Ar Baltijos šalys gali tapti kitu taikiniu? Amerikiečių žurnalisto Roberto Persono teigimu, tai nėra įmanoma dėl 6 paprastų priežasčių.
1. Vladimiras Putinas negali sulaikyti Baltijos valstybių nuo narystės NATO ir ES
Tarptautinių santykių ekspertas Johnas Mearsheimeris pateikė provokatyvų argumentą, kad Rusijos invaziją į Ukrainą išprovokavo NATO ekspansiją į rytų valstybes.
Baltijos valstybės pačios spėjo tapti NATO narėmis, dar prieš Rusijai sukaupiant karinius pajėgumus, kurie galėtų tam užkirsti kelią. Kai kurie ekspertai iki šiol tikina, kad Rusija sukėlė karinius konfliktus Gruzijoje (2008 metais) ir Ukrainoje (2014 metais), kad galėtų vetuoti šių šalių galimą narystę NATO (į organizaciją nepriimamos valstybės, turinčios neišspręstų teritorinių ginčų).
Invazija į valstybę, užkertant jos kelią į NATO, yra gera strategija, bet ji nepasiteisintų, kai kalba eina apie valstybes, kurias jau gina NATO pajėgos. Tai grėstų katastrofišku karu tarp NATO ir Rusijos.
2. Rusija niekada neturės tiesioginės įtakos Baltijos šalių politikai
Vladimiro Putino strateginis tikslas Ukrainoje buvo turėti tokią valdžią Kijeve, kurios užsienio ir vietos politiką galėtų reguliuoti Kremlius.
Tai niekada negalėtų įvykti Baltijos šalyse. Istorinė priešprieša yra per didelė. Sovietinė okupacija paliko gilų prisiminimą šių šalių identitete ir tautinėje atmintyje. Rusija yra suvokiama kaip „imperinė priešė“, kuri negali daryti įtakos nepriklausomų Baltijos šalių politikai. Dar svarbiau yra tai, kad nepaisant Putino tikslų, jis taip ir nesugebėjo pasodinti sau palankios valdžios Kijeve, tad toks žingsnis Lietuvoje, Latvijoje ar Estijoje atrodo dar sudėtingesnis.
3. Baltijos valstybės Rusijai neturi tokios simbolinės reikšmės, kokią turi Krymas ar Ukraina
Ukraina Rusijai turėjo ir turi gilią simbolinę reikšmę. Abiejų šalių gyventojai save laiko Kijevo Rusios palikuonimis, kilusiais iš slaviškos civilizacijos lopšio – Kijevo. Šis istorinis ryšys, puoselėjamas Rusijos kultūroje ir politikoje, verčia rusus sunkiai taikstytis su Ukrainos nepriklausomybe.
V.Putinas buvusiam JAV prezidentui George'ui W.Bushui yra pasakęs: „Turi mane suprasti, George'ai. Ukraina netgi nėra valstybė“. Dalis tiesos šiuose žodžiuose yra. Ukraina nepriklausoma valstybe tapo tik 1991 metais, išsiveržusi iš sovietinės imperijos.
Krymo pusiasalį Ukraina pasiėmė kaip sovietinio lyderio Nikitos Chruščiovo 1954 metais „atriektą“ dovaną. Daugelis rusų laikė šį prijungimą neteisėtu žingsniu. Visai kitokia istorija vyko Baltijos šalyse. Stiprų nacionalinį identitetą turinčios tautos tapo Rusijos įtakos zona tik po Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padalijimo XVIII amžiaus pabaigoje.
Dar svarbiau yra tai, kad Baltijos valstybės savo nepriklausomybę įtvirtino ir tarpukariu. Viską pakeitė tik 1940 metais įvykusi sovietų okupacija, kuri (su nacių valdymo pertrauka) tęsėsi beveik pusšimtį metų. Netgi Michailas Gorbačiovas, siūlydamas Sovietų Sąjungos išsaugojimo planą, ją jau įsivaizdavo be Baltijos valstybių, kurias sąjunga tiesiog privalėjo paleisti.
Net ir patys Kremliaus propagandos veikiami rusai pripažįsta, kad Baltijos valstybės skiriasi nuo jų istoriškai ir kultūriškai. Visai kitaip kalbama, kai tema pakrypsta link Ukrainos.
4. Rusijos ryšiui su Kaliningradu nėra grėsmės. Kol kas
Ukrainos lyderiai ne kartą naudojo Sevastopolio uosto Kryme, kurį naudoja Rusijos kariai, kortą derybose. 2005 metais, po Oranžinės revoliucijos, tuometinis Ukrainos vadovas Viktoras Juščenka netgi paskelbė, kad po 2017 metų uosto nuomos Rusijos karinėms pajėgoms sutartis nebebus atnaujinta.
Nepaisant to, kad vėlesnis, Kremliui palankus lyderis Viktoras Janukovyčius šį sprendimą atšaukė, tačiau Krymo atsiėmimas tapo galimybe išspręsti Juodosios jūros laivyno dislokavimo klausimą.
Tuo pat metu Vakarai niekada negrasino atimsią iš Rusijos priėjimo prie Kaliningrado anklavo. Tiesa, Lietuva, per kurią eina geležinkelio tranzito kelias, šią galimybę teoriškai svarstė.
Vis dėlto, visi supranta, kad Rusijos atkirtimas nuo strategiškai svarbaus anklavo sukeltų Rusijos agresiją ir lauktų neabejotinos karinės provokacijos bei gal net branduolinės grėsmės galimybė, tad tokių planų nėra.
Kol Lietuva užtikrina Rusijai priėjimą prie Kaliningrado srities, tol karas dėl šio anklavo negalimas. Vis dėlto, verta pažymėti, kad būtent Kaliningrade dislokuotos raketos, kurios galėtų užkirsti kelią NATO laivynui ar žemyninėms pajėgoms atskubėti į pagalbą karinio pavojaus atveju.
5. Baltijos šalių rusai nėra tokie, kokie gyvena Donbase ar Kryme
Daugelis kalbų apie galimą Rusijos invaziją Baltijos šalyse sukasi apie rusakalbių temą. „Putinas sugebėjo pateisinti savo veiksmus Ukrainoje, kur 17 proc. populiacijos yra etniniai rusai, o 24 proc. – rusakalbiai. Latvijos rusų mažuma jam suteiktų panašų pretekstą veikti“, – teigė vienas latvių žurnalistas.
„Karinė agresija senuoju stiliumi – tankai prie valstybės sienos – neatrodo galima. Bet tai, ką jie vadina hibridiniu puolimu, provokacijos, informacinis karas – tai labai galima ir nuo to labai sunku apsiginti“, – sakė vienas Latvijos socialinis aktyvistas.
Būtent dėl hibridinio puolimo galimybės daugelis spekuliuoja, kad Kremlius galėtų pasinaudoti rusakalbių mažuma, kaip pasinaudojo separatistų korta, užimdamas Krymą.
Nepaisant to, kad Baltijos šalių rusakalbiai jaučia simpatiją kalbai, kultūrai ir pilietybės politikai, tačiau tai netampa pagrindu separatistiniams judėjimams.
Vis daugiau rusakalbių tampa Baltijos valstybių piliečiais ir mąsto panašiai, kaip Rygos meras Nilas Ušakovas: „Aš čia gimiau. Aš Latvijos pilietis, rusakalbis latvis, kuris yra savo šalies patriotas“. Daugelis jaunų Baltijos valstybių rusų laiko save europiečiais ir simpatizuoja Europos Sąjungai.
Stipresnį ryšį su Baltijos valstybėmis jaučia ir vietiniai rusakalbiai pensininkai. Štai ką sakė Narvos kolegijos Estijoje vadovė Katri Raik, kuri lygino šio Rusijos pašonėje esančio rusakalbių estų miesto simpatijas Rusijoje esančiam Ivangorodui: „Kas nutiktų, jei Narvos gyventojams būtų pasiūlytas referendumas, ar jie nori gyventi Estijoje, ar Putino Rusijoje? Bet kas, esantis sveiko proto, norėtų gyventi Estijoje. Čia gyvenimas geresnis, stabilesnis, pensijos didesnės, yra patikima socialinės apsaugos sistema. Narvos žmonės žino, ką renkasi, nes dažnai nuvyksta ir į Ivangorodą“.
Nepaisant to, kad Baltijos valstybių rusai jaučia kultūrinį artumą Rusijai, tačiau socialine ir politine prasme simpatijos vis menkesnės.
Kremlius išbandė daug strategijų, bandydamas išlaikyti savo įtaką Baltijos šalyse, tačiau nei politinių partijų kūrimas, nei propagandinės televizijos laidos, nei bandymas mobilizuoti rusakalbius neveikė. Estija netgi įkūrė televiziją rusakalbiams, kuri padėtų integruoti šalies gyventojus ir atsispirti jiems Maskvos propagandai.
6. Hibridinė Rusijos ataka neišliktų paslaptimi
Hibridinės atakos apibrėžimas įtraukia ir konvencines, ir nekonvencines priemones. Net jei V.Putinas nuspręstų ignoruoti aukščiau išvardintas penkias priežastis ir pradėtų hibridinį karą Baltijos šalyse, tai reikštų ir tikrų karinių veiksmų būtinybę.
Greitai „mandagūs žali žmogeliukai“ būtų atpažinti kaip Rusijos specialiųjų pajėgų kariai, atakuojantys NATO sąjungininkes. Nors panašus procesas Ukrainoje užtruko, tačiau galiausiai Rusijos karinis dalyvavimas tapo pripažinta tiesa.
JAV ir NATO valstybėse toks dalyvavimas būtų konstatuotas žymiai greičiau. NATO privalėtų vykdyti savo įsipareigojimus ir apginti Baltijos valstybes. Karas su NATO – prabanga, kurios sau negali leisti net pats V.Putinas. Jei jis išties yra puikus strategas, jis puikiai supranta ir tokios provokacijos, ir galimo karo grėsmę Rusijai.
