Vyras vietoj 2 metų atvirojoje kolonijoje turės praleisti 9 metus pataisos namuose.
Nuosprendis pakeistas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, neteisingai paskirtos bausmės ir teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms.
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2011 m. liepą V. Jaraminas supyko, jog pamaitinta dukrytė atpylė maistą ir verkė, nenurimo, ją mažoje patalpoje vartė, purtė, dėl ko vaiko galva atsitrenkė į stalą ir lovą. Vyras veikė netiesiogine tyčia, t.y. turėjo suvokti, kad tokio amžiaus vaiko vartymas bei purtymas mažoje patalpoje gali būti pavojingas jo sveikatai ir net gyvybei, tačiau net tik kad neatsisakė tokio elgesio, bet ir nuslėpė nuo vėliau atvykusių medikų sužalojimo pobūdį. Mergaitė patyrė galvos traumą ir po kelių dienų mirė. Tokiu elgesiu vyras parodė abejingumą galimiems padariniams, t.y. veikė netiesiogine tyčia.
Pirmosios instancijos teismas buvo nustatęs, kad vyras dukrą sužalojo netyčia. Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad V. Jaramino fizinis poveikis nepilnų 3 mėn. amžiaus kūdikio kūnui (jo vartymas, purtymas, neprilaikant galvos) kaip fizinis smurtas pirmosios instancijos teismo tinkamai nebuvo įvertintas.
Apeliaciniame skunde prokurorai prašė pripažinti V. Jaramino veiką nužudymu ir skirti jam 14 metų laisvės atėmimo bausmę. Klaipėdos apygardos teismo nuosprendį skundusi mergytės mama prašė V. Jaraminą paleisti iš laisvės atėmimo vietos, kad jis galėtų padėti išlaikyti jų sūnų. Moteris nesutiko su prokuroro pozicija ir manė, kad vyras negalėjo sužaloti dukros, vaikus labai mylėjo.
Šis Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis dar gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
