Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

15min iš izoliuotos Afganistano provincijos: australai prieš pabėgėlius iš šios šalies kovoja propaganda

Socialinei kampanijai prieš migraciją iš Afganistano australai išleidžia milijonus dolerių
Joël van Houdt nuotr. / Socialinei kampanijai prieš migraciją iš Afganistano australai išleidžia milijonus dolerių
Šaltinis: 15min iš Daikondžio provincijos
4
A A

15min teko išskirtinė galimybė apsilankyti vienoje sunkiausiai prieinamų Afganistano provincijų. Daikondis gali pasigirti saugumu, tačiau dėl atšiauraus klimato, kalnuoto reljefo ir klimato kaitos padarinių provincija kraujuoja prarasdama emigruojantį jaunimą. O Australijos vyriausybė investuoja milijonus, kad juos sustabdytų. Kas efektyviau – propaganda ar nevyriausybininkų pastangos suteikti vietiniams pragyvenimo šaltinį?

Iš visų matytų Hamido Karzajaus oro uostas turbūt pirmasis, kuriame pakilimo taką supa daugiau įvairiausios karinės technikos nei civilių lėktuvų. Oro uoste griežtai draudžiama fotografuoti, todėl telefonus leidžiama išsitraukti tik lėktuvo ratams pakibus aukštai ore virš Kabulo. Ką jau kalbėti apie kameras.

Oro uostas saugomas lyg tikras fortas.

Oro uostas saugomas lyg tikras fortas. Net praėjus muitinę ir išėjus į lauką nerasi nė vieno automobilio, juos gali pamatyti tik tolėliau, už kelių šimtų metrų ir kelių sluoksnių saugumo punktų.

Ne tik ratuotiems, bet ir pėstiesiems draudžiama prisiartinti prie oro uosto, o juos nuo mūsų skyrė spygliuotos tvoros, milžiniški blokai ir būriai pareigūnų.

Tarsi vaikščiojimas ant peilio ašmenų

Kol slinkom pro patikros punktus ir lėtai artėjom prie savo automobilio, pastebėjom danguje pakibusį baltą objektą. Jis priminė miniatiūrinį dirižablį, tačiau tai buvo amerikietiškas dronas, kybantis tiesiai virš JAV ambasados.

Skraidyklė buvo matoma beveik iš kiekvieno Kabulo taško. Ir priminė apie virš miesto metų metams ar net dešimtmečiams pakibusį Damoklo kardą. Ypač – pastaruoju metu. Po šių metų gegužę įvykdytos atakos Kabule jo gyventojai turėtų jaustis lyg vaikščiojantys ant peilio ašmenų.

Diplomatiniame rajone, kur įsikūrusios ambasados, ministerijos, tarptautinės kompanijos ir žiniasklaidos leidiniai, į orą išlėkęs sunkvežimis sukrėtė visą Kabulą. Mustafa pasakojo, jog visi manė, kad ataka įvyko būtent prie jų namų.

Nesvarbu, kad sprogimas gegužės 31 d. įvyko visai kitame rajone, už keleto ar keliolikos kilometrų. Sprogimo banga sudrebino kiekvieno Kabulo gyventojo namus.

Tądien ataka pareikalavo daugiau nei 150 gyvybių, dar keturi šimtai žmonių buvo sužeista, o po kelių dienų mirusių sužeistųjų laidotuvėse nugriaudėję trys sprogimai pražudė dar 18 žmonių.

Į skraidyklę nustojom spoksoti tik tada, kai mus atvykėlių srautas ištraukė iš oro uosto prieigų, o taksi automobilių jūra įsiurbė į savo gelmes. Tai buvo parkavimo aikštelė B, kur akimis ieškojau šarvuoto Jungtinių Tautų organizacijos automobilio.

Buvo sutarta, kad mus pasitiks jų vairuotojas ir nuveš į saugius svečių namus. Bet vietoj visureigio neperšaunamais stiklais mūsų vairuotojas pasirinko senutėlę „Toyota Corolla“.

„Taip mažiau atkreipsim dėmesio“, – šypsodamasis sakė Mustafa. O mums beliko sukrauti savo krepšius į bagažinę ir sėsti į savo vėjo perpučiamą transportą.

Tačiau bent jau susišnekėti su Mustafa nebuvo kliūčių. Jis puikiausiai kalbėjo angliškai, nes daugiau nei dešimtmetį kaip pabėgėlis gyveno Vokietijoje. Įsikūręs kartu su tėvais, gyvenimu Vokietijoje jis nesiskundė, kol sulaukė pilnametystės. Vėliau, bandydamas prasimušti, susidūrė su priešiškumu.

Jo tėvynė skendi chaose pastaruosius tris dešimtmečius, o už keleto metų neišvengiamai prasidės ir ketvirtasis.

Dėl to dar 2005-aisiais Mustafa grįžo į Afganistaną, kai šalis buvo pačiame karo įkarštyje. Bet Mustafai tai nebuvo naujiena. Jo tėvynė skendi chaose pastaruosius tris dešimtmečius, o už keleto metų neišvengiamai prasidės ir ketvirtasis.

1979-aisiais Afganistaną sudrebino sovietų invazija, o ją nutraukti prireikė dešimtmečio ir daugybės afganistaniečių gyvybių. Po to sekė suirutė, kurios metu viešpatavo karo lordai. Afganistaniečių nepasitenkinimu pasinaudojęs Talibanas atėjo į valdžią ir ja mėgavosi iki 2001-ųjų. Talibų valdžios galas buvo rugsėjo 11-osios įvykiai ir neišvengiama JAV bei NATO invazija.

Susidūrimas su vietiniu „lordu“

Pasakodamas savo istoriją, Mustafa įsuko į oro uosto kelią, kuris laikomas vienu iš pavojingiausių Kabulo apylinkėse. Čia netrūksta savižudžių išpuolių, o mūsų automobilis nuo tokių nėra apsaugotas. Ši vieta taikiniu tapo ne šiaip sau. Kelyje yra įsikūrusi JAV ambasada, todėl teroristai keliu važinėja pirmyn atgal ir bando pataikyti į amerikiečių diplomatų ekipažus.

Kai po sprogimų gegužę iš Kabulo į Briuselį persikėlė Europos Komisijos delegacija Afganistanui, JAV diplomatams į ambasadą liko tik vienas kelias – oro. Amerikiečiai į savo tvirtovę patenka sraigtasparniais „BlackHawk“, o jų užnugarį saugo ta pati ore kybanti skraidyklė.

Bet JTO vairuotojo pasakojimą nutraukia įkyrus pypsėjimas. Už mūsų – naujutėlaitis „Toyota Land Cruiser“ be jokių registracijos numerių, tamsintais langais. Akivaizdu, kad prie visureigio vairo sėdintis vyras nori, jog Mustafa jam duotų kelią, tačiau eismas intensyvus, todėl persirikiuoti šansų nėra.

Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Kabulas
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Kabulas

Nesukdami galvos ignoravom vietinį smarkuolį, bet jo ranka nuo garsinio signalo nesitraukė, o kas atsitiko vėliau, nesitikėjom nei mes, nei Mustafa.

„Toyota“ vairuotojas staiga pasuko vairą į kairę, išlėkė prieš eismą, kad mus aplenktų, užtvėrė kelią priešais mūsų automobilio priekį. Atsilapojo visureigio durelės keleivio pusėje, iš jo iššoko vidutinio ūgio afganistanietis, o permestas per jo petį kabojo „Kalašnikov“ automatas.

Bet priėjęs prie mūsų aptriušusios mašinos, afganistanietis nesigriebė ginklo, o delnu trenkė per automobilio stogą. „Ar tu aklas? Ką, nematei manęs? Jeigu kas nors pypsi, vadinasi, jis skuba!“ – rėkė Mustafai vyriškis.

Po kelių akimirkų iš naujutėlaičio visureigio išlipo ir vakarietiškai apsirengęs vyriškis. Jis paplekšnojo per petį ginkluotam draugui ir paragino jį sėsti atgal į automobilį. Iš pradžių afganistanietis muistėsi, tačiau keliskart nusikeikęs sėdo į automobilį ir nurūko savais keliais.

Tuomet tikrai pasigedau šarvuoto JTO automobilio, o Mustafa juokdamasis atsakė, kad tokioje situacijose jis atsiduria pirmąkart savo gyvenime. Mustafai tai priminė karo lordų viešpatavimą. Anot jo, marškinius vilkėjęs vyras tikriausiai buvo karo lordo (galbūt dabar – jau generolo) arba vietinio politiko sūnus, o iš visureigio išvirtęs smarkuolis turėjo būti jo apsaugininkas.

Mustafa svarstė, kad visureigiu lėkusi kompanija taip jautriai sureagavo dėl mūsų – neva afganistaniečiai norėjo parodyti, kas čia yra valdžioje.

Tą pačią dieną teko dalyvauti dar vienoje panašioje tik mažiau įtemptoje ceremonijoje. Pakeliui į Afganistaną pamiršau, kad reikia dviejų, o ne vienos nuotraukos tapatybės kortelei, todėl teko apsilankyti Afganistano Vidaus reikalų ministerijoje.

Mustafa mus nuvežė iki aptriušusio pastato, kuris ir buvo ministerija. Apšnerkštame kabinete, kuris, kaip supratau, buvo priimamasis užsieniečiams, sėdėjo jaunas vaikinas ir kaip tik pietavo, tačiau atsiprašęs ėmėsi darbo.

Jis puikiai šnekėjo angliškai, sklandžiai uždavinėjo vieną klausimą po kito dėl mano anketinių duomenų ir po kelių minučių atidavė užpildytą dokumentą. Beveik atsiprašydamas jis tarė, kad mums dar teks palūkėti antspaudo. Kitaip tariant, reikėjo patvirtinimo išduotam dokumentui.

Po kiek laiko užkilome aukščiau, pasibeldėme į vienas duris, bet ten grupelė ministerijos darbuotojų užkandžiavo, gėrė arbatą. Parodžius dokumentą, pasiuntė į koridoriaus galą. Pabeldėme, išgirdom pritarimo garsą ir įžengėm į kabinetą, kuris buvo didesnis nei vidutinio vilniečio butas, apstatytas įvairiausiomis dekoracijomis ir nuklotas kilimais.

Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Nužudyto daugiau nei prieš 16 metų, bet vis dar populiaraus Ahmad Shah Massoudo plakatai - ant kiekvieno miesto kampo
Pauliaus Ramanausko/15min nuotr./Nužudyto daugiau nei prieš 16 metų, bet vis dar populiaraus Ahmad Shah Massoudo plakatai - ant kiekvieno miesto kampo

Ūsuotas ministerijos klerkas be jokių emocijų tyrinėjo dokumentą, pro dantis iškošė OK ir uždėjo antspaudą ant mano kortelės. Šita ceremonija galbūt nebūtų taip kritusi į akis, jei ne Mustafa, kuris pasibjaurėjo visa procedūra.

„Štai kas blogai su šita šalim. Vakaruose, kad sėdėtum tokiame kabinete, prie tokio stalo, reikia daug ir sunkiai dirbti. Jūs manot, jis moka skaityti angliškai? Jis nesuprato nė žodžio! Bet čia nesvarbu, čia antspaudas yra galia, užtenka, kad jis kažką pažinojo ir dabar gali mėgautis savo valdžia“, – prapliupo Mustafa.

Izoliuota provincija

Žmonių nepasitenkinamas valdžia Kabule – akivaizdus, bet mūsų kelionės tikslas už kelių šimtų kilometrų, Daikondžio provincijoje. Šios provincijos sostinę Nilį ir mus skyrė apie 400 km, juos teko įveikti JTO sraigtasparniu, kadangi kelyje iš Kabulo pasitaiko Talibano ir kitų grupuočių išpuolių.

Iš paukščio skrydžio akivaizdu, kodėl šią vietą net vietiniams pasiekti yra pavojinga ar bent jau sudėtinga. Provincijos sostinę Nilį, kurioje gyvena keliolika tūkstančių žmonių, supa kalnai ir nėra jokio greitkelio ar apskritai kelio – tik sutartiniai šunkeliai kalnuose. Jie driekiasi šimtų metrų aukštyje kalnų slėnių pakraščiais, taip pat per upelius ir kitas natūralias kliūtis.

Kad įveiktų šį išbandymą, vietiniai turi būtų pasiryžę rizikuoti net vasarą, ką jau kalbėti apie žiemą, kai gamta Daikondyje nepašykšti sniego. Dėl visų šių priežasčių vargu ar kas išvis yra girdėjęs apie šią Afganistano provinciją ir jos gyventojų rūpesčius.

Bet dėmesio verta jau vien tai, kad Daikondyje dominuoja ne paštūnai, kurių tautybės atstovų Afganistane yra daugiausiai, o hazarai. Jie mums iškart pabrėžė, kad atoki provincija sulaukia mažiau dėmesio ne vien dėl to, jog yra neprieinama.

Hazarų manymu, jie yra diskriminuojami paštūnų valdžios, o tarptautinė bendruomenė jiems neskiria daugiau dėmesio, kadangi jie nekelia tiek daug problemų kiek paštūnai Kandahare ar kaimyniniame Uruzgane.

Versija įdomi, tačiau bent jau vienos užsienio šalies dėmesį Hazaros tikrai atkreipė.

Australija infromuoja apie migracijos pavojus

Nilyje, kur pagrindinė gatvė net neasfaltuota, mums į akis iškart krito milžiniškas reklaminis stendas. Plakate rūsčiai sukryžiavęs rankas stovėjo vyriškis vardu „ponas Osbournas“, o apačioje buvo užrašyta „NO VISA“. Kaip vėliau paaiškėjo, tai dalis socialinės kampanijos sustabdyti hazarų migraciją į Australiją. Ją organizuoja Australijos vyriausybė, o vien praėjusiais metais Afganistane išleistam filmui apie migracijos pavojus Australija išleido apie 6 mln. JAV dolerių.

Užrašas persų kalba turėjo įtikinti afganistaniečius, kad laivu Australijos pasiekti jiems nepavyks. Išties dauguma į pietryčius, o ne į Europą patraukusių migrantų iš Afganistano atsiduria stovyklose Indonezijoje ar Malaizijoje, taip ir neišsilaipinę Australijos krantuose.

Iki 2004-ųjų Daikondžio provincija buvo Uruzgano dalis, tačiau hazarai norėjo savo atskiro regiono, todėl pastarąją provinciją paliko paštūnams ir nuo tada įgavo šiek tiek autonomijos. Lėtai, bet situacija Daikondyje gerėja, o prieš keletą metų provincijoje buvo paskirta pirmoji gubernatorė moteris.

Už savo sėkmę Masooma Muradi neturi dėkoti niekam. Ji yra Kabulo universiteto absolventė, studijavo doktorantūrą ir dirbo vienoje iš ministerijų, o kai atsirado galimybė dirbti Daikondyje, M.Muradi nedvejojo ir tapo šiuo metu vienintele moterimi gubernatore Afganistane.

„Nebuvo lengva. Pirmas keturiasdešimt dienų vyko protestai, kuriuose dalyvavo beveik vien tik vyrai. Jie aiškino, kad moteris nesugebės dirbti tokio darbo, todėl pasipriešinimas mano paskyrimui buvo didžiulis. Bet aš stengiausi įtikinti vietinius, kad moteris, kuri gali būti jų sesė, gali užimti tokias pareigas ir tinkamai atlikti darbą”, – žurnalistams iš Rytų Europos sakė M.Muradi.

Joël van Houdt nuotr./Gubernatorė Masooma Muradi
Joël van Houdt nuotr./Gubernatorė Masooma Muradi

Per tą laiką moterų situacija Daikondyje pagerėjo. Šiemet užfiksuoti tik trys smurto atvejai prieš moteris, anksčiau buvo fiksuojama apie 30–40 tokių atvejų kasmet. Skaičiuojama, kad 99 proc. mergaičių eina į mokyklą, o Daikondžio mokyklose jų yra apie 46 proc. palyginus su 54 proc. berniukų.

Tiesa, iš 377 mokyklų regione net 68 proc. neturi pastatų, o pamokos moksleiviams vyksta po atviru dangumi arba atsitiktiniuose pastatuose, pavyzdžiui, parduotuvėje.

Daikondžio gubernatorė toliau aiškino, jog 29 mln. JAV dolerių yra per mažas biudžetas tokiai izoliuotai provincijai, kurioje nėra jokios pramonės, o 98 proc. gyventojų – vartotojai. Anot jos, ši suma turėtų būti bent dvigubai didesnė, kad būtų patenkinti minimalūs gyventojų poreikiai.

Vakaruose, kad sėdėtum tokiame kabinete, prie tokio stalo, reikia daug ir sunkiai dirbti. Jūs manot, jis moka skaityti angliškai? Jis nesuprato nė žodžio! Bet čia nesvarbu, čia antspaudas yra galia, užtenka, kad jis kažką pažinojo ir dabar gali mėgautis savo valdžia

M.Muradi aiškino esanti sunerimusi dėl provincijos jaunimo. Prieš ketverius metus pagal stojamuosius egzaminus į universitetus Daikondis užėmė pirmą vietą, pernai šį rezultatą pakartojo, tačiau gubernatorė sako, jog negavus darbo sostinėje ir baigus mokslus grįžus į Daikondį jiems tektų nusivilti.

„Jei po 16 metų mokslų jie negaus darbo, jie emigruos, taps opozicijos jėga arba įniks į narkotikus. Tokių provincijoje palaipsniui daugėja“, – sakė M.Muradi.

Gubernatorė aiškino nepritarianti jaunimo emigracijai, bet suprantanti, kad provincija negali pasiūlyti jiems jokių galimybių. Tiesa, M.Muradi atkreipė dėmesį, kad tarp prieglobsčio ieškotojų nėra vien tik ekonominiai migrantai. Anot jos, „yra ir tokių, ir tokių“.

Tai reiškia, kad dalis migruojančių hazarų iš Daikondžio ieško prieglobsčio svetur dėl pavojaus gyvybei. Bet gubernatorė dėl suprantamų priežasčių šiuo klausimu daugiau pasakyti nesiryžo. Antraip – jai tektų prisiimti atsakomybę už hazarų negandas.

Tačiau M.Muradi nesivaržė kritikuodama tarptautinių nevyriausybinių organizacijų projektus. Gubernatorės manymu, projektai yra per mažo masto.

Naujos daržovių ir vaisių veislės, drėkinimo sistemos ir mokyklos, be abejo, daro gyvenimą daug geresnį Daikondyje, tačiau gubernatorė aiškino, jog afganistaniečius nuo migracijos labiau atgraso plakatai su „ponu Osbournu“ negu nevyriausybininkų pastangos suteikti vietiniams pragyvenimo šaltinį.

Bet kiek Afganistano kalnų gyventojams išties atneša naudos nevyriausybinių organizacijų projektai, teks įsitikinti patiems.

PIRMOSIOS DALIES PABAIGA.

15min kelionė į Afganistaną organizuota pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Komisijos. 15min žurnalisto kelionės išlaidos padengtos Europos Komisijos lėšomis. Straipsnio turiniui tai įtakos neturėjo.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min