Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Nematoma Lietuvos istorija“: nevaldoma situacija Panevėžyje

LRT laidos stop kadras
LRT laidos stop kadras
Šaltinis: Lrt.lt
0
A A

1999-ųjų sausį Panevėžio apygardos prokuratūros Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos skyriaus vyriausiąjį prokurorą Gintautą Sereiką pakirtę šūviai Lietuvos visuomenę supurtė lyg elektrošokas.

Žiaurūs nusikaltimai paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas po kito draskė žmonių pasitikėjimą jauna valstybe. Nušautas prokuroras – pareigūnas, kuris turėjo saugoti visuomenę nuo nusikaltėlių įsigalėjimo, – buvo spjūvis visai teisėsaugos sistemai ir įžūlus pranešimas gyventojams, kam čia priklauso valdžia.

Peržiūrėti turinį naujame langehttp://www.lrt.lt/mediateka/irasas/103317?embed

Nepamirštama diena

Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius Teisutis Vėbra lemtingą vakarą prisimins visą gyvenimą: „Gerai pamenu, kad Vilniuje po darbo grįžau namo, tą vakarą rodė krepšinio rungtynes. Kokios komandos žaidė, nepamenu, bet tai buvo 19 valandą, ir man paskambino tuometinis kriminalinės policijos vadovas Visvaldas Račkauskas. Jis paklausė:

– Teisuti, kur esi, ką darai?

Sakau – namuose, vade. Sako:

– Panevėžy nušautas prokuroras. Kaip įmanoma greičiau susirenki komandą – ir į įvykio vietą.“

Artūras Urbelis, tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras, prisimena, kad su G. Sereika matėsi vos porą dienų prieš nelaimę. „Buvo užėjęs per pietus į kabinetą, buvome vienoje tyrimo grupėje, nes 1999 metų kovo mėnesį buvo susprogdintas sprogmuo prie Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros“, – pasakoja A. Urbelis.

Žinia apie kolegos mirtį buvo pribloškianti: „Paskambino vakare į namus gerbiamas vyriausias prokuroras ir pasakė baisią žinią. Kaip stovėjau, taip ir atsisėdau. Po valandos visi važiavome, atvykau į įvykio vietą.“

Nužudytam prokurorui buvo trisdešimt metų. Jis buvo vedęs, turėjo tris vaikus.

Spjūvis teisėsaugai

Važiuodami į įvykio vietą, pareigūnai svarstė galimus įtariamuosius ir nužudymo motyvus. „Iš esmės Panevėžyje buvo daug nusikalstamų veikų, nukreiptų prieš pareigūnus. Buvo sprogimai Tilvyčio gatvėje, kur gyvena policijos pareigūnai, komisaro Rolando Rutės automobilio sprogdinimas, Panevėžio prokuratūros sprogdinimas. Mes galvojome, kas tai gali padaryti. Ir atsakymas vienas – tai rimtų grupuočių veiksmai, o Panevėžyje tų grupuočių buvo nemažai“, – pirmuosius spėjimus dokumentikos cikle „Nematoma Lietuvos istorija“ prisimena A. Urbelis.

Vyriausiajam organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorui G. Sereikai tekdavo nuolat turėti reikalų su pavojingiausiais miesto nusikaltėliais. Jis tyrė beveik visas nužudymų, turto prievartavimo, baudžiamąsias bylas.

Dirbdamas nusikaltėlių apsuptyje, G. Sereika ir gyveno viename karščiausių miesto rajonų. Nuo jo namų – vos kelios minutės kelio pėsčiomis iki Tulpių gatvės, kuri davė vardą vienai iš Panevėžio nusikaltėlių gaujų. Toje pat Tulpių gatvėje įsikūręs Panevėžio vyriausiasis policijos komisariatas.

Atkūrė paskutines minutes

LNK nuotr./Gintautas Sereika
LNK nuotr./Gintautas Sereika

Stovėdamas prie Panevėžio vyriausiojo policijos komisariato pastato T. Vėbra atkuria 1999-ųjų sausio 25 dienos įvykius.

„Tą dieną šitame pastate vyko ataskaitinis susirinkimas. Būtent tą dieną, tiksliai dabar savaitės dienos neatsimenu, policijos vadovai ir Panevėžio apygardos prokuratūros vadovai rinkdavosi į šalia esančią krepšinio sporto salę žaisti krepšinio. Pasak jo, prokuroras G. Sereika atvažiavo į salę ir, pamatęs, kad nieko nėra, paskambino vienam iš vadovų. Šis jam paaiškino, kad šiuo metu susirinkime, bet jis greitai baigsis ir pasiūlė palaukti prie salės“, – pasakoja buvęs Kriminalinės policijos komisaras.

Prokuroras sakė, kad jo namai netoliese – ką jis ten salėje vienas darys – važiuoja iki namų, pasiims krepšinio kamuolį ir atvažiuos. „Prokuroras išvažiavo ir išvažiavo. Policijos darbuotojai išėjo po ataskaitinio susirinkimo, atėjo į salę, skambino prokurorui pasiklausti, kur jis yra, ir jau atsakymo nebesulaukė“, – jam žinomą to vakaro įvykių seką dėsto T. Vėbra.

Jau vėliau, remiantis liudininkų pasakojimais, pavyko atkurti paskutines prokuroro gyvenimo minutes. Į policijos komisariatą jis atvyko apie pusę šešių vakaro. Po dešimties minučių jį matė išvažiuojantį iš policijos kiemo paimti kamuolio. Tikslus automobilio maršrutas nebuvo nustatytas. Mėginant išsiaiškinti, iki namų važiuota visais trim maršrutais, kuriais komisaro namus galima pasiekti per kelias minutes.

Baimintasi galimos panikos

Žaisti krepšinį susiruošęs prokuroras savo tarnybinį ginklą buvo palikęs darbo kabinete, seife, ir neturėjo jokios galimybės pasipriešinti prie namų laukusiam ir netikėtai išnirusiam žudikui. Šūviai į prokurorą paleisti iki šeštos vakaro likus maždaug penkiolikai minučių, kai jis su kolegomis turėjo bėgti į krepšinio aikštelę.

Pranešimas apie nusikaltimą gautas tik prabėgus trims valandoms, kai į namus grįžo G. Sereikos žmona. Žmonės girdėjo šūvius primenantį garsą, tačiau jokių įtarimų nekilo – neseniai atšvęsti Naujieji metai ir vakarais gatvėse vis dar pokšėdavo petardos.

Žaisti krepšinį susiruošęs prokuroras savo tarnybinį ginklą buvo palikęs darbo kabinete, seife, ir neturėjo jokios galimybės pasipriešinti prie namų laukusiam ir netikėtai išnirusiam žudikui.

Televizijos žinių naujienos apie sukrečiantį nusikaltimą Panevėžyje pranešė dar tą patį vakarą. Buvo bijoma, kad tarp gyventojų gali kilti panika, todėl skelbiama, kad į Panevėžį siunčiami 200 Vidaus reikalų ministerijos pulko pareigūnų, ginkluoti policijos postai budi prie išvažiavimų iš miesto. Demonstruoti, kad situacija valdoma, bandė ir valstybės galvos. Iš susitikimo premjero kabinete išėję teisėsaugos institucijų vadovai žadėjo negailestingą kovą su nusikaltėliais. Tačiau, klausantis panevėžiečių, tuo metu neatrodė, kad jie jaučiasi kiek nors saugesni.

Kas valdo valstybę?

Šūviai dėmesio neatkreipė, tačiau žinia apie nužudytą prokurorą prilygo sprogimui. Žmonės skeptiški, tačiau būtent tomis dienomis pradėjo keistis pareigūnų požiūris, kaip turi būti tiriami organizuotų gaujų vykdomi nusikaltimai. 1999 metų sausio 25 d. vakarą prasidėjęs ir kelerius metus trukęs tyrimas galiausiai į teismo suolus susodino vienos žiauriausių Lietuvos nusikalstamų gaujų lyderius.

„Sunku tą vidinę savo būseną apsakyti. [...] Niekas nežiūrėjo geras ar blogas oras, visi žinojo, kad mes dirbsim tiek, kiek reikės, ir kad tie žmonės bus surasti ir nubausti anksčiau ar vėliau. Niekas neskaičiuodavo, kad mes čia nepamiegoję ar nepavalgę“, – vyravusią nuotaiką prisimena T. Vėbra.

Tirdami šią bylą, pareigūnai mokėsi bendradarbiauti tarpusavyje, naudoti naujus operatyvinės veiklos metodus. Pagal darbo poreikius net buvo keičiami Lietuvos įstatymai.

Buvęs Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad prokuroro G. Sereikos nužudymas buvo tam tikros ribos peržengimas, kuomet tyrimo imtasi aukščiausiu lygmeniu: „Po G. Sereikos [nužudymo] buvo sudaryta centrinio lygmens grupė tiek iš Generalinės prokuratūros prokurorų, tiek iš centrinės Kriminalinės policijos.“

Buvęs Kriminalinės policijos komisaras Algirdas Matonis sako, kad prokuroro G. Sereikos nužudymas buvo tam tikros ribos peržengimas, kuomet tyrimo imtasi aukščiausiu lygmeniu.

Anot jo, prokuroro nužudymas buvo impulsas kitaip pasižiūrėti į Panevėžį. „Čia jau prieita iki paskutinio lašo, kai nebėra apie ką šnekėti, kas valstybėje tvarką daro“, – situaciją apibūdina A. Matonis.

Duris atidarė ne visi

T. Vėbra dokumentikos cikle „Nematoma Lietuvos istorija“ atskleidžia, kad įvykio vietą apžiūrintiems pareigūnams pirmoji to vakaro užduotis buvo kuo operatyviau ir kuo plačiau aptikti galimą žudiko pasitraukimo vietą.

„Tai iš tikrųjų buvo sudėtinga padaryti, nes buvo vėlus vakaras, prastas oras, mes, aišku, apėjom tiek žmonių, kiek įmanoma; beldėm į duris. Kas atidarė, kas neatidarė – tuometinis Panevėžio sindromas. Apskritai su žmonėmis buvo sunku bendrauti, o dar buvo vėlus vakaras. Tą dieną gal vienas iš žmonių paaiškino, galiu klysti, kad lygtai matė kažkokį vaikinuką nubėgant Nevėžio kryptimi“, – apie tyrimo pradžią kalba tuometinis Kriminalinės policijos komisaras inspektorius.

Kelios akimirkos po šūvio bėgantį jaunuolį pastebėjo du liudininkai. Vienas pasakojo, kad tamsiai apsirengęs jaunuolis skubėjo Mindaugo ir Kauno gatvių sankryžoje, kitas bėgantį žmogų pastebėjo Kauno gatvėje. Viskas. Darbo pradžia lietuviškoje Čikagoje greitų ir lengvų rezultatų nežada. Atrodė, kad net oras lyg specialiai subjuręs, kad žudikus būtų kuo sudėtingiau nustatyti.

„Aš neatsimenu tokių dienų, kad būtų toks baisus oras, nes šlapdriba su lietum maišėsi, su kinologais mes tą vakarą nedirbome, nes buvo beviltiška. Ekspertai, žinoma, dirbo ir tą dieną, kiek pamenu, mes netgi nenusistatėm, iš kurios pusės žudikas atvažiavo ar atėjo“, – sako T. Vėbra.

Žudikas užklupo prie namų

Dėl lietaus nebuvo galima paimti kvapų pavyzdžių, vanduo nuplovė audinių mikrodalelių liekanas, kurių galėjo likti ant automobilio. Kitą dieną dar buvo bandoma rinkti visas namo kieme esančias šiukšles, tačiau nėra jokių konkrečių pėdsakų, kuriais būtų galima sekti. Tik akivaizdus faktas – žudikas į prokurorą pasikėsinti išdrįso pavakare gyvenamųjų namų kvartale, kur gana didelė tikimybė būti pastebėtam. Ištuštinta visa pistoleto apkaba, šaudyta iš labai arti. Spėliojama, kad žudikas prokurorą užklupo ką tik sustojusį – vis dar veikė galinis stiklo valytuvas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Pistoletas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Pistoletas

Stovėdamas prie G. Sereikos namo, kur prieš 17 metų buvo įvykdytas nusikaltimas, T. Vėbra atsimena kolegų spėjimus apie galimą žudiko portretą. Vieni spėjo, kad JIS – šaltakraujiškas žmogus, kuriam nedreba ranka, nesibaiminantis, kad jį kas nors pastebės. Kiti manė atvirkščiai – kad nusikaltėlis nepatyręs, nes šaudyta stichiškai, sužalojimų lokalizacija buvo gana plati. Esą profesionalo paleistos kulkos daugiau ar mažiau nukreipiamos į krūtinės ar į galvos sritį.

Žudiko naudotų šovinių tūtelės net buvo siunčiamos tirti į Jungtines Amerikos Valstijas, Federalinio tyrimų biuro ekspertams. Vėliau buvo nustatyta, kad iš to paties ginklo, kuriuo nužudytas prokuroras, 1995 metais buvo apšaudyti du verslininkai. Tąsyk nusikaltimas liko neištirtas.

Kratos – be rezultatų

Kadangi įvykio vietoje beveik nėra už ko užsikabinti, tyrimas pradedamas iš kitos pusės. Nagrinėjama, kam G. Sereikos nužudymas galėjo būti naudingas. Versijų daug ir įvairių.

„Versijų labai daug. Susijusių ir su asmeniu, ir bylomis, kur pats Gintautas betarpiškai tyrė“, – sako tuometinis Generalinės prokuratūros prokuroras A. Urbelis.

Algimantas Kliunka, tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, prisimena, kad pirmoji versija – nužudymas dėl tarnybos. „Pamenu, prieš porą dienų buvo užėjęs. Pasidžiaugė, kad tuoj išaiškins prokuroro ir teisėjos namo padegimą“, – apie G. Sereiką kalba A. Kliunka.

Tikrinami nusikaltimo dėl prokuroro darbinės veiklos versiją, tyrimo grupės pareigūnai pradeda apklausti visus žmones, kuriems kaltinimus buvo pareiškęs G. Sereika. Išanalizuota 80 bylų, kurias tyrė G. Sereikos padalinys, sudarytas Panevėžyje veikusių grupuočių, įtariamųjų sąrašas, atlikta keliasdešimt kratų. Rezultatas – pas senutę rastas aplūžęs pistoletas. Pareigūnai apklausinėja visus: taksistus, kiemsargius, autobusų vairuotojus, peržiūrinėja vaizdo kamerų įrašus. A. Kliunkos teigimu, peržiūrėjus vaizdo įrašus pastebėtas tam tikrų žmonių judėjimas prie upės. Pareigūnai į pagalbą pasikvietę karinius narus.

„Nardė vasario mėnesį Nevėžyje po ledu ir ieškojo to ginklo“, – apie tyrimo eigą kalba tuometinis Generalinės prokuratūros vyriausiasis prokuroras.

Bylą narpliojantys pareigūnai buvo nurodę dirbti su visais, uždarytais areštinėse ar įkalinimo įstaigose. A. Kliunka pasakoja kuriozą, kaip po metų iš vienos įkalinimo įstaigos buvo gautas pranešimas, kad prokurorą G. Sereiką nužudė Varnas.

A. Kliunka pasakoja kuriozą, kaip po metų iš vienos įkalinimo įstaigos buvo gautas pranešimas, kad prokurorą G. Sereiką nužudė Varnas.

„Daugiau nieko nežinojome, daugiau jokių duomenų nebuvo. Net buvo nurodyta to asmens profesija, ir aš radau tą asmenį su ta profesija“, – kalba A. Kliunka.

Tyrėjai suko klystkeliais

Dabar, jau žinant, kuo baigėsi G. Sereikos nužudymo tyrimas, ši istorija rodo, kaip teisėsaugininkams teko klaidžioti ieškant, už ko užsikabinti. Tąkart prokuroras A. Kliunka surado apibūdinimą atitinkantį žmogų, kurio pavardė Varnas. Jis buvo Iškviestas į apklausą. Tačiau tai buvo kitas Varnas, kuris nieko bendro su nusikaltimu Panevėžyje neturėjo.

Greta darbinės versijos tikrinamas ir asmeninis G. Sereikos gyvenimas – visi jo ryšiai, pokalbiai telefonu. Tas pats daroma ir su žmonos aplinka. Patikrinami net žmonės, atsitiktinai įsigiję kelialapį kartu su prokuroro šeima važiuoti atostogų. Visa tai reikalauja milžiniškų pajėgų ir daugybės laiko.

Prabėgus kone dviem dešimtmečiams po nusikaltimo, tyrimo aplinkybes prisimenantys teisėsaugos pareigūnai atskleidžia, kad, ieškant žudikų, ne sykį buvo sukama klystkeliais.

Tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas Vizgirdas Telyčėnas atskleidžia, kad pirminiame tyrimo etape buvo tiriama ir versija, kad procesus grupuotėse valdo kažkas iš vietinių Panevėžio policijos pareigūnų. Bet tai nepasitvirtino.

Kriminalinei policijai tuo metu vadovavęs A. Matonis teigia, kad nusikalstamos grupuotės mėgino skleisti dezinformaciją, siekdamos nukreipti tyrimą nuo Panevėžio.

Kolegos nužudymą tiriantys pareigūnai sulaukė ir grasinimų. A. Kliunka prisimena: „Buvo makabriškų dalykų, grasinimų prokurorams. Pirmąją savaitę prie Panevėžio apygardos prokuratūros buvo padėtas vainikas, o į G. Sereikos vietą stojęs ir pareigas Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyboje užėmęs Gintaras Malčiauskas gavo anoniminį laišką – iš arbatos iškirptą paveikslėlį, kuriame vaizduojamos vyšnios. Reikia suprasti – pagrasinimas nuo „vyšniukų“. Parašyta: Jei dirbsi šiose pareigose – mirsi.“

Atsirado žudikų apsišaukėlių

A. Matonis teigia, kad nusikalstamos grupuotės mėgino skleisti dezinformaciją, siekdamos nukreipti tyrimą nuo Panevėžio.

Žiniasklaidoje garsiai nušviečiamas įvykis pritraukia ne visiškai stabilių, dėmesio trokštančių ar paprasčiausiai savo vertę aplinkinių akyse pakelti norinčių žmonių dėmesį. Informacija apie tokius asmenis netrunka pasiekti nužudymą tiriančių teisėsaugininkų grupės.

A. Urbelis, tuomet dirbęs prokuroru generalinėje prokuratūroje, puikiai atsimena kiekvieną tokį apsišaukėlį. Vienas į Šiaulius iš Panevėžio vykęs žmogus grasino aplinkiniams ir gyrėsi, kad tai jis nušovė prokurorą. Kitas asmuo sakė gavęs užsakymą iš Kauno grupuočių lyderių. Alvydas Sadeckas, pirmasis nepriklausomos Lietuvos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas teigia, kad buvo gauta įvairių signalų, kuriuos reikėjo tikrinti.

A. Kliunka prisimena anoniminį moters laišką iš Rokiškio, kad išgertuvių metu žmogus gyrėsi nužudęs prokurorą.

Šiaulių apygardos teisme saugomoje byloje įsegtas ranka rašytas raštelis, kuris prasideda žodžiais:„Mes turime žinių apie prokuroro G. Sereikos nužudymą. Mums žinomas asmuo slapstėsi Rokiškyje. Olegas išgėręs pasakojo žinąs ir dalyvavęs G. Sereikos nužudyme. Išsiblaivęs ir supratęs, ką papasakojo, maldavo niekam nesakyti, nes gautų daug nelaisvės metų. Turime jo prašymą išvykti į Rusijos federaciją.“

Į tokius pranešimus pareigūnai negalėjo nekreipti dėmesio. Nedelsiant gauta informacija pradedama tikrinti. Kiekvienas toks darbas reikalauja daug žmonių ir jų laiko.

Prisiminimais besidalijantys pareigūnai prisimena ir absurdiškų situacijų.

T. Vėbra pasakoja, kad vienas vaikinas kompanijoje prasitarė, kad buvo Panevėžyje ir už vieną rimtą reikalą gavo didelę pinigų sumą.

„Jis net neįvardino, kad buvo prokuroro nužudymas. Ir ta informacija pasiekė mus. [...] Norėjo kompanijoje pakelti savo įvaizdį kad jis neva nužudė prokurorą“, – po nepamirštamų įvykių praėjus beveik dviem dešimtmečiams prie bendro stalo susėdęs su kartu dirbusiais kolegomis kalba T. Vėbra.

„Svarbiausia, kad jis buvo Panevėžyje ir gyveno prie prokuroro. Jis paprasčiausiai prisirišo prie to įvykio ir pasipasakojo“, – kolegą papildo Artūras Garla, tuomet ėjęs kriminalinės policijos komisaro inspektoriaus pareigas.

Lietuvos Čikaga

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Savadarbis ginklas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Savadarbis ginklas

Aiškinantis net pačias nerealiausias versijas, nebuvo užmirštas ir klasikinis – žvalgybinis policijos kriminalistų darbas. Tuometinis Kriminalinės policijos komisaras Gerardas Grigalis sako, kad pirmas įspūdis atvykus į Panevėžį po G. Sereikos nužudymo – Panevėžyje tarpusavyje kariauja grupuotės: „Buvo matomi šaudymai gatvėse, akivaizdūs žmonių dingimai.“

Panevėžio vardas buvo siejamas su baisias nusikaltimais, jis nuolat mirgėjo kriminalinių naujienų puslapiuose. „Panevėžio regionas 2000-aisiais tapo pats karščiausiais. Pats pagrindinis“, – konstatuoja tuometinis Kriminalinės policijos komisaras A. Matonis.

Jam pritaria A. Sadeckas. Jis primena, kad Panevėžys buvo vadinamas netgi lietuviška Čikaga.

Nusikaltimai nebuvo siejami

Peržvelgdami sunkių nusikaltimų Panevėžyje istoriją, pareigūnai suprato – norint užgesinti mieste siautėjantį gaisrą, pirmiausia reikia keisti tuo metu vyraujantį požiūrį į nusikaltimų tyrimą. A. Matonis tą laikotarpį prisimena kaip sudėtingą. Kiekvienas nusikaltimas buvo traktuojamas kaip atskiras įvykis, o jų buvo išties gausu: nužudymai, susišaudymai, žmonių grobimai, sprogdinimai ir t.t.

„Tie įvykiai tiriami kaip atskiri ir jų nebandoma susieti. Juolab, buvo žinoma, kad veikia ne viena tokia grupuotė“, – vardija A. Matonis. Jis pastebi, kad 2000-aisiais aiškiai įvardinta, kad reikia kažką daryti, nes tokiu būdu ir požiūriu vadovaudamasi teisėsauga nesugeba rezultatyviai kovoti ir pakeisti situacijos.

Pirmosios kliūtys specialiajai tyrimui grupei kilo vos atvažiavus į Panevėžį.

„Mums reikėjo žiūrėti ne kaip išsiaiškinti nusikaltimą, bet kas galėtų padėti“, – sako G. Grigalis. Jis prisimena, kad patikimų pareigūnų buvo vienetai. Su atrinktais pareigūnais tyrimo grupės vadovai bendravo tiesiogiai, net neinformuodami aukštesnių vadovų.

Pirmosios kliūtys specialiajai tyrimui grupei kilo vos atvažiavus į Panevėžį.

„Galiu paminėti Mindaugą Braziūną, Darių Pliaugą, buvo ir kitų, bet šie – aktyviausi, kuriais mes galėjome pasitikėti“, – vardija G. Grigalis.

Vietinė teisėsauga nevieninga

Patikimi žmonės jau surinkti, tačiau tuomet paaiškėja dar viena Panevėžiui būdinga kliūtis. Mieste veikė kelios teisėsaugos struktūros, tačiau kiekviena buvo užsidariusi savo kieme. Vietiniai pareigūnai nenoriai dalijosi informacija su tyrimo grupe.

„Iki bendradarbiavimo buvo ilgas kelias ir vadovai turėjo įsikišti, kad ta informacija, kuria jie disponavo, pakliūtų ir į mūsų, kaip darbininkų, rankas“, – kalba G. Grigalis. Tai, kad Panevėžyje nesutaria ne tik gaujos, bet ir teisėsaugos institucijos, iš Vilniaus atvykusi tyrimo grupė pajuto jau pirmomis dienomis.

Tuometinis Kriminalinės policijos vadovas Vytautas Grigaravičius pastebi, kad visos miesto teisėsaugos tarnybos norėjo įveikti grupuotes ir dirbo ta linkme, bet nesidalino turima informacija. „Ar tai nepasitikėjimas, ar konkurencija, bet faktas, kad buvo“, – konstatuoja V. Grigaravičius.

Galiausiai darbas kasantis po Panevėžio organizuotų gaujų pamatais prasideda. Pareigūnai peržiūri senas, neištirtas bylas ir bando ieškoti bet kokių sąsajų. „Pradėtas žvalgybinis darbas – ieškoma šaltinių, kurie žinotų situaciją grupuotėse, kad būtų galima išjudinti tyrimą iš mirties taško“, – apie darbo tyrimo specifiką kalba A. Matonis.

Nematė „tulpinių“ grėsmės

Žiūrint iš dabartinės pozicijos, gali kilti klausimas – kodėl iš karto nebuvo mestos pajėgos sekti „tulpinių“ nusikalstamos gaujos narius. Tuo metu šis vardas žvalgybinėse policijos bylose neskambėjo grėsmingai.

T. Vėbra pastebi, kad tuo metu Panevėžyje buvo matomos ir akcentuojamos kitos gaujos: „psichiniai“, „šmikiniai“, „žemaičiai“. Tuo metu „tulpiniai“, kaip pastebi ir A. Urbelis, ir A. Sadeckas, atliko nuskriaustųjų rolę.

T. Vėbra pastebi, kad tuo metu Panevėžyje buvo matomos ir akcentuojamos kitos gaujos: „psichiniai“, „šmikiniai“, „žemaičiai“.

„Jie buvo pasirinkę nuskriaustųjų vaidmenį ir tiriant nusikaltimus visada likdavo šešėlyje“ – T. Vėbra.

Apie šią gaują miesto teisėsauga neturėjo praktiškai jokios informacijos. „Kai pradėjom tirti G. Sereikos nužudymą, dirbom pagal visų grupuočių sąrašus ir visas grupuotes kratėm ir tikrinom, kaip reaguoja. O kas dėl „tulpinių“ grupuotės, tai Panevėžio pareigūnai pasakė, kad nežino, kur jie yra. Šių asmenų negalėjome apklausti ir jokių veiksmų atlikti. Jokios informacijos apie juos nebuvo. Jie niekada nedarė drastiškų veiksmų. Niekada neatkreipė dėmesio, jie elgėsi konspiratyviai“, – sako A. Kliunka.

Skirtingai nei Kauno ar Klaipėdos nusikalstamų grupuočių atstovai, Panevėžio „tulpiniai“ nedemonstruodavo savo jėgos. Pasak A. Matonio, jie nesidemonstravo viešumoje kaip kitų grupuočių atstovai.

„Jie buvo kaip geriečiai. Kaip paskui paaiškėjo, jie sugebėjo visą savo veiklą pakišti, prisitaikyti prie situacijos, kad įtarimas kristų ant kitų. Tinkamu laiku, tinkamoje vietoje sužaisti. Taigi veikė labai konspiratyviai ir patys gyveno pogrindžio sąlygomis. Ypač lyderiai. Niekada nebuvo, kad gyventų normalų gyvenimą. Jie lyg diena iš dienos slėpėsi, lyg kažko bėgtų, kažko vengtų ir panašiai. Toks buvo jų gyvenimo stilius“, – gaujos stilių apibūdina A. Matonis.

Nuskriaustieji „tulpiniai“

Kai buvo nužudytas prokuroras G.Sereika, „tulpinių“ gaujos lyderiai viešumoje nesireiškė jau kelerius metus. Atrodė, kad jie užguiti, nustumti į pakraštį ir niekam grėsmės nekelia.

Tačiau iki to laiko „tulpiniai“ dalyvavo ne viename kriminaliniame įvykyje. „Prasidėjo viskas nuo 1993 metų, kai, berods, lapkritį žuvo vienas iš jų. Liftu važiavo Virginijus Baltušis ir kiti. Vienas žuvo, kiti sužeisti, V. Baltušis nenukentėjo. Po to gruodį įvyksta šaudymas iš automato, sužeidžia Janonį, V. Baltušiui pavyksta pasišalinti“, – chronologinę įvykių seką pateikia A. Urbelis.

Paskutinį kartą į V. Baltušio gyvybę pasikėsinta 1994-ųjų gegužės 1-ąją. Jis važiavo kartu su Žydrūnu Pauša ir 18-mete mergina. Policija įvykio vietoje atsirado po poros minučių – pareigūnai patruliavo netoliese ir greitai sureagavo į šūvių garsą. Į ligoninę buvo nuvežti visi trys automobilyje buvę panevėžiečiai. Ž. Paušai medikai padėti jau negalėjo – jis mirė. V. Baltušis išsikapstė.

A. Matonio nuomone, būtent tas laikotarpis – 1993-ieji – ir pagimdė didįjį monstrą – „tulpinius“, nusitaikiusius į visus, kurie gali kėsintis į juos.

Po eilės pasikėsinimų, kaip nukentėję, gaujos nariai gavo leidimus įsigyti ginklus. A. Matonio nuomone, būtent tas laikotarpis – 1993-ieji – ir pagimdė didįjį monstrą – „tulpinius“, nusitaikiusius į visus, kurie gali kėsintis į juos.

Užtikrintai šią informaciją vardyti policijos kriminalistai gali dabar, kai visi tyrimai baigti, apklausta šimtai žmonių. 1999-aisiais dar laukė ilgas ir sudėtingas darbas.

Superslapta teisėsaugininkų grupė

Mažai kas žino, tačiau tuo pat metu, kai vieni pareigūnai apklausinėjo su G. Sereikos darbu susijusius žmones, o kiti aiškinosi, kokios nusikalstamos grupuotės veikia Panevėžyje, šiame mieste dirbo ir trečia teisėsaugininkų grupė. Operacija buvo visiškai slapta.

Apie ją nieko nežinojo net iš Vilniaus komandiruoti policijos departamento kriminalistai. „Tuo metu buvo daroma daug kas naujo“, – pastebi A. Sadeckas.

V. Grigaravičius atskleidžia, kad buvo ieškoma naujų metodų ir būdų, kurie padėtų efektyviai kovoti ir išgauti reikalingą informaciją. „Gauti informaciją buvo sudėtinga – žmonės įbauginti, buvo naudojamos visos prieinamos priemonės ir tuometinis policijos generalinis komisaras iniciavo ilgalaikę žvalgybinę operaciją, į kurią buvo komandiruoti Vilniaus kriminalinės policijos pareigūnai. Jie ilgą laiką dirbo Panevėžio mieste“, – kalba tuometinis kriminalinės policijos vadovas. Nei jis, nei kiti tuomet dirbę pareigūnai nenori detalizuoti, kokį darbą dirbo slaptoji teisėsaugininkų grupė.

V. Telyčėnas, tuometinis Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos viršininkas, teprasitaria, kad buvo atskiras generalinio komisaro patvirtintas planas, saugomas jo seife. Jo teigimu, šios slaptos grupės darbas davė rezultatų renkant informaciją.

Apie slaptą operaciją buvę policijos vadovai informacijos šykšti net prabėgus kone dvidešimčiai metų. Nors ne per šią operaciją surinkti duomenys padėjo G. Sereikos žudikus pasiųsti už grotų, tačiau jie praskleidė šydą į slaptą Panevėžio nusikaltėlių pasaulio gyvenimą: pogrindžio pasaulio santvarką, ryšius, tarpusavio santykius...

Autoritetas – S. Janonis

Tyrimų grupės nariai domėjosi įvairiomis versijomis. „Tulpiniai“ buvo viena iš jų. „Tulpiniai“ buvo versija, bet jiems atstovavo Saulius Janonis“, – pasakoja G. Grigalis.

S. Janonis buvo senosios kartos nusikaltėlių atstovas. Jį gerai pažinojo ne tik teisėsaugos pareigūnai, bet ir kituose miestuose veikiančių gaujų lyderiai.

LRT laidos stop kadras/S.janonio byla
LRT laidos stop kadras/S.janonio byla

S. Janonį ir kitus tulpinių nusikalstamos grupuotės įkūrėjus skyrė gana didelis amžiaus skirtumas. Tačiau jis buvo labai reikalingas jaunuoliams, pasiryžusiems kriminaliniame pasaulyje įsitvirtinti.

„Jis iš to kvartalo kilęs, bet visa esmė – kaip atsirado sąveika tarp visų jaunuolių ir S. Janonio. Šitiems jaunuoliams ir V. Baltušiui S. Janonis buvo labai reikalingas kaip turintis labai gerus ryšius su nusikalstamu pasauliu, su teistais, su Lietuvos kriminalitetu“, – teigia A. Matonis. Anot jo, S. Janonis visoje šalyje turėjo žodžio žmogaus autoritetą. Nors nebuvo labai fiziškai stiprus, esą turėjo gerą galvą ir jo žodis nusikalstamame pasaulyje buvo svarus.

Kas tikrasis vadeiva?

S. Janonį tulpinių grupuotės lyderiu įvardydavo ir žiniasklaida, ir teisėsauga. Prabėgus pusantro mėnesio po G. Sereikos nužudymo, S. Janonis dingo. Artimieji pasakojo paskutinį kartą jį matę 1999-ųjų kovo pradžioje, kai jis išvažiavo į susitikimą vienoje Panevėžio kavinių. Po dviejų savaičių jie parašė pareiškimą policijai. Buvo pradėtas tyrimas, tačiau jokių pėdsakų aptikti nepavyko.

Apgraibomis aiškintis, kas iš tiesų yra užsislaptinusios grupuotės vadeivos, padėjo operatyvinis policijos kriminalistų darbas.

G. Grigalio teigimu, sklandė informacija, kad jis užsienyje, galbūt Rusijoje. Tačiau surinkta informacija patvirtino, kad Panevėžio gaujai vadovauja ne S. Janonis. „V. Baltušis buvo nematomas, nežinomas. Mums tada paaiškėjo. Visi žinojo, bet tylėjo, bijojo. Bet ta informacija teisėsaugos institucijoms buvo pasenusi, netiksli dezinformuojanti“, – sako G. Grigalis.

Pareigūnai nesiliovė tikėti

Viešai nematomas policijos kriminalistų darbas Panevėžyje vyko pusantrų metų – informacijos teisėsaugininkų rankose vis daugėjo, tačiau ir toliau nesimatė jokios nuorodos, kas galėjo nužudyti prokurorą G. Sereiką.

Apgraibomis aiškintis, kas iš tiesų yra užsislaptinusios grupuotės vadeivos, padėjo operatyvinis policijos kriminalistų darbas.

Nors klausimų buvo daugiau nei atsakymų, nužudymo bylą tiriantys pareigūnai nenuleido rankų. „Su kolegomis gyvenom ir dirbom tiek, kiek reikėjo. Minčių jokių nebūdavo, kad gal baikim, gal užteks. Be abejo, tai yra kolega. Mes visi žinojome, kad tai buvo Organizuotų nusikaltimų skyriaus vadovas, vyriausiasis prokuroras. Mes visi irgi esam organizuotų nusikaltimų skyriaus pareigūnai, bet kuriam iš mūsų galėjo taip atsitikti“, – kalba tuometinis kriminalinės policijos komisaras inspektorius T. Vėbra.

Jis tikina, kad ir pats, ir kartu dirbę kolegos tvirtai žinojo, kad anksčiau ar vėliau nusikaltimą pavyks išaiškinti. „Garbės reikalas, iš tikrųjų. Aš visą laiką atsiprašau savo šeimos, nes tuo metu, kai buvo šitie įvykiai, mano vaikams tėtis gal buvo reikalingiausias, buvo 4–5 metukai, tėvelis buvo laukiamas. Būtent tuo metu Panevėžys buvo antra mano gyvenamoji vieta, vaikus matydavai rečiau. Žinojom, kad ir Gintas turėjo savo šeimą, vaikus “, – apie beveik prieš du dešimtmečius išgyventus įvykius kalba T. Vėbra.

2000-ųjų liepos 6-ąją pareigūnai sulaukia dar vieno nokautuojančio smūgio – pakeliui iš Vilniaus į Mažeikius dingsta verslininkas Gedeminas Kiesus, jo sūnus ir vairuotojas.

LRT TELEVIZIJOS dokumentikos ciklą „Nematoma Lietuvos istorija“ žiūrėkite pirmadieniais 21:30 val.

Lrt.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min