Kaip rašoma Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento pranešime, nors pagalbos telefonu 112 reikia skambinti tik tada, kai staiga iškyla grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai ir turtui ir kai pagalbos tarnybos turi nedelsdamos atvykti į nelaimės vietą ir suteikti skubią pagalbą, bet Centro operatoriai neretai būna atakuojami paliktų ir įskaudintų įsimylėjėlių, skambinama pametus mobilųjį telefoną, skundžiamasi, kai neįleidžia į naktinį klubą.
„Bute dingo elektra, reikia taksi telefono numerio, darbdavys laiku nesumokėjo atlyginimo, sugedo automobilis, supykdė eilės pasienyje... Ir taip kiekvieną dieną. Kartais gyventojai net nesusimąsto, kad skambindami pagalbos numeriu 112 dėl buitinių, socialinių ir kitų problemų tik be reikalo užima telefono liniją, kai galbūt tuo metu skubi pagalba yra būtina kilus gaisrui ar įvykus eismo įvykiui“, - sako Bendrojo pagalbos centro Vilniaus skyriaus jaunesnioji specialistė Jolita Pilinkaitė-Švenčionė.
Netrūksta ir melagingų skambučių. Nuo šių metų pradžios įsigaliojo Administracinių teisės pažeidimų kodekso pakeitimai, kurie numato, kad už Bendrojo pagalbos centro pareigūnų darbą trukdančius skambučius, taip pat už garbę ir orumą įžeidžiančius komentarus skambinantieji bus baudžiami įspėjimu, bauda nuo 300 iki 500 litų arba net areštu nuo 15 iki 30 parų. Kaip teigia pareigūnė, būna, kad pranešama, jog Kaune kilo gaisras, bet operatoriai mato, kad skambinama iš Vilniaus. Paklausus, kaip žmogus, būdamas sostinėje, regi gaisrą Kaune, greitai padedamas ragelis.
Pagalbos telefono numeriu dažnai skambina ir psichikos ligoniai, ypač pilnaties metu. J.Pilinkaitės-Švenčionės nuomone, galbūt reikėtų imti pavyzdį iš kitų šalių, kur tokiems piliečiams taikomas priverstinis gydymas arba už juos atsako ligonio globėjai. Neretai skambina ir mobiliųjų telefonų remonto darbuotojai, kurie mėgina įsitikinti, kaip veikia jų taisytas telefonas: paskambina, pasisveikina, o sulaukę atsakymo, išjungia jį.
„Tėveliai taip pat turėtų atsakingiau žiūrėti į vaikų išdaigas ir neleisti jiems žaisti mobiliojo ryšio telefonais, nes yra buvę, kad vaikai pagalbos numeriu 112 skambino visą dieną“, - pažymi pareigūnė.
Tiesa, kaip ji pastebi, jei anksčiau sutuoktiniai ir sugyventiniai, kartais tik norėdami pagąsdinti policija, skambindavo dėl buitinių konfliktų ir smurtavimo, tai nuo šių metų, įsigaliojus Smurto valdymo įstatymui, tokių skambučių sumažėjo.
„Nes dabar, jei vienas partnerių praneša, kad jo antroji pusė smurtauja, tai pastarasis moka baudą arba jo laukia areštas. Bet jei atvykus policininkams, juos, pavyzdžiui, kvietusi moteris jau nenori, kad sutuoktinis būtų baudžiamas ir tvirtina, kad šis atsiprašė ar net nesmurtavo, tokiu atveju jai pačiai teks mokėti baudą už melagingą iškvietimą. Todėl dabar skundžiasi tik tie, kurie iš tiesų patiria smurtą arba tie, kurie dar nežino, kad teks mokėti baudas“, - tvirtina J.PilinkaitėŠvenčionė.
Pareigūnė pataria, kad pranešant apie įvykį, reikia kalbėti trumpai ir aiškiai: „Paskambinę, jei žinote, būtinai pasakykite, kokios tarnybos pagalbos (ugniagesių, medikų ar policijos) reikia. Jei stigs informacijos, bus užduota papildomų klausimų, į kuriuos privalu atsakyti. Taip pat dera nurodyti ir tikslų įvykio vietos adresą. O jei būsite paklaustas, pavyzdžiui, kur yra Vilniaus gatvė, nenustebkite, nes štai sostinėje yra dvi gatvės tokiu pat pavadinimu. Kartais neužtenka pasakyti ir kaimo pavadinimo, nes toks pat kaimas gali būti 5 skirtinguose rajonuose ar seniūnijose.“
Pasak jos, būna, kad gyventojai piktinasi, kai Centro operatoriai, pranešus apie nelaimę, teiraujasi kur yra vienas ar kitas naktinis klubas ar parduotuvė.
„Jų pavadinimai keičiasi, todėl net tada, kai žinome, negalime rizikuoti ir siųsti pagalbos tarnybas spėdami iš lubų jų adresus. Dar blogiau, kai žmonės nežino, kur gyvena, net negali pasakyti savo adreso (dažniausiai taip nutinka soduose), tada pykstama ir stebimasi. Bet mes ir neturime žinoti, kur žmogus gyvena ar lankosi. Taip pat negalime nustatyti, kur išėjo jūsų vyras, paskambinę, tarkime, jam. Įsivaizduokite: vietos nustatymo įranga, kai skambinate, rodo prekybos centrą. Kur jo ieškoti? Juk ji neparodys: Šiaurinis įėjimas, 15-asis žmogus eilėje prie 10 kasos... Todėl jei nebus nurodytas adresas ar tiksli vieta, pagalba gali būti nesuteikta, nes nebus žinoma, kur ją siųsti, o kol bus išsiaiškinta, tai gali užtrukti,“ – tvirtina pareigūnė.
Neretai gyventojai pagalbos telefonu 112 skambina ne iš įvykio vietos.
„O tikslingiausia ją kviesti būtent iš jos, nes ten esantis žmogus geriausiai žino situaciją ir gali suteikti naudingos informacijos. Pavyzdžiui, jei kviečiama greitoji medicinos pagalba, esančiam įvykio vietoje medikai gali paaiškinti, kaip nukentėjusįjį gaivinti,“ – teigia J.Pilinkaitė-Švenčionė.
Kartais gyventojai, pranešdami apie įvykį, tepasako, kad važiuodami pro šalį mato griovyje atsidūrusį automobilį.
„Deja, paprašius pažiūrėti, kas nutiko, pasipila priekaištai. Nepagalvojama, kad operatoriai todėl ir užduoda klausimus, kad išsiaiškintų, kokią pagalbos tarnybą tikslinga siųsti, - paaiškina pareigūnė. – Juolab kad nuo pateiktos informacijos kartais gali priklausyti ir žmonių gyvybės. Beje, už teikiamą pagalbą moka visi mokesčių mokėtojai. Kad lėšos nebūtų eikvojamos veltui, turime žinoti, kada ir ką siųsti į nelaimės vietą.“
Pasak jos, besikreipiantys pagalbos gyventojai neretai gerai žino savo teises, bet pamiršta elementarų mandagumą: „Skaudu, kai esame įžeidinėjami, kai demonstruojama valdžia ar net grasinama. Jei paskambinusieji pagalbos telefonu būtų mandagesni, jei, užuot pradėję plūstis, geranoriškai atsakytų į klausimus, kuriuos privalome užduoti, tai neretai padėtų ir greičiau suteikti reikalingą pagalbą.“
