Klaipėdos apylinkės teismas prieš didžiąsias metų šventes priėmė sprendimą civilinėje byloje, kurioje aštuoniasdešimtmetė kaltinta pavogusi anūkėms priklaususį palikimą – 7,6 tūkst. eurų. Močiutė teisme atkakliai gynėsi pinigus paėmusi kapams tvarkyti, bandė įrodyti, kad mirusiojo sąskaitoje laikyti pinigai gauti pardavus jos žemę.
Klaipėdos uoste dirbęs R.Mockienės sūnus Eugenijus prieš ketverius metus išsiskyrė su sutuoktine. Po skyrybų esą pašlijo ir jo santykiai su dukromis. Teisme R.Mockienė pasakojo, kad ir apie vienos iš dukrų vestuves tėvas sužinojo perskaitęs žurnale.
Kiek daugiau 57-erių E.Mockus bendravęs su vyresniąja dukra. Maskvoje gyvenusi duktė lankydamasi Lietuvoje nepamiršdavo aplankyti ir tėvo.
R.Mockienė pasakojo, jog su cukriniu diabetu kovojęs sūnus dirbti nebegalėjo. Jį apniko ligos, gaudavo neįgalumo išmoką. Kovą E.Mockus staiga pasimirė. Tėvą laidoti ėmėsi dukros. Močiutė ir teisme džiaugėsi gražia ceremonija.
Tačiau teisme paaiškėjo, kad dar neatsisveikinus su velioniu buvo tuštinama jo sąskaita. Per penkiolika kartų per kelias dienas iš įvairių uostamiesčio bankomatų buvo išimta beveik 7 750 eurų.
Tai dukros sužinojo pradėjusios tvarkytis palikimą.
Netrukus išaiškėjo, kad sąskaitą tuštinti padėjo močiutės įkalbėta kaimynė.
Anūkės paprašė močiutės grąžinti teisėtai joms priklausiusius tėvo pinigus. Tačiau šioji, nors iš pradžių ir žadėjo, pinigų negrąžino.
Teisme R.Mockienė aiškino pinigus pasiėmusi iš anksto žinodama, kad anūkės kapo netvarkys ir nelankys.
Teisme R.Mockienė aiškino pinigus pasiėmusi iš anksto žinodama, kad anūkės kapo netvarkys ir nelankys.
Aštuoniasdešimtmetė dalį pinigų jau ir išleido: antkapio graviravimui, borteliams ir kitiems darbams.
„Pati gaunu nedidelę pensiją. Sūnus būdamas gyvas man padėdavo. Jis man sakydavo, kad tie pinigai man skirti. Bet testamento neparašė. Juk negalvojome, kad mirs. Niekas negalvojo...“ – teisme graudinosi senolė. Ji atkakliai tikino, kad pasielgė teisingai ir savo kaltės neįžvelgė.
Tačiau teismas buvo negailestingas. Nuspręsta, kad močiutė turės grąžinti anūkėms visus pasisavintus pinigus – apie 7 600 eurų bei bylinėjimosi išlaidas, kurios siekė apie 1 600 eurų.
Teismo sprendime pažymima, jog nėra įrodyta, kad sąskaitoje laikyti pinigai gauti už parduotą močiutės žemę.
Teismą įtikino anūkių pateiktos nuotraukos iš kapinių, kur matoma, kad į bendrą kapą su seneliais amžinajam poilsiui atgulusio E.Mockaus kapavietė – tvarkinga. Esą darbai, už kuriuos R.Mockienė pasiryžusi sumokėti 5,6 tūkst. eurų, būtų pertekliniai.
Taip pat įvertinta ir aplinkybė, kad močiutė pasisavintus pinigus leido ir tuomet, kai byla jau buvo teisme. Dėl pirminio Klaipėdos miesto apylinkės teismo verdikto dar gali būti pateikta apeliacija aukštesnės instancijos teisėjams.
Pasirodžius publikacijai, su 15min susisiekė ir tėvo netekusi Indrė Bogdanovičienė. Ji pateikė savo poziciją: „80 metų čia reikėtų vertinti kaip manipuliacijos meno stažą, o ne amžių. „Močiutė“ visiems kelia emocijas, tačiau Močiute ji niekada mums nebuvo ir nebus. Kaip nebuvo ir mama savo vaikams. Tai moteris, pagimdžiusi du vaikus, kurių pati neaugino, nes savo laiku tiesiog „pragėrė“ savo šeimą ir prarado motinystės teises. Ant kojų atsistojo, kai mes, anūkės, jau buvome paaugusios. Iki tol tėtis nuo mūsų slėpė, jog tai jo mama. Tai, kas buvo rašoma apie mus spaudoje, priimame kaip gynybinę apsivogusių žmonių poziciją. Kitaip vertinti negalime, nes tai žmonės, niekada nedalyvavę mūsų gyvenimuose ir nieko apie mūsų gyvenimus nežinantys.“
Toliau rašoma: „Konkrečiai dėl bylos, galime pakomentuoti tiek, jog į policiją kreipėmės, nes mums R. Mockienė, grąžindama iš namų išsineštą tėčio piniginę, pasakė, jog ji nežinanti, kur yra banko kortelė ir kad jai skambino kažkoks vyras, neva turintis kortelę. Vėliau paaiškėjus, jog tai ji, tik spėjus išvežti mirusįjį iš namų, jau pradėjusi su drauge tuštinti banko sąskaitą ir pasisavinusi visus joje buvusius pinigus, kol mes rūpinomės laidotuvėmis, tyrimas buvo nutrauktas. Tada pasipylė dar daugiau R. Mockienės versijų: „laidotuvėms“ nors už laidotuves mokėjome mes; „grąžins, jei jie priklauso mums“, bet pateikus paveldėjimo liudijimą negrąžino; „sūnus paliko mažą pensiją gaunančiai senai mamai pragyvenimui“, nors beveik visus neva į kapą suinvestuoti nusprendė praėjus kelioms dienoms po jai nepalankaus rugsėjo 11 dienos teismo sprendimo (tėtis palaidotas kovo mėnesį, o planuojamų darbų sąskaita paskaičiuota rugsėjo pabaigoje, kai teismas jau buvo ją įpareigojęs grąžinti pinigus); „paliko mamai, tetai, broliui“, nors prieš tai versija buvo „kapo tvarkymui“ ir t.t.... Tėtis palaidotas jų šeimos kape. Po laidotuvių su R. Mockiene buvo nutarta, kad ant esamo paminklo bus tik išgraviruotas vardas, pavardė ir data. Po tėčio ten dar buvo palaidota ir R. Mockienės sesuo. Tad kas liečia kapo tvarkymą, tiek graviravimo išlaidos, kurios atrodo išpūstos ir, kaip paaiškėjo teismo metu, abi sujungtos ir pateikiamos mums, tiek jeigu ir būtų buvęs ar yra noras kažką kardinaliai pertvarkyti, šios išlaidos turėtų būti padalintos į 5 dalis, o ne „užmestos“ mums.
Neskaitant laidotuvių metu ištuštintos tėčio kortelės, vos mums išvažiavus iš Klaipėdos, buvo pradėtas tuštinti ir mūsų šeimos butas, į kurį įeiti R. Mockienė jau neturėjo teisės. Po skyrybų pusė buto priklausė mūsų mamai, dėl kitos pusės po tėčio mirties buvo užvesta paveldėjimo byla. Ji į nieką nepretendavo.
Taigi žmogus iš namų išnešęs banko kortelę ir pasisavinęs pinigus, ir, pasitaikius progai, įėjęs su draugais į jai nepriklausantį butą ir išsinešęs ką panorėjęs, mūsų akimis, yra vagis. Raktų turėjimas ar kortelės PIN kodo žinojimas, nesuteikia jokių teisių į svetimą turtą, tačiau R. Mockienė turi patirtį, kaip pasisavinti tai, kas jai nepriklauso. Po skyrybų su vyru R. Mockienei buvo išmokėta jos turto dalis, tačiau be sąžinės graužaties po savo mamos (jos vaikų globėjos) mirties ji nusisavino vaikams priklausantį butą, kuriame dabar ir gyvena, nusisavino ir žemę, kurią mūsų šeimai buvo palikusi tėčio močiutė (globėja) ir tik po ilgų derybų 2002 metais grąžino neva dovanodama, o dabar nusisavino pinigus, kuriuos tėtis gavo pardavęs šią žemę. Tad tai gyvenimo būdas ir amžius čia niekuo dėtas.“
