijęs verslas. Kaip kitaip per pusdienį gautume visko, ko įsivaizduojame, kad reikia šventėms: eglę, vaišių ir dovanų. Iš kur žmogus, neturintis nuosavo miško paimtų eglę, jei nebūtų eglių verslo?

Verslas nebūtinai yra didelės tarptautinės kompanijos, bankai ar prekybos centrai. Lygiai taip pat – ne mažos įmonėlės, kepyklėlės, parduotuvėlės ar kiti maži ir dėl to kažkam mieliau atrodantys ūkio vienetai. Verslas – tai žmonės. Už kiekvienos tarptautinės įmonės ir kiekvienos kepyklėlės stovi žmonės, kurie ėmėsi iniciatyvos, dirbo, stengėsi. Tie, kurie demonstruoja nepasitenkinimą verslu, labai dažnai nemėgsta ir žmonių, tik sugeba tą nepasitenkinimą įvynioti į savotišką intelektualinį dovanų popierių. Tad nepakantumas žmonėms atrodo „moksliškas“ ar „apšviestas“.

Vartojimo kritika tarp intelektinių pretenzijų turinčių asmenų populiarumo piką pasiekė ekonomikos perkaitimo viršūnėje. Tinklalapiai žaižaravo nuo kvietimų nepirkti, kritikos eilėms prekybos centruose ir užkimštoms stovėjimo aikštelėms, vartojimo kultui ir t.t. Ironiška, bet turbūt nemažą dalį kritikos žėrė (ir tebemėgsta žerti) tie, kurie save priskiria kažkurios rūšies elitui. O „elitas“ „mases“ kritikuoja nepriklausomai nuo to, ką „masės“ veikia – nes „masės“ tiesiog yra kaltos, kad yra.

O jei žiūrėtume paprasčiau, tai „elitas“ paprasčiausiai pyksta, kad prekybos centre prarado savo statusą. Kuomet pilną vežimėlį galėjo prisikrauti tik „elitas“, buvo smagu. Dar daugiau, įvairūs veikėjai gyvenime yra pripratę prie įvairių privilegijų (pažįsta, sveikinasi, lankstosi, pas gydytoją patenka be eilės), o prekybos centre ją praranda. Stovi eilėje kaip ir visi kiti. Ir, matyt, pyksta, kad kasininkė nepripažįsta jų statuso. O bepykstant ir gimsta kritika aplinkai – žmonėms, prekėms ir prekybos centrams.

Kritikos neišvengia ir dovanos.  Dalis kritikos yra ta pati vartojimo kritika. Dalis – eilinės elito „ekskliuzyvo“ paieškos. Kuomet pirktines ir į gražų dovanų popierių supakuotas dovanas galėjo įpirkti tik turtingesnieji, tuomet pirktinių dovanų niekas nekritikavo ir jas mėgo. Močiutės megztos kojinės ir rankdarbiai neatrodė mielai, šiltai ar asmeniškai. Kai pirktines dovanas ir popierių pradėjo galėti įsigyti daug žmonių, tuomet „elitas“ metėsi prie kojinių mezgimo.

Jei truputį nuklysti, visa tai labai primena mikrobangų krosnelės vaidmens raidą lietuvio sąmonėje. Kažkada buvo toks „ekskliuzyvas“, kad paprastas žmogus tegalėjo svajoti ją laimėti TV viktorinoje. „Muzikalnij centr, mikravalnovaja pėč, i kanešna, avtamabil“ tikrai atrodė kaip stebuklų laukas. Dabar, kai mikrobangų krosneles turi kone kiekvienas – ją turėti nebeįdomu. Dabar įdomiau pasakoti apie tai, kaip mikrobangų krosnelės tu neturi.

Dovanų kritika ateina ir iš ekonomistų, kurie teigia neva dovanos yra neefektyvios, nes dalis žmonių gauna ne tai, ko tikėjosi. Bet čia smarkiai prašauta pro šalį ir net porą kartų. Daiktų vertė yra subjektyvi. Tą patį daiktą du skirtingi žmonės vertins skirtingai. Nuo to nepabėgsi. Žmonių dovanos kitiems žmonėms nėra tikslus procesas. Daug kas malonumą patiria dėl pinigais sunkiai išmatuojamo pasitenkinimo tiesiog plėšiant dovanų popierių nuo dovanos. Jau nekalbant apie faktą, kad vieni žmonės džiaugiasi, kad kažkas juos atsiminė, o kiti – kad galėjo kažką padovanoti.

Lygiai taip pat Kalėdos yra žmonių šventė. Ir Kalėdas žmonės švenčia taip, kaip jiems atrodo geriausia ir priimtiniausia. Lyginant su visokiomis valstybės šventėmis – nėra griežto formato. Vieni švęsti pradeda anksčiau, kiti vėliau. Vieni švenčia dvi dienas, kiti vieną. Vieni daug valgo, kiti daug geria. Vieni eina į svečius, kiti žiūri „Vienas namuose“, o treti „Vienas namuose“ žiūri nuėję į svečius. Niekieno reikalas aiškinti ar moralizuoti, kad nereikia persivalgyti ar žiūrėti „Vienas namuose“.

Baigiant noriu pasidžiaugti, kad žmonės vis dar turi laisvę rinktis, kaip švęsti šventes. Kad renkamės mes patys, o ne „grinčai“, ne „elitas“, „intelektualai“ ar kiti veikėjai, manantys, kad visi turi jų klausyti.

Žilvinas Šilėnas, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min