Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos nuosprendžiu šie asmenys buvo nepagrįstai nuteisti.
Teismas atkreipė dėmesį, jog nukentėjusiosios parodymai buvo itin nenuoseklūs ir prieštaringi, keitėsi priklausomai nuo ikiteisminio tyrimo eigos ir krypties, t.y. nuolat kito E. Dimskytės nenaudai, priskiriant E. Dimskytei išnaudojimo veiksmus, kurie anksčiau tiriant bylą buvo nukentėjusiosios priskirti kitam asmeniui (užsieniečiui). Be to, elementariai logikai akivaizdžiai prieštaraujantis nukentėjusiosios elgesys nesikreipiant pagalbos (po neva pabėgimo iš viešnamio ji kelis mėn. gyvena pas vyriškį niekur nesikreipdama) kelia pagrįstų abejonių dėl jos parodymų patikimumo.
Byloje esantys įrodymai ir kiekvienas atskirai, ir visumoje nesudaro prielaidų padaryti neginčijamą išvadą dėl L. Dimskio ir E. Dimskytės kaltės dėl vaiko pirkimo ir pardavimo. Teismas pabrėžia, kad galima įrodyti tik objektyviuosius požymius, t.y. tai, kad nukentėjusioji vyko į Graikiją, ten vertėsi prostitucija, tačiau skundžiamame nuosprendyje neatskleisti subjektyvieji požymiai, t.y. kaltintų asmenų kaltė ir bendrininkavimas – pirmosios instancijos teismas juos tiesiog preziumavo.
Nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiąją, turėdamas suklastotą sutikimą nepilnametę vežtis į Graikiją, į užsienį vežėsi L. Dimskis (jis teigia kartu keliavęs atostogauti, o nukentėjusioji nusprendusi pasilikti), o Graikijoje juos pasitiko L. Dimskio sesuo E. Dimskytė. Šie veiksmai nors formaliai ir atitinka neteisėto vaiko gabenimo, perleidimo ir įgijimo nusikaltimo sudėtį, tačiau, siekiant pripažinti juos nusikalstamais, taip pat būtina neginčijamai įrodyti tai, jog jie ne tik atliko šiuos veiksmus, bet ir suvokė, jog mergina bus įtraukta į prostituciją ir bus pelnomasi iš jos prostitucijos bei kad savo veiksmais L. Dimskis ir E. Dimskytė prisideda prie nukentėjusiosios įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš jos prostitucijos.
Tačiau byloje nėra surinkta įrodymų, kurie neginčytinai įrodytų, kad L. Dimskis ir jo sesuo E. Dimskytė suvokė prisidedantys prie merginos įtraukimo į prostituciją ir pelnymosi iš to.
Svarbu tai, kad pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje pažymėjo, kad nukentėjusioji verstis prostitucija Graikijoje pradėjo būdama pilnametė, t.y. jau galėdama priimti savarankiškus sprendimus, taip sutinkant su tuo, kad ji nebuvo verčiama Graikijos institucijose tvarkytis dokumentus dėl vertimosi prostitucija, be to, ji savo noru tikrindavosi sveikatą (vykdydama reikalavimą prostitucija užsiimantiems asmenims) ir neprašė jokios institucijos ar pareigūno pagalbos.
Be to, teisėjų nuomone, nėra surinkta pakankamai įrodymų dėl brolio ir sesers tyčios bei bendrininkavimo, nors apkaltinamajame nuosprendyje privaloma nurodyti nusikaltimo kvalifikavimo motyvus ir išvadas dėl kiekvieno nusikalstamos sudėties objektyviojo ir subjektyviojo požymio, pvz., kaltės ir pan.
Valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras taip pat akcentavo, jog byloje nėra surinkta įrodymų, kad brolis su seserim pelnėsi iš nukentėjusiosios prostitucijos, todėl byla teismui buvo atiduota tik dėl neteisėto merginos gabenimo į Graikiją ir jos perleidimo bei įgijimo.
L. Dimskio elgesys nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo kvalifikuotas kaip galimas nukentėjusiosios verbavimas vykti į užsienį verstis prostitucija. Nesant apeliacinio skundo, kuriuo būtų rašoma bloginti L. Dimskio padėtį, Teismas negali spręsti, ar L. Dimskio veiksmai gali būti vertinami kaip verbavimas.
Teismas pabrėžia, kad iš nukentėjusiosios parodymų negalima vienareikšmiškai spręsti, kas – E. Dimskytė, minėtas užsienietis, viešnamių savininkai ar kiti asmenys – ją išnaudojo prostitucijai.
Asmenis išteisinus, civilinis ieškinys dėl 7240,50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas.
Apeliacinį skundą pateikę Lukas Dimskis ir Evelina Dimskytė prašėsi išteisinami.
Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis (bylos Nr. 1A-76-518/2016) per 3 mėn. gali būti apskųstas kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
