Tęsinys. Publikacijos pradžią skaitykite čia.
3 dalis. Jausmai
Kaltė
– Kas kaltas, kad prasidėjo karas? – klausiu taksisto Maskvoje
– Pradinė kaltė visada buvo ir bus mūsų. Niekaip nenusiplausite to. Jie visada mus smerks. Jie apskritai negali mūsų pakęsti.
Žmonės suskubdavo gintis nuo kaltinimų – teisintis kaip vyras, kuris sumušė žmoną: „Ji pati mane privertė, kitaip nebuvo galima, aš nestipriai, tik tam, kad suprastų.“ Žmogus kalba taip tada, kai širdies gilumoje žino, kad padarė tai, ko pats negali pateisinti. Žino, bet neįsileidžia to į sąmonę. Jeigu mes kalbėdavome apie taikių gyventojų mirtis, mūsų pašnekovai nedelsiant atsakydavo: „O Donbaso aštuonerius metus nebombardavo?“ Jie neleisdavo sau nė sekundę pagalvoti apie šią nelaimę, iš karto ieškodavo kaltų.
– Mes viską teisingai padarėme! Amerika Kosove darė tą patį! – kalbėjo 35-erių teisininkė Maskvos prekybos centre.
– O ji gerai darė?
– Taip, tai yra ne... O kodėl jiems galima?!
Labai daug kas man pasakojo apie mūsų nepaaiškinamą, neatleistiną gerumą.
„O žinai, kodėl nemyli? Dėl mūsų gerumo. Mes visais tikime, ir todėl visi mumis naudojasi, apgaudinėja, o mes visiems atleidžiame. Pernelyg gera rusų širdis.“
„Visai jau suįžūlėjo, tik ir kaltina Rusiją. Aš dar mokyklinukas buvau – mes visiems padėdavome. Pas ką žemės drebėjimas – vis Rusija. Tas jų prezidentas dabar: kur humanitarinė pagalba? Vėl Rusija! Kruopas, konservus.“
„Mes bombarduojame [Ukrainos miestus]? O kodėl jie nutraukė vandens tiekimą į Krymą? Mes jiems dujas, maisto produktus tiekėme. Bet ten gi žmonės! Negalima taip, žmones reikia maitinti. Mane tiesiog stebina mūsų humanizmas.“
Karas širdyse kelia klausimus, ir juos tenka slopinti kažkuo radikaliu. Tiesiog reikalas tas, kad mes – anomaliai geri. Gyvenant tokiame pasakų paveikslėlyje, karą dar galima kažkaip paaiškinti.
– Ką pajutote, kai prasidėjo karas? – paklausiau vieno žmogaus.
– Vakarai niekada mūsų nemylėjo ir nemylės.
Subjektas ir objektas susikeitė vietomis. Emocija, su kuria mūsų pašnekovas gyveno pastaraisiais metais, – tai apsauga nuo kaltinimų. Televizorius nenuilstamai rodė, kaip neteisingai su mumis elgiasi visi aplink. Žmogus pavargo gyventi su šia emocija, ir karą, santykių nutraukimą su visu pasauliu jis priėmė kaip ilgai lauktą išsilaisvinimą nuo tų skausmingų santykių.
***
Vaikščiodami po mažą miestelį mes matome daiktų prigrūstą furgoną, prie kurio krapštosi du mokytojai. Vienas išvažiuoja į Armėniją, antras padeda supakuoti daiktus.
„Daugelis supranta, kad vyksta kažkas ne taip, kaip turėtų, – kalba istorijos mokytojas, – ir mėgina rasti pateisinimą, kad nepasiliktų toje sutrikimo būsenoje. Kartoja tai, ką išgirdo per televizorių: „Jeigu NATO ateis...“ Bet matyti, kad grynai emociškai jiems sunku. Krymo metu [2014 metais, – red.) buvo kitaip: jis [žmogus] tiesiai į akis tau žiūri ir įrodinėja [savo teisumą]. O dabar – lyg ir tą patį kalba, bet akis va taip nusuka...“
Nerimas
– Bjauriausia, kad dabar vėl jau kaip tie Chasavjurto susitarimai (1996 metų rugpjūčio 31 d. Maskva ir Čečėnijos separatistai pasirašė Chasavjurto susitarimus, kurie laikomi oficialia Pirmojo Čečėnijos karo pabaiga, – red.) – sustabdyti [karą], susitarti, – kalba man Maskvos taksistas. – Jeigu jau operacija prasidėjo, nėra ko čia kalbėtis. Reikia eiti iki galo!
– O man atrodo, kad mes savus bombarduojame, ir tai yra gėda, – atsakau. – Tai tas pats, lyg Voronežą bombarduoti.
Kai lipu iš mašinos, taksistas žiūri į mane keistu žvilgsniu. Per pastarąsias dienas aš jau kelis kartus mačiau šį žvilgsnį – skvarbus, liudijantis tai, kad žmogus jaučia pavojų ir tave laiko priešu. Su tokia pat intonacija po kelių mano klausimų pradėjo atsakinėti ta naivi pardavėja iš kepyklėlės, kuri neįsivaizdavo, kas vyksta Ukrainoje, ir stebėjosi mano klausimais.
Vieną dieną mes priėjome prie vyriškio, sėdinčio prie stalelio prekybos centre. Mano kolegė, pasisveikinusi ir paaiškinusi, kad mes žurnalistai, paklausė, koks jo požiūris į karą. Vyriškis nužvelgė mus abu tuo įtampos kupinu žvilgsniu, pasakė: „Aš visiškai palaikau mūsų prezidento veiksmus“ – ir atsitvėrė popieriniu maišeliu iš greito maisto užkandinės.
Mes pasitraukėme ir tada aš pamačiau, kad vyriškis nužygiavo pas apsaugininką: jis pastebėjo šnipus ir paskubėjo nepastebimai pranešti, kam reikia.
– Jūs apskritai iš kur? Maskviečiai? – prisimerkė vyriškis, stovėdamas šalia apsaugininko, kol tas tikrino mūsų dokumentus.
– Aš iš Rostovo, – atsakė kolegė.
– Kokia pagrindinė gatvė Rostove? – paklausė jis, tikėdamasis mus demaskuoti.
Dabar ir taksistas palydėjo mane tokiu žvilgsniu ir lyg svarstė, ar nevertėtų apie mane kur nors pranešti. Man pasirodė, kad jį valdo baimė. Būtent ji vertė jį pasirinkti kurią nors pusę.
– Nerimas užvaldo. Žmonės žūsta nė už ką. Na, yra už ką, bet gaila žmonių, – kalbėjo vienas dėdulė Kalugos srities turguje. – Reikia, žinoma, išnaikinti visa tai, kas banderiška. Negaili nieko, nei vaikų, nei moterų, taip? – tarsi klausė jis. – Šitas NATO artinasi prie mūsų sienų, taip? Per televizorių rodo.
– Pas mus rodo viena, pas juos kita, – atsakau.
– Tas taip. Mano brolis dabar ten. Sviedinys pataikė į gretimą laiptinę, šeši žmonės žuvo. Ant rusų kaltę verčia.
Dėdulė bijojo dėl savo brolio likimo ir blaškėsi tarp paaiškinimų.
***
„Vakar telefonu kalbėjau su tėčiu, – kalba mano kolegė. – Jis labai įsikrovęs, nors niekada politika nesidomėjo. Vakar staiga ėmė piktintis: „Ką tau Putinas? Putinas tau ir mokytis sąlygas sudarė! Ten [Ukrainoje] šitie nacistai! Aš sakau: „Tėti, kas su tavimi atsitiko?“ Jis valdžia niekada netikėdavo, sakydavo: visi jie meluoja. Bet žmonės dabar persigandę, nežino, kas bus. Neleidžia sau užduoti klausimų, sako pirmą iš anksto paruoštą atsakymą. Dar tėtis labai bijosi, kad mus su seserimi pasodins, ir agituoja prisišlieti prie mažiau pavojingos versijos.“
Atsakinėdami žmonės ne kartą prisipažino jaučiantys nerimą. Daugiausia tai buvo moterys, kurios nepalaikė karo. Bet man susidarė įspūdis, kad ir „operacijos“ palaikymas paradoksaliu būdu buvo nerimo išraiška. Tokioje situacijoje žmonėms svarbu buvo ne asmeninė nuomonė, o galimybė išgyventi bendrystę su kitais, kažkuo pasitikėti.
Manęs nestebina 80 proc. parama Putinui. Man atrodo, tai visiškai nereiškia masinės paramos karui – greičiau, priešingai, tai reiškia jo baimę.
Pažeminimo jausmas
„Jeigu pasigilintume, tai mus visi nori pažeminti, – šypsojosi batų ir kelnių pardavėjas Kalugos srities turguje. – Visi nerusai mus visada smaugia: vaikystėje, visada. Paskutiniai karai – tai tik rusai rusus žudo. O visi tie anglai, amerikiečiai – apsiriję dykaduoniai. Aš paleisčiau į Angliją raketą. Ir į Ameriką – kad jie mūsų nekurstytų prieš savus. Ne, aš nesu karo šalininkas. Bet jau užkniso tai, kad jie į mus kojas šluostosi!“
Nepaaiškinamas pažeminimo jausmo motyvas buvo dažna karo palaikymo priežastis, ypač tarp vyresnės kartos žmonių.
„Rusą žmogų visiškai pažemino. Tiesiog kaip menkysta, morališkai nužemintas žmogus. Man pakako kelerių pastarųjų Olimpinių žaidynių. Nei vėliavos, nei himno. Bet tai negali tęstis be galo!“
„Himno negalima, vėliavos negalima, nelaimingų invalidų – ir tų neleido...“
– Mes, rusai, niekada gerai negyvenome, – suirzęs kalba bitininkas Kalugos turguje. – Visi pakraščiai [SSRS respublikos] sovietiniais laikais gyveno daug geriau. Aš niekada ramiai negyvenau! Tai Černobylis, tai perestroika, visokios nesąmonės. Aš nepriklausomas žmogus! – tvirtino jis, keldamas balsą. – Man tas pats, kokia valdžia šitoje šalyje. Komunistai, demokratai – kas tik nori! Aš duonos kąsniui visada užsidirbsiu! Man morališkai įtakos jau niekas niekada nesugebės padaryti! – Bitininkas šaukė, ir buvo aišku, kad viskas yra visiškai ne taip, kaip jis kalba.
– Ką jūs dabar jaučiate?
– O čia nėra ką jausti! Reikia pergalingai užbaigti šitą reikalą. Kitų variantų čia nėra. Ir neturi būti.
Buvo aišku, kad jo pergalės troškimas – tai tiesioginis atsakymas į ilgametį pažeminimo jausmą.
– Rusijos nuomonės niekada nebūdavo klausoma, – tęsė bitininkas. – Visi tik smerkia. Mus pavertė pasaulinio mastelio niekšais.
Aš jau daugelį kartų girdėjau šį skundą, kad mūsų niekas nemyli. Kažkoks nevisavertiškumo ir aukos kompleksų mišinys. Aš matau, kad jam, kaip ir daugeliui, norisi susigalvoti tą kaltintoją iš išorės ir ginčytis su juo. Kodėl? Gal tam, kad pasijustų teisus. Arba tiesiog egzistuotų kažkieno akyse.
– Aš džiaugiuosi, kad mano prezidentas pagaliau ryžosi tam! Vaikinai, pakaks! Nenorite gerbti – teks bijoti!
– Mes bombarduojame Charkivą, kad mūsų bijotų Vakaruose? – pasitikslinu.
Bitininko akyse matau baimingą suvokimą. Jis ne kvailys ir ne piktadarys.
– Tuo metu, kai mano šalis kariauja, nereikia aptarinėti mano prezidento veiksmų! Jeigu rusai nepritars mano prezidentui, tai mano šalis pralaimės, o aš to nenoriu leisti.
Aš maždaug įsivaizduoju, ko jis tikisi. Dabar mes visiems pagaliau įrodysime, kad mes kieti, o nugalėtojų niekas neteisia.
Daugelį metų dėl šito pažeminimo jausmo žmonės bėga į tokią realybę, kurioje mes įvykdėme kažką didingo. Pergalės ir pasaulio išgelbėjimo nuo fašizmo sakralumas suteikia valstybės ir mūsų visų veiksmų teisumo jausmą. Karas suvienija, sukuria bendrumo jausmą. Tai atsakymas į prasmės krizę, į vienišumą.
„Aš krikščionė, todėl aš visiškai palaikau operaciją, – sakė mums už ukrainiečio ištekėjusi moteris. – Turi ateiti Antikristas, jūs juk žinote apie tai. Antikristas ateis į Vokietiją, į Europą, kiekvienas krikščionis tai žino.“
Man pasirodė, jog ji laukia apokalipsės dėl to, kad išorinis pasaulis sutaptų su jos įsisenėjusiu vidiniu košmaru. Tai pasigirsdavo ir kituose pokalbiuose: na pagaliau kažkas bus aišku. Karas kaip ir užbaigė neapibrėžtumo laikotarpį.
„Karas psichikai – tai palengvėjimas po daugelio metų stagnacijos, – paaiškino man pažįstamas psichologas. – Kaip gaisras kalėjime – bent šiokia tokia pramoga.“
Nebūti neteisiems
Mane nustebino vienas 60-metis vyriškis, kurį užkalbinome ant jo nuosavo namo slenksčio mažame Kalugos srities miestelyje. Iš intonacijos buvo galima justi, kad tai geras ir simpatiškas žmogus.
– Na ką aš jaučiu? Fašistus reikia žudyti. Mano senelis kovėsi, žudė juos. Prieš tautą nieko neturiu, o va šituos reikia pašalinti, vyti juos į Europą.
– Jūs neabejojate?
– Kokios gali būti abejonės! Senelis kariavo, dėl ko abejoti? Mes juk neužpuolėme kaip tie patys fašistai. Na taip, mes užpuolėme, tegul. Bet prieš ką? Ne prieš tautą, o prieš tuos va nacistus. Ten [Ukrainoje] yra gerų žmonių. Va šitą namą, – rodo jis į slenkstį, – vaikinai iš Lvivo statė. Na, jeigu sutikčiau aš juos – ar aš į juos šaudyčiau? Ne, žinoma!
Priešingai, nei daugelyje pašnekovų, šiame žmoguje nebuvo justi cinizmo, bukumo arba nesąžiningumo.
„Štai draugas pasakojo: 1979 metais juos [kariškius] pakėlė su aliarmu, nieko neaiškindami atėmė karinius bilietus, lėktuvas nusileido ir jiems paskelbė: „Jūs esate Afganistano Respublikoje“, – tęsė vyriškis. – Pasakoja: iššliaužiu [iš po uolos], už trijų metrų nuo manęs stovi nugara pasisukęs dušmanas. O kaip žmogų užmušti? Paršelį eini pjauti – tu jį tam ir penėjai, o vis tiek šimtą gramų išgeri dėl drąsos. O jis nė karto nematė, neapšaudytas. Susigūžė, paspaudė gaiduką – ir liovėsi [šaudyti], tik kai šoviniai baigėsi. O pradės bombos kristi – suprantama, žmonės išsigąs, pradės nekęsti.“
Šis dėdulė mane nustebino. Jis suvokė, kad vyksta tikras karas, žūsta taikūs gyventojai ir kad karas – tai siaubinga. Nepaisant to, jis visiškai palaikė „operaciją“. Jis suvokė, kad per televizorių jam rodo propagandinį vaizdelį, bet tikėjo juo. Šie vienas kitam prieštaraujantys suvokimai tarsi gyveno skirtingose jo sąmonės dalyse, nekliūdami vienas už kito ir nekeldami jokių abejonių.
Žmonės negalėjo leisti sau pagalvoti, kad mes pradėjome baisų karą, ir buvo pasirengę prikurti bet kokių paaiškinimų, kurie apgintų jų, kaip „geriečių“, įvaizdį. Kodėl jie taip priešinosi? Kodėl jiems buvo nepakeliama pasirodyti neteisiems? Man pasirodė, kad taip yra dėl senovinio tikėjimo teisingu pasauliu. Teisingumo nebuvimas tarsi atimdavo jų laimės viltį.
Buvo matyti, kad jie gyvena absoliutaus teisumo paveiksle, kuris tuo įnirtingiau ginamas, kuo viskas aplink tampa baisiau. Tam, kad apgintų savo teisumą, jie priversti viską įsivaizduoti tik juodomis ir baltomis spalvomis.
Mano reakcija, kai išgirdau apie karą, buvo lygiai tokia pati – tik iš kitos pusės. Pagaudavau save, kad man taip pat nesinori girdėti liudijimų, kurie blogai dera su mano požiūriu: pavyzdžiui, apie gyventojus, kurie iš tiesų džiaugiasi įsiveržimu, arba apie Ukrainos kariškius, šaudančius sužeistus belaisvius. Niuansai griovė psichiką, nuo jų buvo fiziškai bloga. Tokioje situacijoje reikėjo paprastumo.
Aš labai bijojau pasirodyti neteisus. Tai tarsi nukainotų visus mano idealus. Aš bijojau, kad man prievarta įskiepys kokius nors svetimus. Man atrodo, dabar visi jaučia tą grėsmę ir ginasi kaip mokėdami.
Pavyzdžiui, mano draugė papasakojo, kad jos mama, ginčydamasi su ja apie karą, nuolat pereidavo prie pasipiktinimo ir kaltinimo šauksmų, o po to staiga su neviltimi balse ištarė: „Ir ką, taip išeina, kad mūsų kariai be reikalo žūsta?“
Skausmas
Kad ir kaip būtų keista, man pasirodė, kad maskviečiai yra gerokai labiau ideologiškai įkrauti. Parama karui Maskvoje buvo nervinga ir bekompromisinė. Dauguma regionų gyventojų taip pat palaikė „operaciją“, bet buvo jautresni, dažniau suprasdavo situacijos sudėtingumą, dažniau gailėdavo žmonių Ukrainoje.
Parama karui gerokai sumenkdavo, kai žmogus kokiu nors būdu su juo susidurdavo – kaip, pavyzdžiui, šaukiamojo amžiaus sūnų motinos arba žmonės, kurie Ukrainoje turi artimų giminaičių (tiesa, ne visi). Daugelis karo priešininkų, kuriuos mums teko sutikti, buvo paprastos moterys, kurios akivaizdžiai vadovavosi ne politinėmis pažiūromis, o vidine karo baime.
Viena moteris, sėdėjusi ant suoliuko prie Kyjivo stoties, po klausimo, ką ji jaučia, apstulbusi pažiūrėjo į mus, lyg būtų apie tai ir galvojusi.
– Ką aš jaučiu? Nelaimė ir skausmas!
– O jūs galite detaliau apibūdinti?
– Ne, atleiskite, aš nenoriu aptarinėti. Tai asmeniška. Aš turiu tris sūnus...
Moteris pravirko, pašoko ir skubiai nužingsniavo.
Kokius keturis kartus sutikau žmonių, kuriems dėl emocijų buvo sunku kalbėti apie karą. Vienas iš jų, bulvare rūkęs vyriškis, pokalbio metu beveik pravirko. Kai mes paklausėme, ką jaučia, jis išsigandęs pažvelgė į mus. Drebančiomis lūpomis – su kažkokia viltimi – jis ėmė pasakoti, kad labai nori išvažiuoti iš Rusijos, bet nežino, kur patraukti su šeima.
***
Mano nuostabai, daugelis pardavėjų Kalugos turguje, sutikusių kalbėti apie karą, buvo prieš jį. Galvoju, todėl, kad šių žmonių uždarbis tiesiogiai priklausė nuo ekonominės situacijos – priešingai nei pensininkų ar biudžetininkų.
„Oi, aš nieko nejaučiu nė truputėlio. Man ir tų, ir tų gaila.“
„Jausmai? Baimė, aišku, kas kyla. Žmonių gaila, vaikų gaila, ir iš tos pusės, ir iš tos, jokio skirtumo. Aš, aišku, negalvojau, kad iki to prieis.“
„Nuoskaudą jaučiu, kad brolišką tautą štai taip.“
„Ir mums meluoja, ir jiems meluoja – aš niekuo netikiu. Dabar mūsų tai neveikia, bet vėliau paveiks, ir stipriai. Mano brolio sūnų paėmė [į armiją]. Užvakar tik gavo pranešimą, kas kur. Kaip motinoms į tai žiūrėti?“
– Na, aš toli nuo to. Mes rusų tauta, mes viskam pasirengę, – pasakė man viena pardavėja.
Po minutės ji pasivijo mane ir pridūrė:
– Pasivaikščiokite čia be [žurnalisto] kortelės, jie jums pasakys, ką galvoja. Kad ******* [pabaiga] atėjo.
4 dalis. Atsakomybė
Viskas bus gerai
Paprasčiausias būdas apsiginti nuo nerimo – savo atsakomybės zonos susiaurinimas. Žmogus tiesiog taria sau, kad čia nuo jo jau niekas nebepriklauso, ir daugiau nebegalvoja apie tai, ką tenka priimti kaip duotybę. Tarkime, mes visi žinome, kad išmetamosios dujos teršia gamtą, bet važinėjame automobiliais. Žmonės priėmė karą kaip duotybę.
„Aš manau, kad mes dabar nežinome tiesos. Sužinosime po kažkiek laiko, – kalbėjo viena moteris savo dukrai, dėl karo skubiai išvažiavusiai į užsienį. – Taip, tai labai blogai, ir tetos Lenos sūnus Ženka dabar ten, aš už jį meldžiuosi kiekvieną vakarą, kad jis sugrįžtų. Bet tikrų giluminių priežasčių, jei nesikapstysime istorijoje, jeigu neužsiimsime politika, mes nepamatysime. Manau, paprasčiausiai nebuvo kitos išeities...“
„Mes nieko nežinome“ – šią tezę ištardavo daugybė žmonių. Moterys kalbėdavo, kad meldžiasi už kažką konkretų, bet savo nuomonės apie situaciją stengėsi neturėti. Atrodo, kad visi šalies gyventojai nusprendė būti kūdikiais, kurie nieko nesugeba suprasti.
***
„Mes tikimės, kad viskas baigsis gerai! Tikimės, kad viskas greitai praeis!“
***
„O kas nutiks [dėl to, kad prasidėjo karas]? Cukrus nedings, grikiai nedings.“
***
Vyrai lyg ir daugiau domėjosi pergale, o moteris ji nelabai domino. Nepaisant to, jos stengėsi į karą žiūrėti pro valstybinę optiką, kuri gali nuraminti.
„Aš nesitikėjau, kad bus karas, – kalbėjo mums teisininkė prekybos centre Maskvoje. – Bet jeigu prezidentas ryžosi tokiam žingsniui, vadinasi, buvo priežasčių! Ten kitos kategorijos veikia. Šaliai, bendrai paėmus, galbūt tai išsigelbėjimas.“
Vieną iš pirmųjų karo dienų mes su kolege prisiartiname prie motinos su dukra, kurios sėdi ant sūpynių parke. Dukra, jauna maskvietė mokytoja, pasipiktinusi karu. Motina, biudžetininkė (gyvena ne Maskvoje), – viena iš tų, kurie galvoja, kad „viršuje ne kvailiai sėdi“:
„Jaunimas – maksimalistai. Tikriausiai mes tai vertiname kiek ramiau. Niekas dėl to nedžiūgauja. Bet mes tikimės, kad viskas labai greitai baigsis. Pakeis ten valdžią – ir viskas stabilizuosis.“
Buvo matyti, kad ji labai bijo karo. Ir vylėsi, kad viską bus galima greitai „prašokti“.
Mes matėme, kad karas žmonėms kelia didelį nerimą, bet nuolat girdėjome lengvabūdišką „Viskas bus gerai“. Iš pradžių aš nesupratau: kaip dabar vykstančios tragedijos suvokimas dera su nenoru galvoti?
„Kokios yra įprastos reakcijos į pavojų? Pabėgti, pačiam užpulti arba apmirti, – paaiškino man pažįstamas psichologas. – Kas galėjo, tas pabėgo. Užpulti – prisidėti prie agresoriaus. O apmirti, apsimesti negyvu – tai vidinė emigracija. Niekaip išoriškai nereaguoti, kad išgyventum.“
Mes matėme būtent apmirimo reakciją: nesiimti jokių veiksmų, nedaryti jokių išvadų, būti tokiam, kaip visi. Šie žmonės karą palaikė grynai nominaliai.
Prisidėti prie stipresniojo
Pokalbiai gatvėse padėjo kurti bendrą paveikslą, bet neleido pažvelgti į mūsų pašnekovų gyvenimus. Čia pravertė pažįstamų pasakojimai apie savo bendravimą su giminaičiais arba draugais. Jie gerai juos pažinojo ir galėjo paaiškinti, kodėl jie pasirinko remti karą.
Viena draugė papasakojo apie savo bičiulę – dantų gydytoją, pas kurią lankosi daugybę metų. Kai prasidėjo karas, moteris visų feisbuko draugų paprašė atsijungti nuo jos puslapio, jeigu kas nors palaiko karą. Dantų gydytoja jai atsiuntė žinutę:
„Aš, kaip sąžiningas žmogus, atsijungiau nuo tavęs feisbuke. Aš taip pat labai išgyvenu, kiekvieną dieną skaitau, klausau. Aš, žinoma, ne už karą, ne už tai, kad žūtų žmonės ir vaikai. Bet, žinai, aš visiškai nepalaikau tavo požiūrio. Aš už tai, kad mes neturėjome kitos išeities. Kad, greičiausiai, šitas karas būtų buvęs mūsų teritorijoje. Susitarti su jais [ukrainiečiais] buvo nerealu. Iš ten daugybė mano pacientų, mano dėstytojai. Tokia mano pozicija, aš taip jaučiu, taip ir gyvenu. Ir dėl to nenoriu, kad mane įtikinėtų kitaip. Aš už autoritarinę valstybę, kad būtų caras. Aš nelaikau vertybe žodžio ir spaudos laisvės ir viso to, už ką agituoji tu.“
Mano draugė, pažinojusi tą moterį, kaip gerą ir mąstantį žmogų, buvo apstulbusi.
„Supranti, mes daug kalbėjomės. Ji labai kruopšti gydytoja. Bet jai atrodo, kad jai nepavyksta ką nors savarankiškai gerai padaryti. Ji įsitikinusi, kad rusas pats nieko negali, reikia nuolat versti jį dirbti, gyventi, mokytis. Reikalinga stipri ranka, Putinas šalį surinko iš gabaliukų. Kalba: „Na, o kam man ta žodžio laisvė? Ką ji keičia mano gyvenime?“ Visame tame jaučiamas kažkoks nuovargis.“
Man į galvą ateina paradoksali mintis: galbūt daugelis Putiną palaikančių žmonių į mūsų gyvenimą žvelgia pesimistiškiau, nei tie, kurie nepalaiko? Atrodo, paveikslas, kurį nupiešė mano draugė, apibūdinamas sąvoka „išmoktas bejėgiškumas“.
Kaip rusai vertina karą? Man atrodo, jeigu pamėgintume viską supaprastinti iki vienos frazės, tai: „Na, išgyvenome devyniasdešimtuosius...“
***
„Mano draugai gydytojai, vyras su žmona, labai susipyko dėl karo, – pasakoja kolegė Alisa. – Prasidėjo siaubingi nesutarimai – pirmą kartą gyvenime. Praėjus dviem dienoms nuo karo pradžios jie ėjo gatve, ir jų dešimtmetis sūnus paklausė, kas nutiko. Ir Nika jam pasakė, kad vyksta karas, Rusija užpuolė Ukrainą. O Denisas staiga ėmė ant jos šaukti, kad ji nekalbėtų vaikui tokių dalykų.
Jis ėmė kalbėti, kad viskas teisinga. Iki tol jis irgi baisėjosi, bet čia staiga persijungė. Nika mano, kad tai, matyt, baimė dėl vaiko – tai [tiesa apie karą] skambėjo per baisiai. Gali būti, kad jam atrodė, jog jis turi kažką daryti, bet nesuprato ką. Jis pasuko į kitą pusę ir nebegrįžo: aklinai užsidarė, kalba lozungais. Jie jau mėnesį negali net normaliai pasikalbėti.
Jis daug prakaito išliejo dėl šio gyvenimo, dėl tos buities, kurią jie susikūrė, jie turi būsto kreditą su valstybės parama. Jis susitvarkė savo gyvenimą ir jo pasitikėjimas valstybe išaugo. Ir čia tik – bam! – tokie įvykiai, kad tau reikia nusisukti nuo valstybės. Ir ką, atsisakyti savo gyvenimo?“
***
„Vasario 24-ąją atėjau pas tėvus, – pasakoja pažįstamas iš Stavropolio krašto. – Mama man: „Ko tavo veidas toks?“
– Na, žinai, karas prasidėjo.
– Oi nereikia. Nežinau ir nenoriu žinoti.
Senelė, – tęsia pažįstamas, – turėjo kelis principus, kurių ji mokė vaikus: vadovybė visada teisi; neišsišok; svarbiausia – susirasti darbą, kuriame galima sėdėti ant šiknos ir niekuo nesirūpinti; caras yra geras. Mano mama buvo taip auklėjama. Ji supranta, kad televizorius meluoja, bet stengiasi nesigilinti. Niūrus ir nesuprantamas paveikslas iš esmės ją tenkina.
Su seserimi nebendrauju. Ji padirbėjo valstybės taryboje, visur ant avatarų Z raidės. 1939 metais ji būtų nacistų partijos narė. Ji šypsosi, žvelgia į mane, ir aš suprantu, kas jos žvilgsnyje – požiūris kaip į išsigimėlį. Ji nusipirko diplomą, bet dabar jaučiasi esanti aukščiau: mes va [viską suprantame], o brolis tik apsimeta protingu.
Sutikau sesers vyrą, šypsosi, nori su manimi pasikalbėti. Aš suprantu, kad jis nori pasimėgauti situacija. Likus savaitei iki karo jis kalbėjo: „Na, kada gi mes Kyjivą subombarduosime?“ O dabar [po mėnesio karo]: „Chi chi, viskas gerai, viskas pagal planą.“
Mūsų gyvenvietėje – apie trisdešimt tūkstančių [žmonių]. Mašinos su Z raidėmis – peizažo dalis. Nežinau nė vieno, kuris abejotų. Patogu gyventi tokioje aplinkoje. Gyvensime blogiau? Na, mes ir gyvenome blogai.“
Prisitaikymas
Daugelis manė, kad kai į Rusijos miestus pradės plūsti karstai, žmonės susimąstys.
„Aš pats iš Uralo, prieš kelias dienas paskambinau broliui, – pasakoja man pažįstamas dailininkas. – Ten miestelis mažas, visi visus pažįsta. Ir jiems vieną dieną atvežė šešis [Rusijos karių] karstus. Brolis sako: „Apskritai, tai seniai reikėjo tą Ukrainą... Štai Stalinas – laikė visus tuos fašistus, liaudies priešus lageriuose. O Chruščiovas išleido visus banderovcus, čečėnus, Gorbačiovas sugriovė valstybę, Jelcinas apginklavo Ukrainą ir atidavė Krymą. Štai ir tenka Putinui visa tai išsrėbti.“
Daugelis mano draugų iš Maskvos pajuto, kad tai, kuo jie gyveno, vieną dieną neteko prasmės. Visa tai, už ko mes laikėmės, sulūžo. Ir dėl to, o ne vien iš baimės, išvažiavo daugybė žmonių.
Bet daugeliui žmonių, priešingai, viskas įgavo prasmę, atsirado viltis. Prarasti ankstesnį, prieškarinį gyvenimą jiems nebuvo labai gaila. Užtat atsirado milžiniškas vidinis teisumo jausmas, kurio dabar neįmanoma pramušti jokiais stočių bombardavimais. Gal dėl ko nors ir tapo sunkiau, tačiau atsirado viltis: dabar susitelksime, nugalėsime blogį, viską sutvarkysime.
Ir mums labai sunku vieniems kitus suprasti.
***
Mane nustebino viena pažįstama, papasakojusi, kad po Krymo prijungimo norėjo išvažiuoti iš Rusijos, o dabar palaiko „specialiąją operaciją“.
– Kai buvo 2014-ieji, aš vyrui sakiau: arba mes išvažiuojame į Vakarus ir gyvename pagal tas vertybes, arba liekame čia ir adaptuojamės. Jis nepanoro važiuoti. Paverkus nusprendžiau pasidalyti likimu su tauta.
To pokalbio metu supratau, kad daugelis palaiko tai, kas vyksta, tiesiog dėl to, kad nemato galimybės išvykti. Arba priešintis.
– Mes tiesiog pasidavėme provokacijoms. NATO bazės, biolaboratorijos – visa tai logiška, – kalbėjo pažįstama. – Nesvarbu – buvo jos, nebuvo... Viskas labai nepaprasta. Nevienareikšmiška.
– O tau neatrodo, kad tai tik išgalvotas pretekstas?
– Galbūt. Bet tai mūsų oficiali pozicija.
– Bet kam tau prie jos dėtis?
– O net jeigu aš prie jos prisidėsiu, kas pasikeis? Caras taip pasakė! Supranti, ponai mušasi – chocholams kuodai raunami. Ukraina – tai faktiškai vaikai. Jie tokias nesąmones kalba ir tokią velniavą mums užtaisė! Ir tai vadinama laisve!
Aš jaučiu, kad jos „viskas nevienareikšmiška“ turi gerokai gilesnes šaknis, nei tiesiog oficialaus melo pateisinimas. Mano pažįstama jaučia savo bejėgiškumą ir laiko jį norma, ji priprato gyventi apsiaustyje, pasislėpusi asmeniniame gyvenime, kuriame viskas aišku. Ir dabar, kai situacija ją ypatingai baugina, ji, gindamasi, kartoja tai, ką priprato jausti: „Aš ne bloga (jie patys blogi)“.
– Nesvarbu, kas teisus. Tai realybė.
– Bet mums juk reikės atsakyti.
– Aš seniai supratau, kad mums reikės už tai atsakyti. Būsime kartu ir pergalėse, ir pralaimėjimuose. Arba reikėjo iš čia išvažiuoti. Tiems, kas nepatenkintas, išties geriau išvažiuoti, nes čia nepatenkintų nemyli.
Kalbėdama, kad dalijasi šalies likimu, ji nesigyrė, o greičiau aiškino, kad ji neturi pasirinkimo: bendruomenė, kuriai ji priklauso, myli Putiną ir palaiko karą. Kad būtų su jais, ji priversta su viskuo sutikti.
– O mes čia nė velnio niekam nereikalingi! – tęsė pažįstama. – Ir paprasta Ukrainos liaudis jiems [Vakarams] nerūpi! Rengia tuos karus, perversmus, revoliucijas. Žmonės jiems – tai tik šiaip, medžiaga...
Keista, bet šios jaunos moters balse aš pirmą kartą išgirdau nuoširdžią Vakarų baimę: mes paprasti, bejėgiai, visos tos stichijos mums nepavaldžios, nelieskite mūsų, nieko nedarykite su mumis, niekuo mūsų negundykite! Kažkas mus valdo – ir gerai.
Šis pokalbis vyko jau po Bučos. Viskas, ką turėjo daryti mano pažįstama, – užsikimšti ausis, nuvyti šalin mintis ir tiesiog tikėti mūsų teisumu.
***
„Aš Putino niekada nekeikiau, tuo labiau dabar, – kalba mums nuostabi gydytoja mažoje Kostromos srities gyvenvietėje. – Mūsų prezidentas normalus, aš rami. Mūsų berniukų jis nesiunčia ten, į karą. Siunčia specialistus, o ne patrankų mėsą. Net per televizorių matyti: kalba apie mūsų karius, jo balsas dreba, iš karto matyti – geras žmogus. Aš visada tokios nuomonės: ne mūsų protui suvokti. Gaila mūsų berniukų, bet berniukai žinojo, kur ėjo. Anksčiau Čečėnija, Afganas, gaila buvo vaikus siųsti, aš tuo metu du vaikinus turėjau... Kad tik karo nebūtų – štai kas svarbiausia!“
Supratau, kad šiai moteriai, gyvenančiai labai sunkų gyvenimą, tiesiog būtina tikėti geru, normaliu pasauliu, kurį valdo geri žmonės.
5 dalis. Beprotybė
Kliedesiai
Vieną dieną priėjome prie vyro, sėdinčio ant suoliuko Maskvos prekybos centre „Jerevan plaza“. Jis kalbėjo maždaug tą patį, ką ir kiti: neva, visa tai didelis žaidimas.
„Vyksta žaidimas, kariniai veiksmai: mėlynieji, žalieji. Ten rimti dalykai, kažkokiuose sluoksniuose. Daug ko pridirbo, bet nemanau, kad Sovietų Sąjungoje, tokioje didelėje, žmonės kvailiai. Todėl sprendžiami tam tikri klausimai. Ir apačioje kažkas rimto. Rodė per televizorių kažkokį baltą namą, kažkas davė interviu, na aš pažiūrėjau – ten kažkas ne tai. Aš irgi kariškis, taip pat tarnavau, važinėjau, ir kortomis lošiau, preferansą, ir pralaimėdavome. Bet čia asmeninė mano nuomonė...“
Aš ėmiau nuobodžiauti. Jau pavargau klausytis viso šito šlamšto. Ir staiga pastebėjau, kad vyriškis po savimi pasitiesęs rankšluostį, šalia stovi paketai su kažkokiomis šiukšlėmis, guli maisto likučiai. Suvokiu, kad vyriškis – beprotis. Tačiau jo kliedesiai beveik nesiskiria nuo daugumos kliedesių.
„Jūs egoistai!“ – šaukė ta senė tramvajuje, turėdama omenyje mane ir visus, kurie vaikšto į mitingus. Kodėl egoistai? Ji manė, kad mes nenorime jai padėti. Mes – nesupratingi, šalti jauni žmonės – ketiname palikti ją vieną, vienumoje su senatve ir nelaime. Mes todėl egoistai, kad ne kartu su ja, nenorime jos uždaryti, paslėpti po kuo nors šiltu. Ji jautė, kad lieka viena su visiškai nesuprantamu gyvenimu. Jai baisu – o mums tai nerūpi.
Aš supratau, kad ji iš esmės yra kūdikis. Jaučia vienatvę, bejėgiškumą, atsakomybės baimę. Ir dar nuoskaudą dėl to, kad ją verčia augti ir tuo būdu atima iš jos pirmapradžio vaikiško suvokimo tiesą, kai tu tiesiog atitinki save. Ji jautė, kad mūsų ratio – tai melas, ir dėl jo ji nustos būti savimi.
Ji norėjo būti su tais, kas apsaugos ją nuo šalčio, sutriuškins ratio, leis jai likti vaiku. Ji be išlygų palaikys tą, kuris kurs beprotybę, – todėl, kad būtent beprotiški veiksmai tiesiogiai išreiškia jausmus, kuriuos jai sukelia egzistavimas. Bobutė klykė, kad mes išgirstume. „Aš egzistuoju! Matote?!“ – rėkė tas sutrikęs kūdikis. Lyg būtų prašęs pagalbos.
***
Po tragedijos Bučoje viena mano pažįstama iš Suomijos, daugelį metų gyvenusi Rusijoje, rusiškai parašė žinutę socialiniame tinkle. Joje ji kreipėsi į tuos rusus, kurie palaiko karą, ir klausė, kaip jie gali gyventi su tokiomis mintimis. Ji negalėjo suprasti, kaip rusai gali sau tai paaiškinti.
Panašiu metu aš pamačiau mano senos bičiulės žinutę, kurioje ji rašė, kad jai „labai didelį nerimą kelia smulkus ir gėdingas moralinis rusų inteligentijos galvos smegenų pacifizmas“.
Mano bičiulė piktinosi tuo, kad valstybė uždarė ne visą priešišką žiniasklaidą, neduoda realių laisvės atėmimo bausmių už rusofobiškus tekstus. Ir džiaugėsi įgyta laisve – „nuo tos moralinio sterilumo ir veidmainystės iliuzijos, kuri taip ilgai mus laikė savo dusinančiame glėbyje“.
Aš jai paskambinau.
– Liberalus turinys neigia Rusiją kaip civilizacinį kodą – tai, žinoma, yra nusikalstama. O dabar – staigus, fenomenalus, svaiginantis posūkis virš Atlanto! Ukrainiečiai – tai mūsų žmonės, galų gale. Sprendžiamas klausimas, ar Rusija išliks pasaulinių civilizacijų sąraše. Į Rusiją dabar žiūri visas pasaulis. Todėl mes, rusai, kaip visada, prieky visų – ant balto arklio su raudona vėliava. Vyksta sveikimas nuo pandemijos, vardu doleris. Pasaulis stebi šiuos įvykius prikandęs lūpą: „Pirmyn, Rusija! Pirmyn, Rusija!“
Vienu metu pamečiau jos žodžių prasmę. Iš intonacijos pajutau, kad kalbu ne su žmogumi, o su bepročiu. Jos kliedesiai buvo užsisklendusi savyje, absoliučiai logiška realybė.
– Visa tai taip ilgai trunka dėl to, kad mes nebombardavome taikių miestų! Ačiū Dievui, Rusijos gynybos pramonė gamina pakankamai didelio taiklumo ginkluotės. Mes kariaujame tik su nacistine Ukrainos kariuomene.
– Bet Mariupolis visiškai sugriautas.
– O tu ką, nežinai, kad Ukrainos kariuomenė slepiasi gyvenamuosiuose kvartaluose?!
– Taip, bet tada Rusijos armija juos bombarduoja. Tu supranti, kad tai vyksta?
– Na, Šura, na kam tu taip? Juk tai... Tai propagandinis klausimas!
Mano bičiulės balsas drebėjo iš nuoskaudos. Aš traukiau ją į kažkokią siaubingą, priešišką realybę.
– Sakyk, tu iš tikrųjų nesupranti, kad ten kiekvieną dieną žudo gyvus žmones?
– Tu nori iš manęs ištraukti prisipažinimą, kad aš esu kraugerė kalė?! – šaukė ji į ragelį.
– Na gerai, aš žudikų pusėje! Bet mane guodžia tai, kad kartu su manimi šitoje pusėje liaudis. Aš, žinoma, su savo tauta. Tu man atsakyk: kodėl tada Putinas pradėjo specialiąją operaciją?! Ne, tu man atsakyk!
Viena inteligentiška moteris, kurią mes sutikome Kostromos cerkvėje, pasakė taip: „Žmonės Rusijoje dabar kaip vaikas, kuriam pranešė, kad jo tėtė – žudikas maniakas. Jis negali tuo patikėti, ginasi, pyksta, išgalvoja kokias nors versijas, ieško kaltų. Žinoma, jam labai bloga.“
1939-ieji
Visi pastebėjo, kad pretekstas įsiveržti į Ukrainą identiškas tam, ką kalbėjo Hitleris užpuldamas Lenkiją. O būtent: tai mūsų sienų, Reicho saugumo ir engiamos vokiečių mažumos Lenkijoje gynyba. Dancigas visada buvo vokiškas miestas, Vokietija turi teisę atkurti suverenitetą vokiškose teritorijose. Liberalusis pasaulis meluoja, mes norime taikos, mes kantriai siūlėme riboti ginklavimąsi. Bet Lenkija žlugdė taikos derybas ir vykdė mobilizaciją. Mes nekovojame su gyventojais, mūsų aviacija atakuoja tik karinius taikinius. Tas, kas panaudos bombas arba cheminį ginklą, sulauks triuškinamo atsako. Mes esame pasirengę kariauti su visais.
Kai skaitai 1939 metų rugsėjo 1-osios Hitlerio kalbą, tiesiog negali patikėti savo akimis. Aš iš pradžių net įtariau, kad tai ukrainiečių feikas. Karo pradžioje mane taip pat vertė suglumti pranešimai apie Ukrainos diversantų įsiveržimą – aiškus Gleivico provokacijos pamėgdžiojimas. O birželio 22-ąją Hitleris vokiečių tautai paaiškino, kad ties siena stovėjo 160 rusų divizijų, pasirengusių įsiveržti į Europą. Aš nežinau, kas šio pikto pokšto autorius – istorija ar kokie nors konkretūs cinikai.
Vaikus darželiuose sustato į raidę Z. Ją piešia ant kitaminčių, kuriuos reikia įbauginti, durų. Ji pasižymi iššaukiančiu, fašistiniu patrauklumu. Tai jėgos ir valios, laužančių sienas ir susitarimus, ženklas. Semiotiškai jis tapatus SS kariuomenės žaibams.
Tuo metu visa Rusija – nuo Putino iki kasininkės – tiki, kad kaunasi su nacizmu. Ar dėl šio tikslo dvidešimtmečiai vaikinai tūkstančiais žudo tokius pat, kalbančius ta pačia kalba? Ar dėl šio tikslo mes griauname rusakalbius miestus, o milijonai jų gyventojų bėga į Europą?
Žmonės Rusijoje įpratę karą laikyti sakraline patirtimi, kuri gali viską nuplauti ir sugrąžinti jiems kažkokią tikrąją prasmę, juos pačius. Jiems atrodo, kad karas išlaisvins juos iš to, kur jie atsidūrė. Visa šalis kartoja žodžius apie „denacifikaciją“, „demilitarizaciją“ ir „išlaisvinimą“. Nenoromis pagalvoji, kad šie žodžiai atsirado ne atsitiktinai. Žmonės išties pasąmoningai to nori, bet negali gauti. Ir užsidega agresija tiems, kuriuos laiko maksimaliai panašiais į save. Rusija su Ukraina daro tai, ką norėtų padaryti su savimi.
Z raides piešia iš Georgijaus juostelių. Man tai atrodo kaip natūrali šizofrenija, tikros, klinikinės beprotybės simptomas. Panašiai būtų, jeigu dėl karo temos pamišęs žmogus užsivilktų esesininko kitelį, užsidėtų sovietinę pilotę, pasiimtų raudoną vėliavą ir eitų žudyti kaimyno. Psichiatrai kalba, kad kliedesiai nepasiduoda atkalbėjimams. Psichozės apimtam žmogui beprasmiška aiškinti apie jo pasaulėvaizdžio nelogiškumus. Galbūt kliedesiai išreiškia kažką svarbaus, kas yra žmoguje, ir psichika juos gins. Tai kažkokio vidinio konflikto sprendimo būdas, neturintis sąmoningos išeities.
„Psichiatrijoje yra indukuotos psichozės sąvoka, kai sveikas žmogus ima tikėti kliedesiais, kuriuos transliuoja kas nors iš jo artimųjų, – kalba man pažįstamas psichologas. – Paprastai ji pasireiškia būnant izoliacijos su ligoniu sąlygomis ir patiriant ilgalaikę nervinę įtampą. Fiziologinis masinės beprotybės mechanizmas tikriausiai yra panašus.“
Vieną dieną įsitraukiau į pokalbį su moterimi ir dviem vyriškiais, aptarinėjusiais politiką prie laiptinės. Jie buvo kaimynai ir gerai vienas kitą pažinojo. Moteris buvo karšta „operacijos“ šalininkė, kalbėjo apie „kur jūs buvote aštuonerius metus“ ir „nacistus“. Vienas iš vyriškių irgi buvo už, bet be entuziazmo, greičiau konformistiškai. O antras pasirodė esąs karo priešininkais, kaip ir aš. Pokalbis buvo visiškai taikus, bet moteris, netikėtai jai pačiai, staiga atsidūrė mažumoje ir gana greitai išnaudojo visus argumentus.
– Na supraskite, – kalbėjau aš, – ten žūsta paprasti žmonės. Bombomis sunku priversti juos mus pamilti...
– Na suprasiu aš, ir kas?! – staiga šūktelėjo moteris.
