Tragiški pirmadienio įvykiai Kaune, kur Drąsius Kedys įtariamas dėl keršto už savo dukterį nušovęs teisėją bei vieną moterį, sujaudino Krizių įveikimo centro aktyvistą, psichologinės pagalbos telefonu tarnybos Vilniaus „Jaunimo linija“ direktorių Paulių Skruibį.Seksualinė prievarta yra labai paplitusi – faktas, mes su tuo susiduriame ir matome. Bet kiek tokių bylų pasiekia? – žinodamas, kokia liūdna realybė, retoriškai klausė P.Skruibis.
„Iš tokių istorijų labai verta pasimokyti: jeigu žmogus grasina, reikia reaguoti labai budriai. Jeigu yra konkrečių grasinimų, kartais taip atsitinka, kad jie įvykdomi“, – kalbėjo 29 metų psichologas.
P.Skruibis įvardijo dvi esmines bėdas: atsakingos tarnybos neįžvelgė viešai paskelbtų D.Kedžio grasinimų realumo. Antras dalykas – seksualinio prievartavimo bylos, kurias mūsų šalies teisėsauga sėkmingai išnarplioja, prilygsta stebuklui. „Ši tragiška situacija turbūt irgi su tuo susijusi“, – pažymėjo P.Skruibis.
Jo supratimu, yra tam tikrų požymių, kuriais remiantis galima įvertinti grasinimų realumą.
„Koks patikimiausias būdas įvertinti, kaip žmogus elgiasi dabar ir kaip jis elgsis ateityje? Žvelgiant į tai, kaip jis elgėsi anksčiau! Pavyzdžiui, jei žmogus turi ginklą, tai jo grasinimas yra kur kas baisesnis negu to, kuris neturi. Kitas požymis – ar žmogus anksčiau turėjo panašių polinkių, tarkime, mėgino nusižudyti arba nenuslėpė ūmaus būdo ir įsiveldavo į kažkokius konfliktus. Jei žmogus turėjo tokių problemų, reikia reaguoti itin operatyviai“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
– Kokią pamoką visuomenei pateikė dramatiški įvykiai Kaune? – portalas 15min.lt pasiteiravo P.Skruibio.
– Kalbant apie šią istoriją man į galvą ateina kelios mintys, pavyzdžiui, apie reagavimą į žmogaus grasinimus. Aš pastebiu, kad mūsų visuomenėje netgi specialistai, kurie dirba pirminėje grandyje, t. y. medikai, policininkai, ne visą laiką įvertina, kad į grasinimus reikia labai atsargiai reaguoti.
 |
| Greitosios medicinos pagalbos darbuotojams kartais pristinga jautrumo bei kompetencijos. |
Jeigu žmogus sako, kad nori nusižudyti, labai dažna tokia visuomenės reakcija: „Ai, jis tik nori pagąsdinti...“
Taip, labai daug atvejų būna, kai žmogus tik nori pagąsdinti. Bet kartais tai tampa realybe. Visai nesena situacija, kai greitosios pagalbos medikai žmogui pasakė: „Na, ir žudykis!“ Ir jis nusižudė po paros... Jaunas žmogus... Savižudybė įvyko nepraėjus nė parai, kai buvo pasakyta tokia frazė.
– Ar galėtumėte sukonkretinti? Juk taip pasielgę medikai už šį poelgį yra atsakingi.
– Negaliu to minėti dėl konfidencialumo priežasčių, tai susiję su mano klinikine praktika. Tie žmonės, kurie tiesiogiai su tuo susidūrė, galbūt ir kreipsis, reaguos į tai, bet mano darbas šioje situacijoje yra kitas. Man esmė yra ne konkretūs medikai, o tai, kad medikų ir policijos atstovai gauna labai mažai psichologinių žinių, kaip jie turi elgtis tokiose situacijose. Jų niekas neruošia.
Nenoriu kaltinti konkrečių medikų, bet siekiu atkreipti dėmesį į bendrą tendenciją, kad žmonės neįvertina pavojaus realumo. Yra toks mitas: jei žmogus kalba apie savižudybę, tai nerimta. Šiuo mitu gyvena visa mūsų visuomenė! O tokie įvykiai kaip pastaruoju metu Kaune visuomenę prabudina.
Tokių pavyzdžių būna ir užsienyje: įvyksta žudynės mokykloje, o po to paaiškėja, kad kažkur internete buvo paskelbta, kad jis taip padarys.
Man atrodo, ir Lietuvoje, ir kitose šalyje tokių atvejų yra labai daug. Jeigu žmogus grasina kažką padarysiąs, reikia reaguoti labai atsargiai. Ypač jei jis turi priemonių, kaip tai padaryti: ar save sužaloti, ar kitą žmogų sužeisti. Ir ypač jei jis kažką panašaus yra daręs anksčiau.Greitosios pagalbos medikai žmogui pasakė: „Na, ir žudykis!“ Savižudybė įvyko nepraėjus nė parai, kai buvo pasakyta tokia frazė, – pavyzdį, kaip mūsų šalies „specialistams“ trūksta kompencijos, pateikė psichologas.
Beje, po vienų tokių žudynių mokykloje vienas mano kolega internete rado komentarą, kur buvo konkretus grasinimas padaryti tą patį Lietuvoje. Dėl to grasinimo jis paskambino į policiją, tačiau pranešimo net neužregistravo. Pareigūnai buvo sutrikę ir nežinojo, ką su tuo daryti.
Todėl man labai svarbu kelti į viešumą tokias problemas – nereagavimo arba netinkamo reagavimo.
– Kaip vertinate D.Kedžio, į neviltį puolusio žmogaus, poelgius?
– Iš žmogiškosios pusės tikrai negaliu pateisinti! Net toks klausimas nekyla. Kokioje mes visuomenėje gyvename, jei visi taip suvoksime teisingumą? Aš galiu suprasti to žmogaus neviltį ir desperaciją dėl to, kas atsitiko. Bet tai niekaip negali pateisinti tokių veiksmų. Man, pavyzdžiui, irgi labai daug kuo nepatinka mūsų valstybė ir santvarka, bet smurtas nėra tas būdas, kuriuo galima tai išspręsti.
– Kaip svarbiausius įrodymus, jog mažametė galėjo būti tvirkinama, jos tėvas pateikė filmuotą medžiagą su dukters pasakojimais. Žinome, kad su galimai išnaudota mergaite bendravo ir šio kriminalo tyrėjai. Tačiau ligi šiol netyla diskusija, tikri ar ne mažametės liudijimai. Ar tokio pobūdžio mažamečių apklausas atliekantys specialistai turi metodiką, savų triukų, kaip atskirti tiesą nuo prasimanymų?
– Čia labai sudėtingas procesas. Apklausos daromos labai atsargiai ir delikačiai. Galioja „vienos apklausos“ principas. Jei reikia, procesas įrašomas, bet negalima to daryti du, tris ar keturis kartus, nes iš tikrųjų tai yra traumuojantis procesas.
Tačiau svarbu suprasti, jog net ir po apklausos tu neturi faktų. Turi tik parodymus, kuriuos gali vertinti. O jei kalbame apie bet kokią apklausą, tu tik gali pagauti, ar yra kažkokių požymių, kad žmogus sako netiesą, fantazuoja. Tik tiek. Tai vis tiek lieka ne faktai, o parodymai.
Beje, būtų labai įdomu sužinoti statistiką, o kaip yra dėl vaikų ir suaugusiųjų seksualinės prievartos tyrimų. Kiek tokių bylų pradedama ir kiek tokių bylų pasiekia teismą? Ir kiek iš jų tampa kažkuo apčiuopiamu? Iš to, ką aš žinau, yra milžiniška problema: tokios bylos, susijusios su seksualine prievarta, tiriamos labai sunkiai. O tai, kad prievarta ir seksualinė prievarta yra labai paplitusi, faktas, mes su tuo susidūriame ir matome. Bet kiek realiai ištiriama tokių bylų?
