„Nukentėjusiosios atžvilgiu išsakytą informaciją teismas vertina kaip įžeidžiančio pobūdžio, žeminančius, niekinančius teiginius. Vis dėlto, tokių teiginių išsakymas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės“, – sako baudžiamąją bylą nagrinėjęs Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Mantas Liesis.
Anot teisėjo, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis.
Kaltinamoji I. Gajauskaitė buvo kaltinama, kad 2025 m. balandžio 13 d. per socialinius tinklus šmeižė Meškuičių seniūnijos seniūnę J. Baškienę. Kaltinamoji paskleidė tikrovės neatitinkančią, paniekinančią, pažeminančią informaciją apie seniūnę, kuri yra pakertanti pasitikėjimą ja, kaip asmeniu bei kaip valstybės tarnautoja, taip pat šmeižė valstybės tarnautoją, Meškuičių seniūnijos seniūnę, J. Baškienę.
Kaltinamoji teigė, kad seniūnė už kyšį neteisėtai iš jos tėvų atėmė dirbamos žemės plotą, pavogė žemę, kuri turėjo būti užpilta kelkraščiuose, išasfaltavus gatvę, ir kaltino seniūnę nužudžius jos šunį ir katę.
Kaltinamoji I. Gajauskaitė per ikiteisminį tyrimą ir teisme savo kaltės nepripažino. Kaltinamoji neneigė faktinių aplinkybių, tačiau neigė, kad savo pasisakymais šmeižė Meškuičių seniūnę. Tiek iš pasakytų teiginių, tiek viso konteksto matyti, kad kaltinamosios tikslas yra nenuosaikiai išsakyti kritiką dėl, jos nuomone, netinkamų, neteisėtų reiškinių. Kaltinamoji, duodama parodymus, teigė, kad tai yra tik jos nuomonė.
Akivaizdu, kad kaltinamosios elgesys tiek teisiamojo posėdžio metu, kai ji nesilaikė teismo posėdžio tvarkos, nutraukė prokurorės baigiamąją kalbą ir pati, nepasakiusi baigiamojo žodžio, pasišalino iš teismo salės, nesuderinamas su teismo institucijos tvarka ir rimtimi.
Taip pat akivaizdu, kad kaltinamosios išsakyti teiginiai apie nukentėjusiąją, neatitinka geros moralės ir rodo nepagarbą kitam asmeniui. Vis dėlto, bylą nagrinėjantis teismas vadovaujasi kaltinimo ribomis ir įstatymu bei pasisako tik dėl to, ar buvo padaryta pavojinga, užtraukianti teistumą veika – nusikaltimas. Teismas nenustatė tokio veikos pavojingumo, kad kaltinamosios teiginius būtų galima pripažinti nusikaltimu.
Kaltinamosios vaizdo įrašuose nurodytais teiginiais buvo išreikšta subjektyvi kaltinamosios nuomonė, o ne paskleista informacija apie nukentėjusiąją, todėl teismas neturi pagrindo šių kaltinamosios teiginių vertinti kaip faktų.
Konfliktas su nukentėjusiąja nėra fiziškas, jis vyksta socialinėje erdvėje, kaltinamajai išsakant kritiką valdžios ir savivaldos institucijų atžvilgiu. Tiek kaltinamoji, tiek nukentėjusioji patvirtino, kad persekiojimo, konfliktinių susidūrimų gyvai nėra buvę.
Socialinėje erdvėje kaltinamoji naudoja nenuosaikią kritiką, išsako nenuosaikią nuomonę apie kritikuojamus reiškinius. Konfliktas prasidėjo, kai kaltinamosios mažažemiai tėvai neteko teisės dirbti tarp jų nuosavybės teise priklausančių sklypų dirbtos žemės.
Tai, kad kaltinamoji nepadarė nusikaltimo, rodo ir analogiška teismų praktika.
Teismas vertina, kad kaltinamosios suvokimas buvo ne šmeižti, o kritikuoti, nes kaltinamosios kalbinė raiška socialinėje erdvėje yra nenuosaiki, ir tai galima pasakyti ne tik dėl kritikos seniūnijai, bet ir kitiems asmenis, reiškiniams, kuriuos kaltinamoji kritikuoja.
