Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Žilvinas Šilėnas: Ką veikia verslininkai III: Kodėl taip nemėgstama pelno?

Šaltinis: 15min
0
A A

Žilvinas Šilėnas Jei kas nors sudarinėtų labiausiai nemėgstamų žodžių sąrašą, sąvoka „pelnas“ ten tikrai pakliūtų. Diskusijose, labai paplitusiose tarp politikų ar populiariojoje žiniasklaidoje, „pelnas“ turi neigiamą toną. Dar daugiau, visus oponento argumentus galima nubraukti, o jį patį – diskredituoti tiesiog pasakius: „jis siekia pelno“.

Ką veikia verslininkai? I dalis

Ką veikia verslininkai? II dalis: ar verslininko darbas yra kurti darbo vietas?

Tendencingai nesuprastas pelno vaidmuo

Dar keisčiau, kad tokios antipatijos pelnui negalima paaiškinti tuo, jog neva žmonės šiaip nemėgsta pinigų ar materialių dalykų. Pinigus ir materialius dalykus žmonės mėgsta. Užtenka kalbai pasisukti apie atlyginimus ir viskas radikaliai pasikeičia. Visi nori didesnio atlyginimo ar piktinasi, kad jis per mažas.

Tiek Lietuvoje, tiek svetur, nepriklausomai nuo atlyginimo dydžio, daug dirbančiųjų galvoja, kad jiems mokama per mažai. Susidaro keista situacija: norėti didesnio atlyginimo yra gerai, sektina, moralu. Norėti didesnio pelno – smerktina, amoralu ir nežmoniška. Nors tiek vienu, tiek kitu atveju kalbame apie pinigus, kuriuos už savo pastangas gauna žmogus. 

Ar pykstama tik dėl to, kad atlyginimai yra „maži“, o pelnai – „dideli“? Bet juk gali būti pelnas, gali būti ir nuostolis. Atlyginimai gali būti dideli, gali būti ir maži. Ir paprastai, žmonės, gaunantys dideles pajamas už darbą, nesulaukia tokio pykčio bangos, kuri pasiekia uždirbančius pelną (nors pavydo, žinoma, pasitaiko). 

Galbūt pelno nemėgimas yra susijęs su įsivaizdavimu, kad verslininkai jau ir taip yra turtingi, tad pelnas reiškia, kad „turtingi tampa dar turtingesni“? Bet yra visokių verslininkų – ir turtingų, ir vos suduriančių galą su galu. Be to, pasižiūrėję į balansą, neretai pamatysime, kad verslininkai tuiri ne tik turto, bet ir aibę įsipareigojimų: paskolų, įsiskolinimų, turto užstatymų ir t.t. Kaip sakė vienas verslininkas, „žmonės kaime mato mano gamyklą, bet niekas nemato, kiek aš turiu paskolų“. Palyginimas su atlyginimu čia irgi iliustratyvus: daug uždirbantis ir daug turto sukaupęs politikas ar eurobiurokratas nesulaukia tokios antipatijos, kaip žmogus, gaunantis pelno.

Spėju, kad pelno nemėgimas yra supratimo trūkumo ir įvairaus atspalvio šimtametės kairiosios propagandos padarinys. 

Dar keisčiau ir nelogiškiau yra tai, kad dažnai smerkiamas net pats pelno siekimas. Kitaip tariant, net nežinant, ar verslininkas uždirbs pelno, ar jis yra turtingas, kokią prekę jis gamina ir t.t., neigiamai vertinama vien tai, kad pelno bus siekiama. Vėlgi, noras gyventi geriau nėra smerkiamas. Smerkiamas yra pelno siekimas.

Spėju, kad pelno nemėgimas yra supratimo trūkumo ir įvairaus atspalvio šimtametės kairiosios propagandos padarinys. Abu šie veiksniai vienas kitą puikiai papildo.

Kuomet žmonės nežino, kaip ir dėl ko uždirbamas pelnas, paaiškinimas, kad pelnas atsiranda (tik) dėl to, kad darbuotojams mokama per mažai, yra idealus. Jis nereikalauja mąstymo ir puikiai atliepia žmogaus norą turėti daugiau. „Kas yra pelnas? Tai, ką nuo darbuotojo „nusuko“ verslininkas!“ – ir nereikia jokių diskusijų apie investicijas, žaliavas, energijos sąnaudas. Nereikia net kalbų apie mokesčius. Turbūt viena iš priežasčių, kodėl valdžia taip priešinasi „Sodros“ ir GPM mokesčių bazių suvienodinimui, yra ta, kad tokiu atveju žmonės pamatytų, kad mokesčiai darbui yra ne 15 proc., o beveik 40 proc., ir bet kuris politikas, toliau pasakojantis, kad Lietuvoje mokesčiai yra maži, būtų mažų mažiausiai nušvilptas. Bet čia jau kita tema.

Kadangi darbuotojų yra daug daugiau nei verslininkų, į tokį „paaiškinimą“ sutelpa viskas: ir supriešinimas, ir „dauguma prieš mažumą“ mąstymas, ir apskritai viso mus supančio „neteisingo“ pasaulio paaiškinimas. Pridėkime dar į žmonių simpatijas taikančius politikus ir kyla klausimas, ar viešojoje erdvėje apskritai galėjo gimti kitoks pelno suvokimas. 

Kaip ir kodėl yra uždirbamas pelnas? 

Pelnas yra atlygis verslininkui už tai, kad jis gamybos resursus (kapitalą, darbą) nukreipė gaminti produktus. Ir – labai svarbu – ne bet kokius produktus, o tokius, kuriuos žmonės nori pirkti. Pelnas atspindi, kiek teisingai verslininkas įvertino, ko nori žmonės, ir kaip efektyviai sugebėjo tuos norus išpildyti. Klaidos vertinant norus ir juos įgyvendinant reiškia, kad vietoje pelno bus nuostolis. Dėl to išlieka tik tie, kurie norus vertina ir pildo geriausiai. Tai yra gražus ir negailestingas mechanizmas. Bet kitoks jis ir negali būti. Negi norėtumėte, kad duonos kepimą organizuotų nemokantys ir nežinantys, kaip tai daryti?

Būtent pelno siekimas yra savotiška garantija, kad resursus skirstys ir produktus gamins tie žmonės, kurie tai sugeba geriausiai. Ir atvirkščiai: norintys, net ir geriausių norų kupini, bet nesugebantys to nedarys, nes greit bankrutuos. Pelnas ir nuostolis skirsto ne tik resursus, bet ir verslininkus – į sėkmingai veikiančius ir bankrutuojančius. 

Gali pasirodyti, kad vartotojų poreikių vertinimas ir resursų skirstymas yra lengvas darbas, kurį atlikti galėtų bet kas. Galbūt nemažai žmonių dar ir dabar galvoja, kad, pvz., įmonės vadovo darbas yra nesunkus, nes užtenka sėdėti kabinete ir kalbėti telefonu. Vertinga yra ne darbas ar triūsas pats savaime. Galima labai stengtis ir dirbti, kuriant tai, ko niekam nereikia. Vertė yra sukuriama tada, kai protas nukreipia pastangas kryptingai veiklai, kuri tenkina kitų žmonių poreikius. O žmonių poreikių išsiaiškinimu ir resursų nukreipimu kurti tai, ko reikia žmonėms, užsiima būtent verslininkai.

Verslininkų supriešinimas su darbuotojais yra vienas iš būdų riboti žmonių laisvę, paimti dalį turto ar pajamų. Pelno demonizavimas ir verslininkų nuvertinimas tam puikiai padeda.

Taigi, pelnas nėra neuždirbtas, nesąžiningas ar atsitiktinis. Pelnas (arba nuostolis) yra ilgo ir sudėtingo proceso grąža, atitenkanti tiems, kurie užsiima resursų įdarbinimu, t.y. verslininkams. Savaime suprantama, darbą suvokti yra daug lengviau – „Aš dirbau tiek valandų“ arba „Aš sukaliau tiek kėdžių“. Lygiai taip pat lengviau suvokti atlygį už darbą „Tiek litų už valandą ar kėdę“. Bet tai, kad verslininko veikla yra sunkiau suprantama, nesudaro pagrindo šią veiklą ir už ją gaunamą atlygį menkinti ar neigti. 

Žinoma, ne vienas gali pasakyti, kad mūsų pasaulyje prekes ar paslaugas teikia nebūtinai tie, kurie tai sugeba daryti geriausiai, bet tie, kurie sugeba prieiti prie valdžios. Ir tai ne visada bus netiesa.

Bet pagrindinė problema yra ta, kad valdžia gali kištis į verslą, nuspręsti, kas ir kam tieks tam tikras produktus. Skirtingai nuo situacijos, kuomet jiems labiausiai tinkančius produktus išsirenka patys žmonės, čia už žmones nusprendžia valdžia. Valdžia paskirsto resursus, tad verslui belieka sprendimų vykdytojų vaidmuo. Tad, ar iš tokio verslo uždirbamas pelnas, yra šalutinė problema. Daug svarbiau yra tai, kad ką ir kaip gaminti, sprendžia ne žmonės, o valdžia. Net jei verslininkas iš tokios veiklos patiria nuostolį, esminė problema niekur nedingsta. Ryšys tarp rezultatų ir atlygio yra nutrauktas, resursus skirsto ne tie, kurie tai atlieka geriausiai, o žmonės yra priversti tenkintis prastesnėmis alternatyvomis. Geriausias to pavyzdys – planinė sovietų ekonomika.

Ką šie pamąstymai apie pelną reiškia kasdieniam gyvenimui? Pirma, reikia suprasti, kad pelnas nėra kažkas blogo, amoralaus ar kenkiančio visuomenei. Pelnas, uždirbtas tenkinant žmonių poreikius, pateikiant tai, ko nori žmonės už jiems priimtiną kainą, yra tinkamas ir teisingas atlygis. Didelis pelnas tiesiog parodo, kiek teisingai verslininkas įvertino žmonių poreikius ir kaip efektyviai pateikė žmonėms tai, ko jie norėjo. Jei kažkam pelnas atrodo per didelis ar uždirbtas per lengvai, tai yra puiki galimybė tokio verslo imtis pačiam.

Antra, jei kas nors piktinasi pelnu, kuris uždirbtas ne tenkinant žmonių poreikius, o gaunant privilegijas iš valdžios, siūlau ne koncentruotis į pelną, o į faktą, kad valdžia tokias privilegijas gali suteikti. Privilegijas gaunanti ir nuostolingai dirbanti įmonė yra niekuo ne geresnė nei privilegijas gaunanti, bet pelningai veikianti įmonė. 

Trečia, didelė dalis mūsų ekonominio gyvenimo, deja, vyksta ne pagal ekonominę, o pagal politinę logiką. Bet kuris politikas, pasitelkęs neteisingų, bet patrauklių lozungų rinkinį, gali „įrodyti“, kad tie, kurie stengiasi ir dirba, iš tikro nieko neveikia. Verslininkų supriešinimas su darbuotojais yra vienas būdų riboti žmonių laisvę, paimti dalį turto ar pajamų. Pelno demonizavimas ir verslininkų nuvertinimas tam puikiai padeda. Nemačiau dar nė vieno politiko, besipiktinančio valdžios ir politikų išlaidomis. Bet girdėjau labai daug besipiktinančių pelnu. 

Žilvinas Šilėnas yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min