Sekite 15min Google
Centro paskelbtoje informacijoje teigiama, kad vaikinas dar nuo mažens ne kartą buvo patekęs į uždaras įstaigas, o dabar, sulaukęs amžiaus, nuo kurio gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, yra suimtas. Motina taip pat teigia įtarianti, kad jos sūnumi galėjo naudotis suaugę asmenys. Tačiau centro dėmesį šįkart patraukė ne nepilnamečiui inkriminuojamos veikos, o jo gynyba – motinos teigimu, valstybės paskirta advokatė iki šiol nė karto nebuvo aplankiusi suimto savo kliento.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė sako, kad tokios situacijos verčia klausti, ar valstybės paskirta gynyba nepilnamečiams visada yra reali ir veiksminga, ar kai kuriais atvejais ji lieka tik formali.
Vienintelė galimybė būti išgirstam
Pasak Kristinos Mišinienės, nepilnamečius ginantiems advokatams neužtenka vien teisinių žinių – būtinas ir supratimas apie psichologinius bei moralinius darbo su jaunais klientais ypatumus. Jos teigimu, praktikoje pasitaiko atvejų, kai gynėjas į nepilnametį žiūri ne kaip į klientą, kuriam reikia visavertės teisinės pagalbos, o kaip į dar vieną sudėtingą bylą.
„Nenorėčiau suabsoliutinti, tačiau tiek šiame atvejyje, tiek panašiuose matome, kad gynėjai tiesiog netiki, nepasitiki šiais paaugliais, sakyčiau, net nemėgsta jų, taigi vengia kontakto su jais visais įmanomais būdais. Jeigu tu apsiimi ginti žmogų, turi žinoti apie jį tikriausiai kiek daugiau negu vardas, pavardė ir kokie įtarimai jam pareikšti. Gal tau jis yra dar viena konvejeriu atskriejusi byla, tačiau tu jam – vienintelė galimybė išsakyti savo poziciją ir būti išgirstam“, – kalbėjo Kristina Mišinienė.
Centro vadovė pabrėžia, kad keliamas klausimas nėra bandymas pateisinti nepilnamečio galimai padarytus nusikaltimus ar teigti, kad jis neturėtų už juos atsakyti. Problema, jos nuomone, atsiranda tada, kai valstybės garantuojama gynyba apsiriboja tik formaliu advokato dalyvavimu procese.
„Man tikrai norisi kelti šią problemą – atsainaus darbo su ginamais nepilnamečiais valstybės apmokamoje teisinėje tarnyboje – ne todėl, kad siekiu tvirtinti, jog šis vaikas nekaltas ir kad jis nenusipelno bausmės už savo nusikalstamus veiksmus, tačiau nesutinku, kad jis vertas tik formalios gynybos, savotiškų laiko ir pastangų likučių iš labai užimto advokato dienotvarkės. Jeigu tu negali dirbti su „jaunaisiais nusikaltėliais“ arba, kaip jie neretai vadinami, „jaunaisiais pabaisomis“, galbūt ši specializacija ne tau“, – teigė Kristina Mišinienė.
Kas prižiūri valstybės paskirtų advokatų darbą?
Kitas klausimas, kurį kelia centro vadovė, kas ir kaip kontroliuoja, ar valstybės paskirtas advokatas iš tiesų dirba su nepilnamečiu klientu, o ne tik formaliai dalyvauja procese. Kristina Mišinienė pripažįsta pati norinti išgirsti aiškų atsakymą, kaip tokia priežiūra vykdoma, nes organizacija esą yra susidūrusi su situacijomis, kai gynėjas į teismo posėdį atvyksta prieš tai beveik nebendravęs su savo klientu.
„Manyčiau, kad niekas nesigilina į tokius aspektus – formaliai dirbama ar ne, antraip nematytume tokių situacijų, kai gynėjas įlekia į teismo salę nė žodžiu nepersimetęs su savo klientu ar net su byla nespėjęs susipažinti. Mums visada yra tvirtinama, kad pastebėjus grubius pažeidimus galime kreiptis į Advokatūrą, ten savo ruožtu bus svarstomas toks skundas, tačiau čia eina kalba apie gynėjo požiūrį, laikyseną“, – sakė centro vadovė.
Jos teigimu, ypač skaudu matyti skirtumą tarp to paties advokato darbo su privačiai už paslaugas mokančiu klientu ir žmogumi, kuriam teisinę pagalbą finansuoja valstybė. Kristina Mišinienė kelia klausimą, ar privataus advokato neįperkantis nepilnametis neturėtų tikėtis tokio pat dėmesio ir pastangų.
„Galbūt teisininkų bendruomenei yra nemalonu girdėti apie tokius palyginimus, tačiau kviečiu kiekvieną paklausti savęs – kokios gynybos jūs sau ar artimiesiems norėtumėte, kokius lūkesčius keltumėte savo advokatui? Ar galvojate, kad privataus advokato neįperkantis paauglys yra vertas kažko prastesnio?“, – klausė Kristina Mišinienė.
Jeigu šeima mano, kad paskirtas gynėjas savo pareigas atlieka netinkamai, teoriškai galima siekti jo pakeitimo, tačiau, centro vadovės vertinimu, praktikoje tai nėra paprasta procedūra.
„Manau, kad paskirto advokato keitimas yra klampi, retai sėkminga procedūra, reikia nurodyti „svarius“ tokio keitimo motyvus“, – sakė ji.
Kristina Mišinienė pabrėžia, kad šiuo konkrečiu atveju kalbama apie pažeidžiamą šeimą, kurios suaugusiesiems patiems sudėtinga orientuotis teisinėje sistemoje ir pasirūpinti vaiku. Jos vertinimu, nepilnametis ilgą laiką susiduria su elgesio problemomis, pats nesugeba sustoti, o pakankamos pagalbos iš aplinkos taip ir nesulaukia, todėl abejingumas jo gynybai tampa dar viena šios problemos dalimi.
Motiną nustebino kalbos apie galimas baudas
Dar vienas klausimų sukėlęs epizodas – motinos pasakojimas apie bendravimą su sūnaus advokate. Centro paskelbtoje informacijoje teigiama, kad advokatė, sužinojusi apie motinos kreipimąsi į nevyriausybinę organizaciją, esą kalbėjo apie galimas baudas dėl ikiteisminio tyrimo duomenų viešinimo.
Kristina Mišinienė tokį bendravimą vertina itin kritiškai ir sako, kad tai parodo, kokioje pažeidžiamoje pozicijoje gali atsidurti teisinių žinių neturinti šeima.
„Šis momentas man atrodo visiškai absurdiškas ir kartu parodantis teisininkės absoliučią galią sugniužusiai, nuolat besigraudinančiai, nežinančiai, kur prašyti pagalbos vaiko motinai. Galbūt ši advokatė taip nuolat elgiasi, tiesiog to niekas anksčiau neatskleidė? Bylos prokurorė nemato problemos, kad vaiko mama kreipiasi pagalbos į nevyriausybinę organizaciją, o štai advokatė grasina už tai bauda?“, – teigė Kristina Mišinienė.
Pasak jos, pati moteris centro atstovams aiškino neturinti informacijos apie ikiteisminio tyrimo eigą, todėl net neturinti ko viešinti. Centro vadovė pabrėžia, kad pagalbos ieškoti yra žmogaus teisė, o nepilnamečius ginantiems advokatams būtinas ne tik profesinis pasirengimas, bet ir gebėjimas bendrauti su pažeidžiamais jaunais žmonėmis bei jų šeimomis.
Žinios žiniomis – o kokiuose universitetuose moko empatijos?
„Nepilnamečius ginantiems advokatams be teisinių žinių reikalinga turėti neprastą ir psichologinį pasiruošimą tiek darbui su jaunaisiais klientais, tiek su jų šeimos nariais. Profesinė arogancija, manipuliavimas galia, padėties viršenybe čia yra pralaimintys sprendimai. Beje, žinios žiniomis – o kokiuose universitetuose moko empatijos?“, – retoriškai klausė Kristina Mišinienė.
Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras šia istorija kelia platesnį klausimą – ar valstybės paskirto advokato buvimas byloje savaime reiškia, kad nepilnamečiui užtikrinama visavertė gynyba, ir kas turėtų įvertinti jos kokybę tais atvejais, kai šeima mano, kad pagalba liko tik formali.
