Kai jis atvyko į šią vietą 2023 metų vasarą, JAV prezidentu dar buvo Joe Bidenas. Kai išėjo – jau buvo pasikeitusi politinė situacija, o tarptautinis spaudimas Ukrainai buvo išaugęs.
S.Tyščenko britų leidiniui „The Independent“ papasakojo apie per 471 dienas išgyventus nuolatinius bombardavimus, oro trūkumą, badą ir ekstremalų troškulį. Bunkeris ne kartą griuvo, tačiau jis vis tiek išgyveno ir toliau tarnauja netoli fronto.
46-erių vyras praleido du gimtadienius ir svarbiausius savo penkių vaikų gyvenimo įvykius, o kol išorėje virė gyvenimas, jis ir jo vis retėjanti komanda kasė požeminį šulinį vandeniui.
Jie dieną ir naktį iš visų jėgų bandė užkimšti bunkerio plyšius savadarbiais smėlio maišais, o dronai vis bandė įsiskverbti į jų urvą ir juos nužudyti.
„Viskas yra po žeme. Viskas buvo iškasta. Prie įėjimo buvo tranšėjos, tada – dalis, uždengta rąstais ir užmaskuota žemėmis bei smėliu“, – pasakojo S.Tyščenko.
„Mūsų pozicija buvo iškasta tiesiai po asfaltuotu keliu. Taigi mus ribojo kelio plotis, bet mes vis plėtėme jį į ilgį. Taigi viskas buvo po žeme. Iš pradžių, kol dar buvo galima išeiti, mes stebėjome aplinką ir gynėmės.“
Kaip leidiniui „The Independent“ pasakojo ukrainietis, jo neįtikėtinas gyvenimas po žeme prasidėjo, kai 2023 m. vasaros pradžioje jis su draugu ėjo pasiimti maisto atsargų iš netoliese esančio bunkerio ir juos pastebėjo dronas, kuris juos persekiojo iki pat griovio.
Jie pasislėpė už aukštos žolės. Jo draugas atsisveikino su juo, įsitikinęs, kad jie žus, nes dronas vėl sukosi virš jų.
S.Tyščenko, šaukiniu „Viter“ (liet. „vėjas“), liepė jam bėgti į bunkerį. Abu jie pasiekė tikslą. Tačiau blogiausia dar laukė.
Mirties zona
Kariniai terminai, tokie kaip priešo pajėgų priešakinė linija ir savųjų pajėgų priešakinė linija, yra suprantami jau ne vienai kartai. Kai karas įstringa ir abi pusės stovi viena prieš kitą, tarp jų atsiranda ginčytina niekieno žemė – vadinamoji mirties zona.
Šioje zonoje – dažnai 15 km gylio – nedidelės abiejų pusių vyrų grupės juda po sunaikintą kraštovaizdį arba dažniau tiesiog slepiasi nuo dronų. Senamadiškų kovų yra labai mažai – išlikimas tampa asmeninė pergalė.
Pirmasis ženklas, leidęs ukrainiečiui suprasti, kad ten teks praleisti daug laiko, buvo tai, kad nebuvo atsiųsti pastiprinimai – įvežti ar išvežti karius buvo pernelyg pavojinga.
„Lūžio taškas buvo tada, kai per tą puolimą žuvo vyrai, ir aš pamačiau, kad nėra kam pakeisti žuvusiųjų“, – prisimena jis. „Iš mūsų liko penki, tada keturi. Supratau, kad po to pirmojo puolimo čia sėdėsime ilgą laiką“.
Jis nesitikėjo, kad ten praleis daugiau nei metus, per vasarą, žiemą, pavasarį ir vėl vasarą.
Žuvusiųjų kūnai ir dronų atakos
Ukrainietis pasakoja, kad išvežti čia žuvusių rusų kūnus buvo neįmanoma užduotis. Gyventi tarp nepalaidotų rusų žuvusiųjų, kurių lavonai susikaupė prie slėptuvės įėjimo, buvo groteskiška.
„Mes lipdavome per juos ir turėdavome užberti žemę, kad atsikratytume smarvės. Bet ta smarvė niekada neišnyksta“, – pasakojo S.Tyščenko, kalbėdamas Slovjansko ligoninės rūsyje.
Duodamas interviu „The Independent“ ukrainietis buvo vos 10 kilometrų atstumu nuo vietos, kur S.Tyščenko ir jo bendražygiai buvo pasislėpę, bandydami išlaikyti pozicijas kelyje į Bachmutą.
Vyras pasakojo, kad savaitės virto mėnesiais. Kai iš komandos liko tik penki vyrai, kuriems vadovavo S.Tyščenko, grupė išsikasė karstų dydžio lovas po asfaltuotu keliu.
Jis prisiminė, kad dronų atakos nesiliovė – jų buvo tiek daug, kad ukrainietis nepajėgė suskaičiuoti, o atakos tęsėsi tiek dieną, tiek naktį.
Mažas stebėjimo langelis smėlio maišuose, skirtas stebėti priešo išpuolius, tapo puikiu taikiniu Rusijos dronų pilotams. Todėl jį teko uždengti.
Aprūpinimą ukrainiečiai gavo mažais „bombonešiais dronais“, galinčiais numesti ne daugiau kaip 10 kg vandens ir maisto, tačiau tai buvo retas reiškinys. Dažnai per keturių valandų pamainą jiems tekdavo vos pusę litro vandens.
Bunkerio tamsoje nebuvo galima atskirti dienos nuo nakties. Nuobodulį išsklaidydavo tik „sprintas“ į atvirą vietą pasiimti maisto davinių, o tai buvo mirtinas pavojus. Arba bėgimai iki pusiaukelės pakeliui į geriau aprūpintą bunkerį, kuriame buvo galima įkrauti baterijas, o tai buvo daroma naktį ne dažniau kaip kas dvi savaites.
Kai bunkeryje atsirasdavo nedidelių įtrūkimų, juos užkimšdavo maišais su žeme, kuriuos vėliau susprogdindavo, taip išbarstydami žemę ir uždengdami taikinį, pasakojo S.Tyščenko.
Jie įrašydavo žinutes savo šeimoms į USB atmintines, kurias naktinių išvykų į atsargų paiešką metu pakeisdavo išsikrovusiomis baterijomis, o paskui per „Starlink“ ryšį siųsdavo namo.
Jų artimieji atsiųsdavo atsakymus.
„Vaikų palaikymas padėjo; tai man suteikė jėgų, nes galvojau, kad jei mirsiu, nenoriu jų palikti vienų. Tai man suteikė jėgų toliau eiti pirmyn. Nesitikėjau, kad būsiu pakankamai stiprus, kad tai išgyvenčiau“, – leidiniui „The Independent“ pasakojo ukrainietis.
