Duonai užsidirba vaidindama muilo operose
„Paklausykite mano istorijos! Išklausykite mano skausmą ir kančią!“ – stovėdama prie mikrofono studijoje prašo pirmoji Afganistano reperė.
Debiutinė 23-ejų atlikėjos ir aktorės daina, pasakojanti apie jos – pabėgėlės patirtį, tapo istorine šalyje, kur visuomenė dar kreivai žiūri į moteris scenoje. Kai kurie giminaičiai net ėmė merginos vengti.
Dainą „Mūsų kaimynai“ sukūrė jos mokytojas, žinomas Afganistano muzikantas Faridas Rastagaras. Jis paprašė vieno poeto Soosan istoriją perteikti eilėmis, kurios derėtų prie muzikos.
Kūrinys pasakoja apie atlikėjos vaikystę pabėgėlių stovyklose Irane ir Pakistane, kur jos šeima glaudėsi 10-ajame deš. prasidėjus pilietiniam karui ir į valdžią atėjus talibams, karą ir neviltį, paminamas moterų teises, kartu – apie taikos viltį ir nenorą pasiduoti: „Kai mūsų šalyje prasidėjo karas, zvimbė kulkos, griaudėjo artilerija ir raketos. Visi medžiai buvo sudeginti. Karas privertė mus iškeliauti. Bet ateitis teikia vilties.“
Soosan repuoja gimtąja dari kalba ir itin atvirai – kitaip esą daina nieko nereikš. „Mano daina sako: klausykite mano istorijos, papasakosiu, kas man nutiko tremtyje, kas nutiko mūsų žmonėms, pabėgusiems nuo karo. Irane kai kurie tapo narkomanais, o Pakistane – teroristais“, – BBC tinklalapis citavo merginą.
Anot jos, afganistaniečiams būti pabėgėliais Irane ir Pakistane nesaldu – ten jie laikomi purvinais pastumdėliais. Dainininkė prašo šias ir kitas valstybes palikti jos šalį ramybėje, leisti ateitį kurti patiems.
Dainos vaizdo klipą, kurį galima rasti „YouTube“, sudaro Soosan nuotraukos. Jose mergina vilki hiphopo stiliaus drabužius, džinsus, pasipuošusi apyrankėmis ir grandinėlėmis, jos galva aprišta skarale su kaukolėmis, bet ilgi plaukai laisvai krenta ant pečių – retas vaizdas Afganistane, rašė AP.
Soosan ilgai klausė Afganistano reperių kūrinių, kol vieną dieną suprato pati norinti tokiu pačiu taikiu būdu dalintis savo mintimis. Bet prieš stodama prie mikrofono ji paprašė tėčio leidimo ir išgirdo „taip“.
Atlikėjos mokytoju tapęs F.Rastagaras įsitikinęs, kad tik muzika gali įkvėpti Afganistano jaunimą. Per pastarąjį dešimtmetį šalyje buvo įsteigta TV ir radijo stočių, radosi daug naujų dainininkų, Jie esą nori papasakoti, kad nėra ekstremistai, tik nori pakeisti savo šalį.
Dar viena priežastis, kodėl Soosan ėmė repuoti, – pinigai. Prieš septynerius metus šeimai grįžus iš Pakistano, tėvai negalėjo leisti dukros į mokyklą. Jai teko dirbti, pirmiausiai – siuvėja, o kai persikėlė į Kabulą – aktore. Dabar ji užsidirba sau ir šeimai vaidindama populiariose muilo operose.
Net XXI a. būti repere Afganistane pavojinga. Šeima merginą palaiko ir ja didžiuojasi. Tačiau ji nuolat sulaukia grasinančių skambučių – esą jei toliau dainuos, gali sulaukti rūgšties šliūkštelėjimo į veidą.
Tėtis atsisakė darbo, kad galėtų palaikyti dukrai kompaniją jai važinėjant į studijas, atsiliepti į skambučius ir pasirūpinti saugumu. Humanitarine veikla pietinėse provincijose užsiimanti mama stengiasi neatvirauti apie dukros karjerą. O dėdė nutraukė ryšius su atlikėjos šeima, mat ji dainuoja ir vaidina – konservatyviame Afganistane, kur daugybė moterų viešumoje nepasirodo be burkų, tai laikoma nepriimtina.
Soosan grasinimus ignoruoja ir svajoja suburti merginų repo grupę – jei tik pavyks surinkti daugiau pinigų. Ji ketina likti Afganistane, kad galėtų skleisti savo žinią, nors norėtų pasirodyti ir kitose šalyse, kad paragintų tautiečius pabėgėlius grįžti namo. Likite namie, nes tų, kurie išvažiuoja, laukia purvini darbai – plauti indus ar mašinas, dainuoja Soosan.
Pirmasis muzikos festivalis per 30 metų
Kai 1996-aisiais perėmė Kabulo kontrolę, talibai uždraugė daugumą muzikos formų, o tuos, kurie nesutiko atsisakyti šio malonumo, skaudžiai baudė. Muzika nebelaikoma didele nuodėme, tačiau groti ir dainuoti – vis tiek ne pats saugiausias užsiėmimas. Drąsos reikia ne tik atlikėjoms moterims, bet ir vyrams.
Qaisas Shaghasi, žiūrėdamas „YouTube“ įrašus išmokęs groti gitara, savo aistrą „neislamiškai muzikai“ laikė paslaptyje. Šiandien 21-erių vaikinas moko rokenrolo įmantrybių pirmoje Afganistane roko mokykloje ir priklauso roko bei metalo grupei „District Unknown“.
„Pirmuosius devynis mėnesius, kol mokiausi groti, gitaros niekada nesinešdavau namo. Tėvams sakydavau, kad vaikštau į kompiuterių kursus, o iš tiesų eidavau į gitaros pamokas“, – citavo muzikantą „USA Today“.
Shaghasi yra vienas iš tų, kuriems daro įtaką Vakarų kultūra ir kurie pasirinko muziką savo mintims, jausmams ir nerimui dėl ateities, kai Afganistaną paliks užsienio pajėgos, išreikšti. Jie bijo, kad tuomet muzika vėl gali nutilti, jei į valdžią grįžtų talibai.
"Tėvams sakydavau, kad vaikštau į kompiuterių kursus, o iš tiesų eidavau į gitaros pamokas."
Vaikino šeimai jo užsiėmimas nelabai patinka. Kai tėtis pirmą kartą pamatė „District Unknown“ įrašą iš Helovino vakarėlio, kuriame grupės nariai atrodo lyg zombiai, sūnaus pasirodymą pavadino šėtonišku. Bet kai jį grojantį koncerte išvydo ir mama bei seserys, atlyžo. Anksčiau groti gitara ar būgnais buvo tolygu nusidėti. Paplitus televizijai ir vis daugiau žmonių matant atlikėjus ekrane, tai tapo labiau priimtina.
Pabėgėlių stovykloje Pakistane užaugęs Humayunas Zadranas roko mokyklą įkūrė prisiminęs, kad pats neturėjo kur mokytis groti. Ją lankantys paaugliai groja užsieniečių darbuotojų bei karių padovanotais instrumentais.
Praėjusį spalį roko grupės iš JAV, Australijos, Šri Lankos ir Centrinės Azijos kartu su afganistaniečių atlikėjais dalyvavo viename neįprasčiausių muzikos festivalių „Sound Central“. Pirmą kartą surengtas užpernai, jis tapo pirmuoju per tris dešimtmečius muzikos festivaliu Afganistane. Antrasis užtruko tris dienas, o jame pasirodė ne tik rokeriai, bet ir breiko šokėjai, cirko artistai, didžėjai grojo elektroninę muziką, dainavo ir minėta S.Ferozi. Kadangi tradicijos šioje šalyje neleidžia moterims laisvai bendrauti su nepažįstamais vyrais, pirmą dieną atlikėjus stebėjo tik moteriška auditorija, kitas dvi – vyrai.
Iš Kabulo gatvės – į Carnegie salę JAV
Kabule veikia ir kitokia muzikos mokykla – Nacionalinis muzikos institutas, kuriame mokosi apie 150 moksleivių, maždaug pusė jų – našlaičiai ir gatvės vaikai, 35 – mergaitės. Už mokslą, pietus, uniformas ir transportą jiems nereikia mokėti, ketvirtadalis kas mėnesį gauna maždaug 27 dolerių stipendiją.
Prieš trejus metus Ahmado Nasiro Sarmasto įkurta mokykla, teikianti pradines muzikos žinias, yra bene pirmas bandymas atgaivinti muzikos mokymą šalyje, rašė „Christian Schience Monitor“.
Instituto pedagogų darbas – ne tik ruošti profesionalius atlikėjus groti vakarietiškais bei tradiciniais vietos instrumentais, bet ir kovoti su kultūriniais apribojimais. Antai 2011 m. rytiniame Džalalabado mieste buvo susprogdintos kelios muzikos parduotuvės. Net tie gyventojai, kurie vertina muziką, į profesionalius atlikėjus žiūri iš aukšto.
Tačiau instituto auklėtiniai, susibūrę į Afganistano jaunimo orkestrą, buvo įvertinti užsienyje, pažymėjo „New York Times“. Pusšimtis 9-21 metų auklėtinių vasario pradžioje dviems savaitėms atvyko į JAV pasirodyti Carnegie salėje, Kennedy centre Vašingtone, kelionę parėmusiame Valstybės departamente ir Pasaulio banke.
