„Gauti šią premiją man didžiulė garbė. Tai reiškia, kad pastaraisiais metais „žmonių jėga“ pilietiniame pasipriešinime auga. Žmonės supranta: „aha, mes galime kai ką nuveikti. Mums nereikia pasyviai paklusti, bet nereikia ir naudoti smurto, kokį naudoja diktatorius. Mes galime veikti kitaip ir mes galime laimėti“, – naujausiame interviu „Deutsche Welle“ teigė G. Sharpas.
„Deutsche Welle“ primena, kad 84-uosius einančio mokslininko karjera prasidėjo dar 1950-aisiais, kai G. Sharpas atsisakė stoti į JAV kariuomenę ir kariauti Korėjos kare. Už tai jaunuolis kalėjo 9 mėnesius.
Jei 1973 metais pasirodžiusią G. Sharpo knygą „Nesmurtinio pasipriešinimo politika“ (angl. The Politics of Nonviolent Action“) apžvalgininkai laiko „įkvepiančia“, tai 1993 metų publikaciją „Nuo diktatūros prie demokratijos: konceptualaus išsilaisvinimo modelis“ (angl. „From Dictatorship to Democracy: A Conceptual Framework for Liberation) vadina sudrebinusia pasaulį. Knyga apie tai, kaip nesmurtiniu būdu nuversti tironus, išversta į 30 pasaulio kalbų ir skaityta tiek Serbijos, Ukrainos, Egipto, Birmos ir kitų valstybių socialinių aktyvistų. Teigiama, kad ji įkvėpė ir Arabų pavasario demonstracijas 2010–2012- metais, ir „Okupuok“ judėjimą.
Tačiau G. Sharpo pacifistinė filosofija užsitraukė ir režimų, tokių, kaip Mahmoudo Ahmadinejado Irane, nemalonę. Šios šalies propagandiniuose filmuose filosofas vaizduojamas kaip „visuomenės priešas“, jis vadinamas „aksominės revoliucijos“ Irane architektu. Pats G. Sharpas savo vaidmens nesureikšmina ir teigia analizuojantis visų režimų silpnąsias puses.
Filosofas pabrėžia, kad diktatūros paprastai grįstos prispaustųjų baimėmis; būtent tai, G. Sharpo nuomone, yra didžiausias įvairiausių režimų ginklas.
„Praeityje, valdant naciams, kai ant Japonijos buvo numestos atominės bombos, mes jautėme, kad žmonės yra bejėgiai ir priklauso nuo tokių siaubingų režimų malonės, – sako G. Sharpas. – Tačiau net ir tada buvo daug žmonių, kurie priešinosi. Tokios kovos pavyzdžių daugėja Šiaurės Afrikoje ir kituose regionuose. Ji pripažįstama ir tai labai svarbu žmonėms, kurie mąsto, kaip reikės įveikti esamas problemas“.
Pasak filosofo, svarbiausios jų: užsitęsusios diktatūros, perversmai, terorizmas bei tarp žmonių vyraujantis bejėgiškumo jausmas.
Veikimo priemonės
Kaip rašo „Deutsche Welle“, G. Sharpo siūlomos nesmurtinės revoliucijos prielaidos paprastos: be žmonių paramos neišgyvens joks režimas, jis pasmerktas žlugti. Filosofo teigimu, tai pasiekti galima nesudėtingais metodais. Knygoje „198 nesmurtinės kovos metodai“ teigiama, kad vėliavų ir simbolinių spalvų demonstravimas yra galingas ginklas. 2004 metais protestuotojai, dėvėdami oranžinės spalvos rūbus, mosuodami tokios spalvos vėliavomis, perdažė Ukrainos miestų aikštes, šios Oranžinės revoliucijos efektas buvo pribloškiantis.
Kiti G. Sharpo siūlomi metodai: šūkiai, karikatūros, simboliai, maldos, dainavimas. Pernai Kaire protestuotojai penktadieniais rengdavo masines pamaldas, o po jų – politinius debatus. Be to, Tahriro aikštėje – ji buvo Egipto revoliucijos širdis – protestuotojai buvo įsirengę palapines, čia buvo dainuojama, kuriami menai.
Mokslininkas dėl savo įžvalgų kritikų kaltinamas tarnaujantis CŽV, o pernykščio BBC dokumentinio filmo „Kaip pradėti revoliuciją“ kūrėjai G. Sharpą įvardijo kaip svarbiausiąjį Egipto revoliucijos veikėją.
Pats G. Sharpas teigia, kad nesmurtinis pasipriešinimas nėra naujas. „Jis susijęs su žmogaus prigimtimi. Žmonės gali būti užsispyrę ir nesukalbami, o valdžiai tai – problema“, – sako Alternatyviosios Nobelio premijos laureatas.
Nepaisant to, kad Arabų pasaulyje pastaruoju metu daugėja smurtinių protestų, mokslininkas tiki, kad ilguoju periodu konfliktinėse situacijose dominuos nesmurtinės pasipriešinimo formos. Visgi prievarta – represyvios sistemos ginklas, rašoma „Deutsche Welle“ parengtame interviu.
„Jei Jūs tikrai norite įgyvendinti savo tikslus, turite galvoti apie tai, kaip tai padaryti kuo geriausiu būdu. Žmonės pradeda suprasti: sprendžiant sunkias problemas geriausia remtis sumanumu“, – įsitikinęs G. Sharpas.
G. Sharpas yra Masačusetso universiteto profesorius emeritas. 1983 metais Bostone jis įkūrė pelno nesiekiantį Alberto Einsteino institutą, siūlantį nesmurtinio pasipriešinimo konfliktinėse situacijose metodus. Jis studijavo Ohajo valstijos universitete, 1968 metais filosofijos daktaro laipsnį apsigynė Oksforde, vėliau dirbo Harvardo universiteto Tarptautinių santykių centre.
Nobelio taikos premijai mokslininkas nominuotas jau du kartus.
Alternatyvios Nobelio premijos įteikiamos nuo 1980 metų. Viena iš trijų premijų, kurių kiekviena sudaro 50 000 eurų. Šiais metais premija įteikta ir Afganistano gydytojai bei politikei Simai Samar. Taip pat šiais metais bus apdovanota britų kampanija prieš prekybą ginklais (CAAT). Garbės premija skirta Turkijos aplinkosaugos judėjimo „seneliu“ vadinamam 90 metų Hayrettinui Karacai.
